Jos teigimu, elitas visuomenei yra būtinas, kaip ir pagarba jo atstovams. Natūralu ir sveika stengtis prilygti geriausiesiems, juos mėgdžioti ir stengtis juos pranokti.

„Politiškai nekorektiška šiais laikais ką nors vadinti tamsuomene, nors, be abejo, ji egzistuoja ir balsuoja, tik viešojoje kasdienybėje vartojami eufemizmai jai įvardinti. Tie, kurie sakosi atstovaują „visuomenei“, arba ciniškai kvailina neišmanėlius, arba yra neišmanėliai, apgaudinėjantys patys save, nes visuomenei atstovauti neįmanoma – ji nėra kažin kokia homogeniška masė“, - kalbėdama DELFI pažymi K. Sabaliauskaitė.

- Tvirtinate, kad greitai ir godžiai iš Vakarų perėmėme ir įsisavinome vidutinybės kultą. Patikslinate: iš tikro tai net ne vidutinybės, o "dugno" kultas, "dugno" kultūra, kurios akivaizdoje norisi apginti vidutinybę. Kokios yra šio reiškinio priežastys? Galbūt kalta demokratija, kai kartu su masių valia ima lemti ir masių skonis?

- Ne, manau, demokratija niekuo dėta. Kokybės, standartų nuosmukį ir "dugno kultūros" propagavimą pirmiausiai siečiau su televizine produkcija. Televizija yra galingas socialinės inžinerijos ginklas, ir niekam ne paslaptis, jog pastarųjų metų tendencija – ne vien Lietuvoje, bet ir Vakaruose – yra suinteresuotas noras turėti nubukintą, klusnų ir tingintį mąstyti elektoratą. Begalinius "didžiojo brolio" tipo tikrovės šou, menkaverčius žiūrovų balsuojamus „muzikos gladiatorių“ konkursus gali žiūrėti tik labai nedidelio IQ auditorija.

Viena vertus, didžiuojamės, kad Lietuvoje itin didelis procentas įgijusių aukštąjį išsilavinimą piliečių, kitą vertus – įsijungus televizorių atrodo, kad dauguma televizijų savo programų tinklelį sudarė orientuodamosi į žemiausią išsilavinimo lygį. Problema yra net ne pramogų pobūdis: tam ir yra demokratija, kad galėtų sugyventi įvairiausi skoniai ir dalykai. Problema – kai ši tokia menkavertė produkcija pradeda dominuoti, ir beveik išnyksta kokybiškas, informatyvus, pažintinis TV turinys. Šitai ypač ryšku Lietuvoje, kuri nėra turtinga valstybė, todėl priversta pirkti prastą užsieninę TV produkciją, kurią galima prilyginti kilogramais parduodamiems dėvėtiems drabužiams. Tai meksikietiški „muilo“, rusiški banditiniai serialai, morališkai pasenusi trečiarūšė kino produkcija...

Kita problema – kai kurie buki lietuviškos televizijos prodiuseriai, pasižymintis mizantropiniu požiūriu į savo auditoriją. Nepabijosiu šitaip teigti, nes pati iš jų lūpų esu girdėjusi, kaip jie vertina savo žiūrovus, nė neslėpdami, kad „kaimui ir buduliams sueis“. Situacija yra daug geresnė spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje, kur vyrauja įdomesnis politologinis, sociologinis, ekonominis turinys. Tačiau sutikite - jei norime asmenybių, o ne vidutinybių, besirūpinančių ne prikimštu pilvu, bet savo erudicija, akiračiu, tam būtinas ir rimtas kultūrinis turinys.

Nesupykite užbakstelėjimą pirštu - o kurgi kultūros rubrika jūsų portalo hierarchijoje? Nė neišskirta, pakišta žemai apačioje po naujienomis apie "fifų" skudurėlius ir verslininkėlių naujagimius. Tad „masių skonis“ nėra kažkokia gaivališka jėga, jis didžia dalimi formuojamas žiniasklaidos, ir jei ji nepasižymi ambicijomis sukurti kokybišką, originalų turinį, tai tuomet turime tai, ką turime.

