- Jūsų mokslinio domėjimosi objektas yra politinė komunikacija interaktyviosiose socialinėse medijose?
- Tyrinėju rinkimų komunikaciją.
- Vadinasi, jau yra ką tyrinėti? Mūsų politikai jau įprato naudotis tinklaveikos priemonėmis?
- Tvirtinti, kad jau įprato, dar per anksti. Sakyčiau, mūsų politikai dar tik pratinasi naudotis socialinių medijų teikiamomis galimybėmis pasiekti rinkėjus ir juos palankiai nuteikti savo atžvilgiu.
- Apie kokias medijas mes čia kalbame?
- „Facebookas“ pirmiausia, dar „YouTube, „Twiteris“ ir asmeniniai tinklaraščiai. „Facebookas“, turintis jau daugiau kaip vieną milijoną registruotų vartotojų iš Lietuvos, populiariausias, o „Twiteris – menkai naudojamas.
- Bet „Facebookas“ yra tik tam tikra dalimi viešas. Reikia turėti vadinamųjų draugų, kad galėtum būti matomas.
- Ne visai taip. Dabar savo „Facebooko“ profilį jau visai paprasta paversti viešu puslapiu. Politikai tokia galimybe jau ima naudotis. O, pavyzdžiui, per prieš metus vykusius savivaldybių rinkimus to dar nebuvo.
- Išeitų, politikai vis daugiau dėmesio skiria jaunesniam elektoratui? Juk socialinėmis medijomis aktyviausiai naudojasi būtent jaunimas.
- O ar labai smarkiai keičiasi politikų retorika, kai jie naudojasi moderniausiomis tinklaveikos priemonėmis?
- Virtualioje erdvėje politikų kalbėsena tampa asmeniškesnė. Tai ir suprantama, nes bandymai kalbėti oficialiai, operuoti abstrakcijomis internete nesusilaukia dėmesio.
- Juo labiau kad tinklaveikos dalyviai paprastai siekia tiesioginio ryšio su savo herojais arba antiherojais. Tikisi iš jų individualių atsakymų arba konkrečių argumentų.
- Būtent. Socialinės medijos politikams kaip tik ir suteikia unikalią galimybę tuo pat metu ir pasiekti didelę auditoriją, ir sudaryti įspūdį, kad individualiai bendrauja su žmonėmis. Nė viena iki šiol naudota komunikacinė technologija tokios galimybės neteikė. Tik reikia konstatuoti, kad mūsų politikai dar nelabai žino, kaip šia nauja galimybe tinkamai pasinaudoti.
- Kažkas iš autoritetų yra pasakęs, kad politikai privalo meluoti. Ar tirdamas jų veiklą tinklaveikoje pastebėjote, kad tokiu „priesaku" būtų naudojamasi?
- Apie politikus dar yra sakoma, kad jie turi viena galvoti, antra sakyti, o trečia daryti. Bet socialinių medijų atveju padėtis kiek kitokia, nes, kitaip nei su tradicine žiniasklaida, kai politikai gali tam tikru mastu kontroliuoti padėtį, tinklaveikos dalyviai yra visiškai laisvi kalbėti tiesiai. Todėl politikai čia yra gerokai pažeidžiamesni. Jie privalo žinoti, kad nevykusiai komunikuodami per socialines medijas gali daug ką prarasti.
- Gal dėl to mūsų politikos ir valstybės pirmieji asmenys akivaizdžiai vengia tinklaveikos?
- Na, galima suprasti, kodėl mūsų Prezidentė, nors ir turi oficialų kanalą „Facebooke“, iš tiesų juo naudojasi menkai. Sakykime, toks yra valstybės vadovo statusas. Beje, tyriau trijų Baltijos valstybių prezidentų dalyvavimą tinklaveikoje ir galiu pasakyti, kad tik Estijos prezidentas tinklaveikos nevengia ir joje dalyvauja gana aktyviai. Pavyzdžiui, atsakinėja į jam pateikiamus klausimus. Mūsų Prezidentė, turinti apie 60 000 registruotų jos profilio „Facebooke“ lankytojų, tokiam bendravimui, galima sakyti, dėmesio neskiria, į klausimus neatsakinėja, nors į daugelį jų atsakyti būtų tiesiog privalu. Nes toks yra svarbiausias socialinių medijų principas – abipusis ryšys.
- Gal tokiu Dalios Grybauskaitės požiūriu į tinklaveiką ir nereikėtų stebėtis? Jūs specialiai domėjotės jos politine kalbėsena ir apibūdinate ją kaip kario retoriką. O, kaip žinome, karo vadai įsakinėja, o ne klauso, ką jų kariuomenės murma...
