Viešojoje erdvėje piešiamas toks paveikslas: visuomenė turi nuomonę, ją geriausiai išreiškia ne partijos, bet nepartiniai, nors politiškai angažuoti veikėjai – visuomenininkai, o šių „legitimumą“ (tai, kad jie kalba visuomenės vardu) patvirtina jų organizuojami mitingai, į kuriuos ateina nuo kelių šimtų iki poros tūkstančių žmonių.
Politikai, kurių interesai sutampa su visuomenininkų skleidžiamais šūkiais ir reikalavimais, puola aiškinti žiną, ko „nori visuomenė“, remdamiesi visuomenininkų pasisakymais žiniasklaidoje ir mitinguose. Tam, kad vaizdas būtų labiau įtikinamas, pasitelkiamos mėgėjiškos apklausos per TV arba interneto portaluose.
Jei kuris nors visuomenininkas yra viešai kritikuojamas arba, kaip Dariaus Kuolio vadovaujamo Pilietinės visuomenės instituto atveju, kyla abejonių dėl jo vadovaujamos organizacijos finansavimo, tokios abejonės būna pateikiamos kaip „karas su visuomene“. Bet ar tikrai visuomenės nuomonę Lietuvoje geriausiai išreiškia visuomenininkai ir kelių šimtų ar poros tūkstančių mitinguotojų keliami transparantai, antai „VSD=KGB“? Ar nepritarimas politikuojantiems visuomenininkams prilygsta karui su visuomene ir jos nuomone?
Pasak Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekano Andriaus Vaišnio, apklausų rezultatai dažnai tampa priemone manipuliuoti viešąja nuomone, telkiant paramą populistiniams šūkiams arba sprendimams, o Lietuvoje viena po kitos yra diskredituojamos pilietinės sąvokos, nes „visuomenininkas“, kaip ir „valstybininkas“, jau turi potekstes.
Manipuliavimas visuomenės nuomone
Kaip teigia bendrovės „Spinter tyrimai“ direktorius sociologas Ignas Zokas, objektyvia visuomenes nuomone laikytini tik pagal mokslinius metodologinius reikalavimus atlikto tyrimo duomenis. Pasitikėjimo vertas tyrimas turi turėti bent jau bazinį metodologinį aprašymą, kuris leistų spręsti apie jo reprezentatyvumą. Net ir metodologiniu atžvilgiu teisingai atlikto tyrimo duomenis reikia mokėti interpretuoti: pernelyg laisva interpretacija gali smarkiai klaidinti.
„Mitinguojančių žmonių nuomonė ar „ką rašo spauda“ yra ne visos visuomenės, o tik mitinguojančios jos dalies nuomonė. Kitaip tariant, ji nėra reprezentatyvi. Mažiausiai pasikliaučiau TV, radijo ar interneto portalų atliekamomis vidinėmis apklausomis ar apklausomis per Facebook‘ą. Nes įvairios interesų grupės greitai „suuodžia“, kad yra viešas kanalas, per kurį galima gerai pasirodyti, ir ima „bombarduoti“ tokias apklausas saviškių balsais“, - Delfi sakė sociologas.
Deja, viešosios erdvės dalyviai, kurie sakosi besivadovaują visuomenės nuomone, mėgsta remtis ne reprezentatyviomis apklausomis, o tomis, kurios jiems yra palankesnės. „Jei viešoji nuomonė yra palanki mano interesams, aš ją ištrimituosiu, o jei nepalanki, tai pasilikite ją sau“, - jų mąstymą apibūdino I. Zokas. „Spinter tyrimų“ vadovo teigimu, politikoje mažai kam rūpi objektyvi tiesa: „Tuo, kas vadinama „žmonių nuomone“, buvo ir bus manipuliuojama, ir tai vyksta visame pasaulyje“.
Anot A. Vaišnio, apklausų rezultatai dažnai tampa priemone manipuliuoti viešąja nuomone, telkiant paramą populistiniams šūkiams arba sprendimams. „Tai yra tam tikras papildomas „argumentas“ iš dangaus mėtomoms ledų porcijoms. Argi visuomenė nenori ledų dykai?..“
Kito politinės komunikacijos eksperto – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Lauro Bielinio teigimu, lengva yra ištarti „to nori visuomenė“, bet sunku remtis tikra visuomenės nuomone. Jo žodžiais, atstovavimu tariamai visuomenės nuomonei neretai yra dangstoma propaganda ir manipuliavimas žmonėmis.
