Ėmė ir dingo

Oficiali statistika rodo, kad kasmet Lietuvoje be žinios dingsta daugiau kaip 1 000 žmonių. Tačiau tikslių skaičių nežino niekas. Manoma, kad iš tikrųjų jie yra gerokai didesni. Tiesa, tikrai ne visi tie žmonės dingsta pagal tradicinę schemą: išėjo iš namų ar darbo ir negrįžo.

Daug tokių, kurie išvažiuoja į užsienį mokytis ar dirbti ir vieną dieną tampa nepasiekiami nei telefonu, nei internetu.
Kol policija ieško dingusiųjų, tiria įvairias versijas, artimieji gyvena laukimu. O ką, jeigu... O gal? Ir taip diena iš dienos.

Civilinio proceso kodekse nustatyta, kad žmogus teismo gali būti pripažintas mirusiu jau po trejų metų, jeigu apie jį nėra jokių duomenų, jis buvo ieškomas policijos ir t. t. Vis dėlto Lietuvoje, kaip ir Europoje, dingusių žmonių ieškoma septynerius metus. Kuo daugiau laiko praeina nuo dingimo, tuo mažiau vilčių žmogų rasti gyvą.

Svarbiausia ieškoti pirmomis valandomis, pirmomis dienomis. Pasidomėkime, kaip tai daryti, kur kreiptis ir kodėl net ir nieko nekainuojančios iniciatyvos kartais pasiklysta biurokratizmo koridoriuose.

Kompleksinė veikla

„Nežinomybė – baisiausias dalykas, – teigia VšĮ „PoliPro“ direktorius Vladyslavas Semeniukas. – Jeigu žmogus miršta, lieka jo kapas. Tai tam tikras ryšys su išėjusiuoju. Tačiau kai žmogaus nėra ir tu nieko apie jį nežinai, esi nuolat kamuojamas nežinios ir baimės.“

V. Semeniukas – buvęs pareigūnas. Dar dirbdamas milicijoje, jis susidūrė su dingusių be žinios asmenų paieška, matė artimųjų skausmą. Galbūt todėl išėjęs iš tarnybos ėmėsi jų ieškoti.
„Lietuvoje dingusių be žinios žmonių padedame ieškoti visiškai nemokamai. Reikia pabrėžti, kad mes nekonkuruojame su policija – ji turi daugybę būdų, kaip ieškoti dingusių asmenų, kaip surinkti įkalčius, kaip patikrinti tam tikras duomenų bazes. Mes padedame tuo, kad skelbiame informaciją, konsultuojame artimuosius, renkame duomenis. Kad ir ką atrastume, viskas pranešama artimiesiems“, – sako V. Semeniukas.

VšĮ „PoliPro“ bendradarbiauja ir su policijos pareigūnais, ir su Dingusių žmonių šeimų paramos centru.

„Kol kas tos žmonių paieškos nėra tokios greitos ir efektyvios, kaip norėtųsi, kad būtų. Galime tik pasidžiaugti tomis valstybėmis, kur aktyviai veikia ne tik policija, bet ir savanoriai bei visa visuomenė, – tvirtina pašnekovas. – Puikus tokių valstybių pavyzdys – Olandija. Vos dingus asmeniui, jo nuotrauka apkeliauja visą šalį, žmonės reaguoja, ieško, domisi, informuoja policiją, jeigu yra kažką matę.“

Galbūt ateityje galėsime lygiuotis ir į kai kurias JAV valstijas. Čia informacija apie žmogaus dingimą kartu su jo nuotrauka iš karto siunčiama visiems mobiliųjų telefonų turėtojams. „Lietuvoje kol kas apie tai galime tik pasvajoti“, – liūdnai prasitaria V. Semeniukas.

Dingo ar „pamiršo“?

Paklaustas, kaip dažnai atsiranda tie, kurie dingo be žinios, V. Semeniukas pripažino, kad taip nutinka retai.

„Tie atvejai, kai viskas šeimoje gerai ir vieną dieną vyras, žmona, senelis, vaikas išeina iš namų ir dingsta, retai baigiasi laimingai. Galbūt būtų kitaip, jeigu visuomenė būtų aktyvesnė, reaguotų į tokius žmones gatvėje, prieitų, pasiūlytų savo pagalbą. Kol esame abejingi vienas kitam, yra taip, kaip yra“, – dėsto pašnekovas.
Yra ir kita kategorija tų, kuriuos vadiname dingusiais be žinios. Jie iš esmės niekur nedingo – tik nebenori bendrauti.

„Būna atvejų, kai sūnus išvažiuoja į užsienį ir „pamiršta“ savo tėvus. Jie visaip bando su juo susisiekti, tačiau nesėkmingai. Žinoma, pradeda galvoti, kad tas žmogus dingo be žinios. Kai mes pradedame juo domėtis, paaiškėja, kad niekur jis nedingo – gyvena, dirba. Pranešame tėvams, kad jie nesijaudintų – viskas gerai. Galbūt kada nors tas žmogus subręs ir prisimins, kad Lietuvoje liko artimieji, kuriems jis brangus“, – sako V. Semeniukas.