- Čia būtų kito pokalbio tema, bet taip, jūsų pastebėjimas sutampa su Dalios Grybauskaitės politinės retorikos tyrimo išvadomis. O kad didelei mūsų visuomenės daliai reikia karingų kalbų – taip pat faktas. Pažiūrėkime į nesuvokiamai aukštus Prezidentės reitingus – bet kokios demokratinės valstybės vadovas galėtų jų pavydėti.
- Vadinasi, socialinių medijų principai – viena, o politiko veiksmų tikslingumas – visai kas kita? Tik gal tokiu atveju reikėtų klausti, kokio pobūdžio tas veiksmų tikslingumas: siekiant išlaikyti reitingus ar rūpinantis kuo veiksmingiau eiti valstybės vadovo pareigas?
- Deja, realesniu gali būti laikomas pirmasis variantas. Prezidentei priskiriama kario retorika pasižymi konkrečiu apibūdinimu, ką reikia vienu ar kitu žygiu nuveikti. Tačiau Dalia Grybauskaitė kaip tik to konkretumo ir vengia. Jos visuomenei nurodomi tikslai dažniausiai abstraktaus pobūdžio, formuluojami taip, kad kiekvienas galėtų juos interpretuoti taip, kaip jam labiau patinka. Bet pats kario retorikos tonas visada labai aiškus.
- Seimo narys Saulius Stoma, vienas ryškiausiai tinklaveikoje dalyvaujančių politikų, elgiasi kitaip. Jis aktyviai bendrauja su savo gerbėjais, stengiasi būti mandagus ir dėmesingas. Atrodo, jis iš to turi naudos, nes nuolat patekdamas į dvipramiškas situacijas sugeba išlaikyti principingo politiko įspūdį.
- Stomos gerbėjų socialinėse medijose nėra daug, jei turėsime galvoje visą rinkėjų masę. Iš tiesų šis politikas gana vykusiai per tinklaveiką formuoja savo santykius su tradicine žiniasklaida ir kartu su daug didesne auditorija. Beje, tai tikrai vertas dėmesio atvejis, nes jis rodo, kaip žmonių elgesys socialinėse medijose vis dažniau patraukia tradicinės žiniasklaidos dėmesį.
- Kitaip sakant, tinklaveikos ir tradicinės žiniasklaidos sąveika politikams suteikia dar vieną puikią galimybę patekti į visuomenės apyvartą.
- Konkrečių tyrimų šiuo klausimu nėra atlikta, bet galima numanyti, kad per tokią sąveiką tikrai įmanoma pastebimai išplėsti savo įtaką visuomenėje. Virtualaus ir materialaus pasaulių procesai nėra atskirti vienas nuo kito.
- Ypač jei tie procesai yra negatyvūs...
- Būtent taip ir yra. Ir čia politikų lūkesčiai ypač lengvai materializuojami, nes politikoje taip pat lengviau mobilizuoti elektoratą prieš ką nors, o ne už.
- Garliavos reikalai – geras pavyzdys?
- Taip. Prisiminkime, kaip stulbinamai greitai išaugo Kedžio gerbėjų skaičius internete visos tos istorijos pačioje pradžioje. Vėliau tas ažiotažas, paremtas principu „už“, ėmė rimti, tačiau dabar, kai Garliavoje įsigalėjo vienijimasis „prieš“, vėl matome didelį tinklaveikinį domėjimąsi šia tema.
- Kad ir kaip tokį aktyvumą vertintume, galime konstatuoti, jog socialinės medijos politikams gali pasitarnauti kaip tam tikras rodiklis, kuris labai greitai gali parodyti, ar žmonės kokiais nors dalykais susidomi, ar jų net nepastebi.
Bet tas rodiklis gali ir suklaidinti. Juk patyrusio tinklaveikininko Zuoko žygis su tanku akimirksniu susilaukė milžiniško dėmesio pasauliniame tinkle. Tačiau ar tai buvo Vilniaus mero laimėjimas, ar paprasčiausias „nusijutiubinimas“, žargonu tariant? Socialinės medijos gali padėti politikams rasti bendrą konstruktyvią kalbą su visuomene, bet gali ir paversti juos paprasčiausiais „YouTube“ pokštininkais. Bet taip niekada nenutiks be pačių politikų žinios ir jų valios rinktis savo kelią.
- Ačiū už pokalbį.