„Yra toks reiškinys kaip „tylėjimo spiralė“ – kai dalis visuomenės stengiasi prisitaikyti prie vyraujančių nuomonių. Nemažai žmonių tiesiog nesigilina į reiškinius ir būna linkę reaguoti „kaip visi“. Susirinko 100 ar 1000 žmonių, patriukšmavo, ir štai jau manipuliatoriai gali sakyti, kad visuomenė kam nors prieštarauja arba kažko reikalauja. O pagal „tylėjimo spiralę“ mąstantys žmonės nusprendžia, kad jei taip, tai jie bus kartu su „visuomene“ ir galvos „kaip visi“. Todėl siūlyčiau atsargiau kalbėti apie visuomenės nuomonę“, - sakė L. Bielinis.
Jis taip pat priminė prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu teiginius, kurie apskritai verčia abejoti visuomenės nuomone ir jos tyrimais. Ar visi apklausų dalyviai yra vienodai kompetentingi ir įsigilinę į klausimą, kuris jiems užduodamas? Juk vieni respondentai tam tikras sritis išmano geriau, kiti – blogiau, todėl išvedinėti jų nuomonių vidurkį būtų neteisinga. Kita vertus, net jei visi apklausų dalyviai būtų vienodai kompetentingi atsakyti į keliamus klausimus, tie klausimai vieniems bus svarbūs, o kitiems – visiškai nereikšmingi. Šios aplinkybės verčia kritiškai žvelgti net ir į profesionaliai atliekamų apklausų rezultatus.
Gatvės politika ir minios „ekspertai“
Kaip teigia A. Vaišnys, skandalai, tokie, kaip FNTT skandalas, pasitarnauja „gatvės politikai“. FNTT skandalo atveju prisidėjo delsimas pertvarkyti šią struktūrą, nors apie jos pertvarkymą kalbama jau ne pirmus metus, taip pat – šį bei kitus skandalus gaubiąs nežinomybės ir nepaaiškinamų delsimų šydas.
„Iš pat pradžių tokius atvejus būtina nagrinėti skubos tvarka. Kai savaičių savaites politikai žaidžia įtakos žaidimus, pareigūnai delsia imtis tyrimų, įsijungia gatvė arba aikštė. Žinoma, kažkuriai politinei jėgai aikštė ir mitingai praverčia, tačiau gatvės politikos palaikymas ilgainiui atsigręžia prieš visus“, - sakė komunikacijos teoretikas.
A.Vaišnys skeptiškai vertino kai kurių politiškai aktyvių visuomenininkų pastangas atrodyti tarpininkais tarp valdžios ir visuomenės. „Spinter tyrimų“ vadovo I. Zoko vertinimu, šitoks „tarpininkavimas“ yra absurdiškas. „Dabartiniame medijų amžiuje toks tarpininkavimas skamba mažų mažiausiai juokingai. Taip, tikri visuomenininkai atstovauja tam tikroms visuomenes grupėms, „lobina“ jų interesus ar pažiūras, tačiau ši situacija, manau, labiau tiktu dvarponių laikams, o ne XXI amžiui“, - stebėjosi sociologas.
A.Vaišnio teigimu, tikrasis visuomenės ir politikos tarpininkas yra žiniasklaida, o „atleisti iš patarėjų, valstybės ar diplomatinės tarnybos asmenys tebeieško labiau politinės raiškos galimybių nei nuoširdaus rezultato – skaidrių atsakymų ir skaidrios politikos“.
Pasak mokslininko, Lietuvoje viena po kitos yra diskredituojamos pilietinės sąvokos, nes „visuomenininkas“, kaip ir „valstybininkas“, jau turi potekstes. Jo žodžiais, taip atsitinka ir dėl politikų kaltės – neskaidrios ir grubios politinės komunikacijos, kai delsiama priimti sprendimus ir aiškinamasi santykius per žiniasklaidą. „Todėl uždelstas, kelių dalių politinis spektaklis ir pritraukia visuomeninius „ekspertus“, kalbančius minios vardu“, - svarstė A. Vaišnys.