- Atkreipiate dėmesį į nūdienos kultūrinį ypatumą: kone geras tonas yra profesorių išvadinti nieko nesuprantančiu kvailiu ir pirmą kartą nuėjus į operą komentuoti, kad „solistė neišdainuoja“. Kas lemia šią neapykantą nuosavam elitui? Ar lietuviai šiuo atžvilgiu – išskirtiniai?

- Neapykantą nuosavam elitui dažniausiai lemia socioekonominė situacija, kurianti atskirtį ir nevisavertiškumo kompleksą. Neapykanta nėra išeitis. Prancūzai revoliucijos metu nukapojo galvas karaliui ir aristokratams, ir ką jie gavo mainais? Dar baisesnį Robespierre‘o terorą. Tas pats nutiko Rusijai, išžudžiusiai dabar jau beatifikuojamą caro šeimą ir mainais gavusiai stalinizmą su jo kruvinu „elitu“, o vėliau - nomenklatūrinius „ponus“ su jų pirtelėmis, medžioklėmis ir atskiromis „ponų parduotuvėmis“.

Lietuvoje mes, laimei, neturėjome tokios kruvinos auto-reakcijos į savo aristokratiją, tačiau patyrėme kai ką ne mažiau žalinga: daugiau nei penkiasdešimt metų trukusią sovietinę propagandą, nukreiptą prieš „feodalus“, kultūrinio elito kontrolę „meduoliais“ (premijomis ir „nusipelniusių artistų“ vardais, paskyromis butams, automobiliams už propagandinius kūrinius), lygiavos diegimą. Tad nereikia stebėtis, kad mūsų šiandieninis santykis su elitu yra ir konfliktiškas, ir sujauktas.

Dažnai net patys nežinome, ką mums reiškia sąvoka „elitas“, nes metų metus gyvenome tikslingai sukarikatūrinto elito vaizdiniais ir personažais. Išskirtiniai esame nebent tuo, kad patyrėme savo kolektyvinės atminties apie elitą lobotomiją – buvome pamiršę bažnyčių ir vienuolynų fundatorius, špitolių statytojus, karžygius, tėvynės gynėjus.

Rašydama savo romanus „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“ norėjau papasakoti ne tik apie bajorišką praeitį, bet ir apie ano meto elito sąmonę, garbės kodeksą, visuomeninės atsakomybės suvokimą. Šiandien mūsų viešojoje erdvėje „elito“ sąvoka yra visiškai subanalinta, nuvalkiota, ištampyta. „Elitas“ dabar jau yra ir fonograminės mergužėlės, ir skuduriniai nieko nekuriantys "franteliai"... Kalbos apie elitą atskiedžiamos pagieža ir pajuoka, nors neabejotinai elitą pagal apibrėžimą turime – tai gerbiama, įtakinga mokslo, meno, finansų ir verslo visuomenės viršūnė, turinti ne tik galios svertus, bet ir visuomenės pagarbą.

Būtent objektyvios pagarbos pajauta ir išraiška dėl sovietinių randų mums sekasi labai sunkiai, esame išugdyti mito „visi lygūs, visi vienodi, kuo jis už mane geresnis?“ Lygūs esame prieš Dievą, lygūs privalome būti prieš įstatymą, tačiau bendruomenėje nesame lygūs. Juk neįmanoma dėti lygybės ženklo tarp landynėje kirviu kaimyną užkapojusio „degrado“ ir garsaus profesoriaus kardiochirurgo, išgelbėjusio ne vieną žmogaus gyvybę. Jei mes negalime jausti pastarajam pelnytos pagarbos už jo darbus, tai – psichologinės traumos požymis. Gerbiamas visuomeninis elitas, kaip aspiracija, žmogui yra būtinas – juk norime prilygti geriausiesiems, juos mėgdžioti, pranokti; tai natūralu ir labai sveika.

