Eisenoje dalyvavę žmonės labiausiai pasigedo pagarbos sau
Eiseną pradėjo nuotaikingas melodijas grojantis pučiamųjų orkestras. Už jo buvo vežamas didžiulis lagaminą imituojantis transparantas, ant kurio puikavosi užrašas „Mes grįžtame“. Už jo žygiavo eisenos dalyviai, kurie vežėsi savo atsivežtus kelioninius lagaminus. Jis simbolizavimo pagrindinius demonstrantų reikalavimus - teisės į orų darbą, teisingo atlygio ir priemonių emigracijai stabdyti.
Organizatoriai ir socialdemokratų skyriai savo narius ir rėmėjus aprūpino raudonomis skarelėmis ir balionais, daugelis gavo ir raudonas kepures bei baltus marškinėlius.
Žmonės autobusais suvažiavo iš daugelio Lietuvos miestų – Kauno, Panevėžio, Alytaus, Raseinių, Kaišiadorių, Ukmergės, Širvintų, Šiaulių, Molėtų, Marijampolės, Pasvalio, Varėnos, Skuodo ir kt.
Eisenoje dalyvaujantys žmonės, paklausti, kodėl čia dalyvauja, pabrėžė, kad taip nori parodyti valdžiai, kad jos pamiršti žmonės vis dėlto egzistuoja.
Iš Raseinių dalyvauti eisenoje atvykęs Rimantas pasakojo, kad jo krašte ypatingai bloga situacija su darbo vietomis, todėl žmonės, ypač jaunimas, iš Raseinių rajono tiesiog išvyksta.
„Norime parodyti, kad su valdžia, valdymo aparato sistema yra blogai. Žmogui pirmiausiai reikia pagarbos ir, aišku, darbo. O kaip dabar pas mus yra? Kai žmogų išrenka į valdžią, jis susiranda savo elektoratą ir dirba jam, o visi kiti žmonės niekam nerūpi. Norime parodyti, kad esame“, - sakė vyriškis.
Tuo tarpu Algirdas iš Vilniaus įsitikinęs, kad Gegužės 1-oji, tai šventė, todėl šią dieną reikia švęsti, o ne skųstis.
„Žmonėms reikia švenčių, kurios paspalvintų jų kasdienybę. Šiuo metu žiniasklaidoje ir taip tiek daug neigiamos informacijos – viskas tik brangs. Reikia kažkuo ir pasidžiaugti. Žinoma, kai turi darbą, gali švęsti Tarptautinę darbo dieną, bet kai jo neturi – tokia tai ir šventė. Aš pats esu dirbantis pensininkas, tad negaliu skųstis, bet daugybė žmonių gyvena blogai. Aš taip pat visą gyvenimą pradirbau darbdaviui ir žinau, ką reiškia, kai žmogus nieko negali pasakyti prieš, nežino, kada bus atleistas, kai jis niekam nerūpi. Profsąjungos šiandien nelabai ką gali padaryti, o partijos dirba sau. Taigi vieni prieina prie lovio, o kiti lieka paprasti žmogeliukai, kurie visą gyvenimą skurs. O juk vien lozungais gyvas nebūsi. Žmogui reikia ir duonos, ir peno sielai – į teatrą nueiti, į koncertą. Visa tai kainuoja. Valstybei vertybė turėtų būti žmogus. Aš pats pedagogas ir žinau, kaip sunku ir kaip ilgai užtrunka išauginti gerą žmogų“, - svarstė eisenos dalyvis.
Visgi vyriškis pabrėžė esantis optimistas ir ieškantis visame kame pozityvių dalykų. „O kaip kitaip? Negaliu būti pesimistas – išauginau tris vaikus ir auga 7 anūkai“, - šyptelėjo DELFI pašnekovas.
Profsąjungų lyderis: valdžia nori mus grąžinti į istorinius vergovės laikus
Eisenai pasiekus Vyriausybės pastatą, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkas Artūras Černiauskas priminė, kad nors ši šventė yra džiugi, tačiau, prisimenant istoriją, ji iš tiesų nėra linksma. Šios šventės pradmenys yra žiaurūs: pirmosios šventės metu prieš 123 metus Čikagoje žuvo žmonės, profesinės sąjungos lyderiai buvo nuteisti myriop.
„Ir dėl ko jie kovojo? Jie kovojo dėl 8 valandų darbo dienos. Deja, atėjo toks laikas, kai mes grįžome į tuos pačius laikus. Norėdama liberalizuoti Darbo kodeksą, Vyriausybė siūlo ilginti darbo dieną iki 12 valandų, darbo savaitę – iki 78 valandų, minimalios algos – visiškai nedidinti. Taigi mus nori grąžinti į istorinius vergovės laikus. Džiugu, kad kai kurie darbdaviai jau supranta tai ir sako - esą gal tikrai nereikalingi mums tokie kolegos, kurie susikuria sau materialinę gerovę, o darbuotojus paverčia vergais ir džiaugiasi, kad jie dirba pas juos kaip vergai. Tai turėtų pasikeisti. Visgi šiandien – Gegužės 1-oji, tad nors liūdnai, bet reikėtų švęsti. Reikia susivienyti ir imtis tokių priemonių, kad darbuotojai nebūtų vergai, kad jie nedirbtų už tokį darbo užmokestį, už kurį negali pragyventi, kad jie nebūtų išnaudojami ir priversti dirbti po 12 valandų. Jie turi dirbti taip ir gauti tokį užmokestį, kad jaustųsi oriai“, - sakė pranešėjas.
Socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Butkevičius, iš tribūnos sveikindamas gausiai susirinkusius partiečius, taip pat nepagailėjo karčių žodžių valdantiesiems.
„Negaliu pamiršti istorijos, kuri nutiko man Vilkaviškyje. Atėjo viena mama su dukterimi į priėmimą ir sako su ašaromis akyse: „Seimo nary, daryk ką nori. Aš užauginau šešis vaikus, čia yra mano viena dukra, kuri dar gyvena Lietuvoje. Aš Jūsų prašau, kad pasistengtumėte jai rasti darbą, nes praeitą savaitę ją atleido“. Štai kokia yra ateitis Lietuvoje. Per tuos trejus su puse metų valdantieji nemato problemos dėl mažų atlyginimų, dėl skriaudžiamų žmonių, dėl mažos minimalios mėnesinės algos, dėl žmonių, kurie emigruoja iš Lietuvos. Ar ši Vyriausybė atmerks akis? Ar jūs tikite? Mes tikrai netikime. Tad veikime kartu. Lietuvai reikalingi veiklūs žmonės, išmintingi specialistai, dirbantys politikai. Tik su tokiais žmonėmis galima pasiekti permainas ir kad mūsų tautiečiai sugrįžtų į mūsų tėvynę“, - kvietė opozicijos atstovas.
V.Kubilius vadinamas arogantiškiausiu premjeru
DELFI kalbinta Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ pirmininkė Aldona Jašinskienė įsitikinusi, kad tokio arogantiško premjero, kaip dabar, Lietuva dar neturėjo.
„Baisu, kad per tą pusmetį, kuris liko iki rinkimų, valdžia nepridarytų bėdų Lietuvai ilgiems ilgiems amžiams. Štai vėl norima liberalizuoti Darbo kodeksą ir nubraukti tai, ką dar prieš šimtą metų darbininkai išsikovojo – 8 darbo valandas. Todėl kiekviena diena mums – kova. Kai premjeras leidžia sau pasakyti, kad pridės prie minimalios algos ne 50 litų, o gal kažkiek daugiau, bet mainais už tai, kad leistume liberalizuoti Darbo kodeksą, kas tai – turgus? Šantažas? Mes sureikšminame šią šventę, kadangi neturime teisės pamiršti, kaip gyvename ir kada gyvename“, - teigė pašnekovė.
Taip pat jai nesuprantami valdžios siūlymai leisti darbdaviui su atleidžiamu darbuotoju atsiskaityti ne iš karto, o ištempti šį laiką į kelis mėnesius, nesvarbu, kiek šis savo darbuotojui buvo skolingas.
Paklausta, kodėl mitinge profsąjungų atstovai sudaro tik nedidelę saujelę, lyginant su mase socialdemokratų, o atsitiktinių žmonių praktiškai visai neprisijungė, A. Jašinskienė svarstė, kad Lietuvoje žmonės yra per daug „depresuoti“, per daug nuliūdę ir, matydami, kad visos valdžios netęsi savo pažadų, nebetiki, kad galima kažką pakeisti. Net ir socialdemokratai, kuriems priklauso ginti darbo žmones, atėję į valdžią, esą truputį apsnūsta.
„Tačiau jeigu mes norėsime keistis ir keisti, tai ir padarysime. Tiek, kad pas mus nėra tradicijų. Prancūzijoje profsąjungos taip pat nėra skaitlingos – jų nariais yra tik 8-10 proc. gyventojų, bet ten kitos tradicijos, ten laisvi žmonės, o čia, kaip tokie atlyginimai, kiekvienas galvoja, kaip laisvą minutę prisidurti pragyvenimui – tai daržai, tai sodai... Ką padarysi. Visgi žmogus turi galvoti, kad ne šiandien jis baigs gyvenimą. Dar ruduo ateis, todėl jei dabar nepasėsi, nieko ir neužauginsi“, - svarstė profsąjungų atstovė.
Tuo tarpu Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos jaunimo vadovė Goda Neverauskaitė pabrėžė, kad jai ši diena – pirmiausiai labai graži šventė, kuri išreiškia pagarbą dirbantiesiems. „Man ši diena iš tiesų asocijuojasi su švente. Daugeliui kažkodėl ji asocijuojasi su tarybiniais metais. Žinoma, sovietmečiu ji buvo švenčiama pompastiškai, bet iš tiesų, ji yra labai sena. Šiandien, manau, turėtume sieti šią šventę su pozityviais dalykais, galimybe pabūti pakylėtoje būsenoje, kaip ir kitokių metų švenčių metu. Juk, pavyzdžiui, per Kalėdas mes taip pat būname džiugūs“, - sakė mergina.
Gegužės 1-oji, kaip tarptautinė darbininkų diena įvairiose pasaulio šalyse švenčiama jau 123 metus. 1886 m. gegužės 1-ąją Čikagos miesto policija buvo priversta malšinti darbininkų demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Malšinant demonstraciją neapsieita be aukų. Po trejų metų Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena.
Tarptautinės darbininkų šventės metu siekiama ne tik pagerbti gerus darbuotojus, bet ir atkreipti dėmesį į darbo žmonių padėtį, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.