Lietuviškųjų makiavelių gudrybės
Kaip ir A. Vaišnys, skeptiškai mūsų visuomenininkų visuomeniškumą vertino „Spinter tyrimų“ vadovas. Jo žodžiais, aktyvūs nevyriausybininkai yra modernios pilietinės visuomenės „kraujas“, tačiau Lietuvoje tikri nevyriausybininkai vis dar menkai girdimi ir jų nėra daug, palyginti kad ir su Skandinavija. „Garsiau skamba jų vardu prisidengusių, artimai su politika susijusių žmonių pareiškimai. Vargu ar tikrais visuomenininkais galime laikyti žmones, dar neseniai į visuomenę žvelgusius pro Daukanto aikštės rūmų langus“, - sakė sociologas.
DELFI primena, kad šiandien protesto mitinguose kalbantys visuomenininkai A. Kuolys ir A. Medalinskas anksčiau yra buvę prezidentų Valdo Adamkaus ir Rolando Pakso patarėjais.
Šiandien formuojamą požiūrį, esą vadinamieji visuomenininkai atstovauja visuomenei ir gali kalbėti jos vardu, kritiškai vertino ir L. Bielinis. „Galbūt kam nors kuris nors visuomenininkas gali atrodyti kaip visuomenės simbolis, o man jis toks neatrodys. Ar tai reikštų, kad aš nesu visuomenės dalis? O gal kaip tik ir jūs, ir aš, ir jis ar ji esame visuomenė, o štai D. Kuolys – marsietis?“ – ironizavo politologas.
Kaip žmonių klaidinimą jis įvertino ir kai kurių vadinamųjų visuomenininkų mėgimus aiškinti, kad siūlymai ištirti milijoninės paramos skyrimą jų vadovaujamoms organizacijoms yra „karas su visuomene“. „Kalbos apie tai, kad kurio nors visuomenininko vieša kritika arba jo organizacijos gautų milijonų pagrįstumo tyrimas esąs „puolimas prieš visuomenę“ – tai propagandinės miglos pūtimas“, - sakė L. Bielinis.
Savo ruožtu A. Vaišnys tokį „miglos pūtimą“ įvertino kaip visuomenininkais tapusių buvusių politikų susireikšminimą. „Susireikšminus kyla noras rėkti, jog muša visą tautą. Buvęs ministras, buvęs prezidento patarėjas, įvairių valstybės švietimo projektų rengėjas ras būdų atsikirsti, todėl karu su visuomene tai vadinti yra ir skambu, ir perdėta“, - teigė komunikacijos teoretikas. Jo žodžiais, yra buvę ir tikrų strateginių karų ir taikinių, kuriuos kariavo „intrigos meistrai ir pameistriai“.
„Gerai prisimenu praėjusio amžiaus pabaigos prezidento V. Adamkaus komandos narių žaidimus, kai Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis po susitikimo nespėdavo sugrįžti iš prezidentūros į parlamentą, o radijas jau transliuodavo paslaugių patarėjų, įvaizdžio formuotojų nutekintą „naujieną“ – būtinai negatyvaus skonio arba su neigiama potekste apie jį. Man rodos, toje komandoje buvo ir dabartinių „visuomenininkų“? Ar tik „valstybininkų“? Jie tikriausiai save įsivaizdavo mažų mažiausia patarėjais-makiaveliais – užtat dabar belieka dėtis „šventaisiais“, - kalbėjo A. Vaišnys apie tariamų visuomenininkų tapsmą.
DELFI primena, kad šių metų vasario, kovo ir balandžio mėnesiais vadinamieji visuomenininkai surengė tris mitingus – vieną Daukanto aikštėje ir du – prie Seimo. Tarp pagrindinių šių renginių veikėjų ir kalbėtojų buvo A. Medalinskas, D. Kuolys, Romualdas Ozolas. „Ne mūsų rinkti aukšti pareigūnai stoja už tiesą ir teisingumą, bet už šituos brangius dalykus tenka stoti mums – paprastiems ir nebijantiems Lietuvos žmonėms“, - per pastarąjį mitingą sakė D. Kuolys. Savo ruožtu A. Medalinskas kalbėdamas vis paklausdavo žmonių, ar jiems nėra gėda dėl savo valstybės, o minia jam atsakydavo: „Gėda, gėda!“.