- Šiandien beatodairiškai vaikomasi visuomenės nuomonės. Kai kas net jaučiasi žinąs, ką galvoja ir ko nori visuomenė, ir sakosi jai atstovaująs arba jai kuriąs. Kaip ir kodėl išsitrynė skirtis tarp šviesuomenės ir tamsuomenės, ir liko tik menama „visuomenė“?

- Na, paprasčiausiai politiškai nekorektiška šiais laikais ką nors vadinti tamsuomene, nors, be abejo, ji egzistuoja ir balsuoja, tik viešojoje kasdienybėje vartojami eufemizmai jai įvardinti. Tie, kurie sakosi atstovaują „visuomenei“, arba ciniškai kvailina neišmanėlius, arba yra neišmanėliai, apgaudinėjantys patys save, nes visuomenei atstovauti neįmanoma – ji nėra kažin kokia homogeniška masė. Galima atstovauti konkrečioms pažiūroms, koncepcijoms, piliečių grupėms, bet ne visuomenei apskritai. O kur jau ten įlįsti į „visuomenės mintis“...

Sutinku, kad savo įsivaizduojamai „visuomenei“ (o iš tikrųjų – tamsuomenei) kuria produktą daugelis televizijų prodiuserių. Matome liūdną rezultatą – apie tai jau ką tik kalbėjome. Kurti meną visuomenei? (Juokiasi). Na, kurti reikia apie tai, kas jaudina tave asmeniškai. Kurti žmonėms, žvelgiant iš filosofinės perspektyvos ir savo žmogiškojo trapumo suvokimo. Ne rinkai, ne auditorijai ir ne visuomenei.

- Keliate klausimą: kodėl simpatizuojama nesėkmei ir žavimasi nevykėliais? Ir spėjate, kad nevykėliai tiesiog geriau jaučiasi matydami didesnius už save nevykėlius. Įžvelgiate savitą nesėkmių ir nevykėlių dialektiką. Bet juk TV ekranų arba politikos nevykėlis, kuriuo žavimasi, nėra ir nesijaučia nesėkmingas. Kur jau ten nesėkmė, jei bukiausia laida pritraukia didžiausią auditoriją, o niektauza politikas mėgaujasi aukščiausiais reitingais?

- Žinot, tokie reitingai gali būti įdomūs tik tamponų ir skalbimo miltelių pardavėjams, užsakantiems reklamą tos laidos metu, bet ne žiūrovui. Tokie personažai, kaip Minedas ar girta paauglė, žiaukčiojanti „aš nuoriu šventę švęst“, nekompetentingi, nuolatos nusišnekantys, bet labai garsiai savo nuomonę išrėkiantys ir strykčiojantys viešosios erdvės veikėjai, natūralu, kartais sukelia audringas publikos reakcijas. Arba jūsų minėtą reakciją – nevykėliai jaučiasi pranašesni, matydami dar didesnius nevykėlius.

Apgailėtina tai, kad dažnam prodiuseriui, redaktoriui ar rinkodarininkui yra svarbus „matomumas“, internetinių komentarų, peržiūrų skaičius ir panašiai, o ne tos reakcijos turinys ar pozityvumas. Reakcijos „pliuso“ ar „minuso“ ženklas yra labai lengvai pakoreguojamas internetinių trolių (kartais ir apmokamų) pagalba, todėl lyg ir netenka prasmės. Dėl to svarbiausia viešumoje tampa ne pateikti įdomų, kokybišką, protingą turinį, kviesti diskusijai, o tiesiog – atkreipti dėmesį ir sulaukti atgarsio, bet kokiais būdais, kartais net tragikomiškai tuščiomis, vaikiškomis provokacijomis. Tai panašu į situaciją, kai kas nors garsiai pagadina orą viešame susibūrime, ir visiems pradėjus piktai kuždėtis, džiaugiasi, kad jį pastebėjo. O kai kitą kartą prisiminę jo nemandagumą parodo pirštu – „žiūrėk, čia tas, kuris vakar orą pagadino“ – jis džiaugiasi, kad jau yra įžymus.