Gelbsti socialiniai tinklai

Pašnekovo teigimu, surasti užsienyje gyvenančius lietuvius dažnai padeda internetas ir socialiniai tinklai.

„Mes tų žmonių ieškome per bendruomenes: bandome sužinoti, kur dirbo, kur gyveno, teiraujamės, ar tose vietovėse kas nors ką nors žino, matė, girdėjo. Tai dažnai padeda“, – tvirtina V. Semeniukas.
Pasak jo, socialiniai tinklai dažnai praverčia ne tik tiems, kas profesionaliai užsiima dingusių asmenų paieška, bet ir paprastiems žmonėms, jeigu jie naudojasi internetu.

„Jei dukra gyvena užsienyje ir nutraukia visus ryšius su giminėmis bei draugais Lietuvoje, tai dar nereiškia, kad ji nesinaudos, pavyzdžiui, „Facebooku“. Jeigu giminaičiams pavyksta rasti jos anketą, jie gali ją stebėti. Tarkime, nuotraukos atnaujinamos kas mėnesį ar net dažniau, vadinasi, tas žmogus – gyvas, tik ir vėl ta pati situacija – nenori bendrauti“, – teigia V. Semeniukas.

Atidumas ir atkaklumas

Pasak pašnekovo, kiekvienas žmogaus dingimo atvejis – atskira istorija, tad visiems vienodų paieškos metodų negali būti.
„Jeigu iš namų išeina garbaus amžiaus moteris ir niekas jos negali surasti, su kiekviena diena vis mažiau vilčių, kad ji atsiras gyva. Tokiu atveju reikėtų skambinti į ligonines, greitąją pagalbą ir pan., – pataria V. Semeniukas. – Jei iš namų išeina jaunas vaikinas ar mergina – tai dar kita istorija. Galbūt jiems viskas gerai, bet, pavyzdžiui, susipyko su tėvais, pabėgo iš namų ir slepiasi pas draugus?“

Pašnekovas prisiminė, kaip į jį kreipėsi moteris, kuri papasakojo, kad prieš savaitę susiginčijo su dukra, o ši prieš kelias dienas išėjo iš namų ir dingo.

„Labai ilgai kalbėjomės, aiškinomės aplinkybes, ieškojome, už ko galima užsikabinti. Pasirodė, kad mergina namuose paliko telefoną. Mama nežinojo jokių kodų, tad negalėjo jo įjungti. Patariau kuo skubiau kreiptis į telekomunikacijų operatorių. Pagal rinktų numerių ir priimtų skambučių išklotinę moteris rado savo vaiką – jau ryte dukra buvo namuose. Viskas baigėsi gerai: jos susitaikė“, – atvejį su laiminga pabaiga prisiminė V. Semeniukas.

Kitos jaunos merginos istorija, deja, baigėsi liūdnai. Ji išėjo iš vieno sostinės naktinio klubo ir dingo. Merginos buvo ieškoma visur, apklausiami ne tik draugai ar pažįstami, bet ir visi, kas tik galėjo suteikti bent menkiausią informaciją. Į paiešką įsitraukė net ekstrasensė. Ji spėjo, kad jaunos moters nebėra tarp gyvųjų. Deja, vėliau paaiškėjo, kad jos pranašystė buvo teisinga.

Visuomenės pagalba

Atrodo, Lietuva tokia nedidelė, o žmonių dingsta nuolat, ir kai kurie iš jų ieškomi ir nerandami metų metus.

Kad asmenų paieška būtų efektyvesnė, V. Semeniukas su kolegomis bando sukurti bendrą informacijos platinimo sistemą Lietuvoje. Ji užpildytų tą laiko spragą, kuri atsiranda nuo žmogaus dingimo akimirkos iki tol, kai policija imasi aktyvios paieškos.

„Mūsų tikslas – suburti savanorius, kurie prisidėtų prie informacijos apie dingusį žmogų viešinimo. Viskas turi būti daroma operatyviai – per tą laiką, kol policija dar nespėja pradėti savo paieškos“, – pabrėžia V. Semeniukas.

Kodėl tai svarbu? „Žmogus negrįžta iš darbo. Artimieji jo ieško, apskambina pažįstamus, kolegas. Tik tada, kai žmogaus neranda, kreipiasi į policiją. Parašomas pareiškimas, jį, pavyzdžiui, vakare priima budintis darbuotojas, įtraukia į suvestinę. Ryte ateina kitas darbuotojas, kuriam ir paskiriama medžiaga. Gerai, jeigu jis iš karto imasi ieškoti, tačiau gali turėti daugybę kitų bylų, tad ir vėl delsiama.