Visiškai teisingai sakote, kad dažnai jie nesijaučia nesėkmingi – daugelis jų paprasčiausiai neadekvačiai suvokia aplinką ir nepritarimo šurmulį painioja su padrąsinimu. Arba yra tokie psichologiškai nelaimingi, kad džiaugiasi sulaukę bet kokio dėmesio ir yra nuo jo tiesiog priklausomi, tad vis periodiškai gadina ir gadina orą, tol, kol publika bruzda.

Štai neseniai perskaičiau, jog „žaliaakės skandalo“ pagrindinis herojus teigia, kad visas reikalas jam išėjo į naudą, nes, nežiūrint visko, „dabar jį atpažįsta daugiau žmonių“. Ką čia ir bepridursi... Šlovė – galingas narkotikas, bet, pasirodo, mūsų laikais nešlovė – taip pat. Žinot, rašytojui tokie dalykai – tiesiog puikus Panoptikumas ir įkvėpimo šaltinis. Puiki medžiaga kūrybai.

- Filosofijos klasikas klausė - ar dorybės galima išmokyti? Kaip atsakytumėte į klausimą – ar elitą galima išugdyti? O gal elito formavimasis yra spontaniškas, nuo kryptingų (valstybės) pastangų nepriklausomas procesas?

- Nežinau, ar elitą galimą kaip nors kryptingai išugdyti it kokius kadetus, bet kad jį galima sunaikinti, istorija įrodė nekart. Ypač šiuo atžvilgiu skaudi Lietuvos istorija: juk jos elito genocidas vykdytas daugiau nei šimtmetį, keliais etapais. Po 1831 m. sukilimo buvo nužudytas ar ištremtas to meto elitas, bajorijos žiedas. Caro valdžia uždarė Vilniaus universitetą. Po 1863 m. sukilimo sunaikinta likusi aktyvioji bajorija, uždrausta lietuviška spauda.

Nepriklausomos Lietuvos laikais vėl pagaliau buvo pradėjęs formuotis elitas – prakutusių pramonininkų, ūkininkų vaikai buvo siunčiami studijuoti į Varšuvą, Miuncheną, Paryžių, jie grįžo su puikiu išsilavinimu, doktoratais, idėjomis, estetiniu skoniu. Jų sukurta to meto sostinės, Kauno, progresyvi kultūra ir menas tebežavi mus ir šiandien. Kas jiems nutiko atėjus sovietams – puikiai žinome. Buvo išnaikinti visi šviesieji, savarankiškieji.

Kalbant apie elito ugdymą – kai ką galima įžvelgti istorijos dėsningumuose. Neatsitiktinai caro imperija, siekdama sukurti nuolankų, prasčiokišką, be jokių lyderių ar elito Šiaurės-Vakarų kraštą uždarinėjo universitetus ir draudė spaudą, formavo aklą nuolankumą biurokratui, vėliau į sceną kėlė herojų – fanatišką ir agresyvų liumpeną be praeities atminimo, „naujojo pasaulio statytoją“. Tad čia turbūt ir glūdi atsakymas.

- Viename interviu sakėte, kad tarpukario Lietuva labai daug prarado, kai kaimietiška ir lingvistine tapatybe grindžiama tautos samprata buvo atskirta nuo LDK paveldo ir patriotiškai nusiteikusių senosios bajorijos palikuonių. Sakėte, kad tai - atskiro aptarimo reikalaujanti tema. Gal galėtumėte išplėtoti šią įžvalgą?