Kol bus pradėta aktyvi dingusio žmogaus paieška, gali būti prarastos svarbiausios paieškos valandos, dienos, – sako pašnekovas. – Aišku, policija gali daug ir daug padaro. Vis dėlto visuomenė taip pat privalo dalyvauti šiame procese. Mūsų tikslas – sukurti tokią sistemą, kuri padėtų tuojau pat paskelbti informaciją.

Artimieji kreipiasi į policiją, praneša mums, mūsų savanoris važiuoja į šeimą, surenka būtiną informaciją, mums perduoda, o mes informuojame apie dingimą visuomenę: išsiunčiame jo nuotrauką ir pagrindinius požymius į savivaldybes, šios perduoda seniūnijoms, dingusio asmens nuotrauka iškabinama poliklinikose, ligoninėse, kitose viešose erdvėse, kur ją gali pamatyti praeiviai. Svarbu, kad visa tai būtų daroma greitai ir operatyviai.“

Pasak pašnekovo, tas faktas, kad dingo žmogus, dar nereiškia, jog jis paskendo ar jį nužudė. Tikėtina, kad jis dar gyvas, tačiau be laiku suteiktos pagalbos gali ir mirti. „Žmogus gali būti be sąmonės, praradęs atmintį, pasiklydęs. Tų situacijų – labai daug. Svarbu veikti greitai ir nelikti abejingam kito bėdai“, – tvirtina V. Semeniukas.

Jeigu asmuo dingo Vilniuje, tai dar nereiškia, kad jis čia ir yra. Dėl šios priežasties svarbu, kad informacija iš karto būtų platinama visoje Lietuvoje.

Savivaldybės jungiasi nenoriai

V. Semeniukas kreiptis pagalbos į savivaldybes pradėjo dar praėjusiais metais. Deja, aktyvios paramos nesulaukė.

„Šiemet vėl kreipėmės. 20 iš 30 Lietuvos savivaldybių sutiko su mumis bendradarbiauti arba bent jau savo interneto svetainėje suteikti vietos dingusių žmonių nuotraukoms ar mūsų viešosios įstaigos reklamjuostei. Šis variantas realios naudos neduos. Nejaugi žmonės sėdės ir kasdien tikrins mūsų svetainę? Jie turi matyti dingusių asmenų nuotraukas viešose vietose“, – įsitikinęs pašnekovas.
Platinti ir skelbti informaciją viešose erdvėse sutiko Akmenės, Alytaus, Plungės, Pakruojo, Skuodo, Varėnos ir Zarasų rajonų, Birštono, Elektrėnų, Visagino savivaldybės.

Atmintinė artimiesiems

Nevyriausybinė organizacija Dingusių žmonių šeimų paramos centras pataria, kaip elgtis, jeigu jūsų šeimos narys dingo be žinios.

* Nedelsdami praneškite gyvenamosios vietos policijai, pateikite dingusio asmens nuotrauką ir aprašykite jo žymes (ūgį, išvaizdą, kaip buvo apsirengęs, kokius dokumentus ir daiktus turėjo su savimi).

Prisiminkite, kur asmuo ruošėsi vykti ar iš kur ketino grįžti, pasakykite, kas paskutinis matė ieškomą asmenį, informuokite apie santykius šeimoje bei santykius su draugais ir pažįstamais, nurodykite, kas bendravo su juo, veiklos pobūdį. Praneškite, kokių paieškos veiksmų jau ėmėsi dingusiojo artimieji.

Jeigu dingęs žmogus išvyko į užsienį, būtinai nurodykite valstybes, į kurias ruošėsi vykti arba iš kurios turėjo grįžti, taip pat asmenis, su kuriais išvyko, jų adresus ir telefonus, transporto priemonių valstybinius numerius, įmonių koordinates. Būtinai informuokite apie išvykimo tikslą ir tai, kada pastarąjį kartą buvo palaikomas ryšys su dingusiu žmogumi.

Svarbu policijai pateikti kuo daugiau informacijos (smulkiai aprašykite ne tik dingimo aplinkybes, bet ir papasakokite, ką dingęs asmuo planavo veikti artimiausiu metu, ar nebuvo kam nors skolingas, o gal buvo daug jam įsiskolinusių asmenų, ar vartojo alkoholinius gėrimus, o gal narkotikus, ar buvo priklausomas nuo šių medžiagų, ar buvo medicininėje įskaitoje, ar liko namuose asmens dokumentai, telefonas, kompiuteris, ar dingęs žmogus nėra ieškomas policijos, ar kas nors teiravosi apie jį po dingimo, ar nebuvo įtartinų skambučių prieš dingimą ir po jo, ar turėjo užrašų knygutę ir kur dabar ji yra).

* Reikalaukite, kad kriminalinės policijos paieškos skyrius nedelsdamas atliktų tyrimą ir dingusio asmens paiešką.