- Taip, tai labai plati tema, turinti daug aspektų. Atsisakę bajoriško paveldo, LDK, netekome ir herojiškos paradigmos, prasmingų ir kultūriškai klestėjusių Renesanso, Baroko, Apšvietos epochų atminties – išmetėme ją iš savo tautinio diskurso kaip „sulenkėjusių feodalų amžius“. Jau nekalbu apie žmogiškąjį faktorių ir tuos įgūdžius, išmanymą, kontaktus, kuriuos mielai atkurtajai nepriklausomai Lietuvai būtų atidavusi lenkiškai kalbanti, tačiau patriotiška išlikusi to meto bajorija, kuri buvo naujosios valstybinės ideologijos palikta užribyje. Pasirinktoji lingvistinė tapatybė atmetė iš esmės visą ligtolinį kultūrinį paveldą – lotyniškąją, lenkiškąją raštiją ir istoriografiją, Radvilas, Sapiegas ir jų herojiškus žygius; pasilikome tik liaudiškąjį folklorą ir tolimus, abstrakčius viduramžių kunigaikščius, kuriuos naiviai romantizavome.

Tą vėliau propagandai ir savimonės ugdymui išnaudojo sovietinė istoriografija – teliko valstiečių tautelė su „herojumi“ „svieto lygintoju“ arkliavagiu Tadu Blinda. Teliko neapibrėžtas liaudies dainų kareivėlis, klojantis galvą abstrakčiame kare ir nuolankus, nepatiklus Donelaičio lietuviškojo epo būras, kantriai „trūsinėjantis po laukelį“, o elito, bajorų įvaizdis kultūroje virto maniako Čičinsko ar Benjamino Kordušo karikatūromis. Nebeliko teisinės valstybės kūrėjo Sapiegos, didžiųjų karo strategų Chodkevičiaus, Radvilos, Paco, mecenatų Pacų, Antano Tyzenhauzo ir jo Apšvietos idealų...

Kaip tauta labai susiaurinome savo akiratį ir kultūrinę atmintį. Na, o man atrodo, kad protingi žmonės kaip tik siekia kuo labiau plėsti akiratį ir ieškoti ne skirtumų, o sąsajų; ne priešų ir svetimųjų, o draugų ir bendraminčių. Kad šiandien patiriame įtampas su Lenkija ir lenkais, kurie dėl kultūrinio panašumo ir istorijos bendrumo turėtų būti mūsų artimiausi draugai ir strateginiai partneriai – irgi viena iš andainykščio mentalinio atsiribojimo pasekmių. Liūdna pasekmė, kuri šiandien naudinga tik Lietuvos priešams, besivadovaujantiems principu „skaldyk ir valdyk“.

Pridursiu tik tiek, kad pristatinėdama šį pavasarį „Silva rerum II“ Rygoje iš latvių literatūros kritikų ir žurnalistų ne kartą girdėjau, kaip jie, iš esmės turėję kolonijinį, atvykėlių vokišką elitą, mums pavydi mūsų bajoriškos LDK istorijos, kurią atrado per mano romanus. Vadinasi, ši istorijos dalis gali būti svarbia paradigma ir tautinio pasididžiavimo elementu. Džiaukimės, kad ją turėjome.

- Ar šie istoriniai procesai ir dramos tebeveikia dabartinę Lietuvos kultūrą, viešąją erdvę, politiką?

- Manau, kad taip, ir labai stipriai; jau šiek tiek apie tai kalbėjau. Apskritai mes dažnai nesuvokiame, kaip smarkiai praeitis, istorija veikia mūsų dabartį – ne tik savimonę, ne tik kažin kokius masinės sąmonės kompleksus, bet, kaip jūs ir sakote, politiką ir ypač – diplomatiją. Dažnai badyte bado akis šiandieninių politikų ir diplomatų istorinio išsilavinimo spragos, dėl istorinių žinių stygiaus neišnaudojami galimi sąlyčio, dialogo plėtojimo taškai. Arba atvirkščiai – vyrauja selektyvi atmintis, kai stengiamės užmiršti mums nepatogius istorijos momentus, nors išsamus jų pažinimas, o ne ideologinis manipuliavimas, kaip tik ir padėtų sukurti sveiką, produktyvią distanciją ir gyventi toliau.

Tai ypač tinka kalbant apie sudėtingą Vilniaus istoriją. Vilnius daugeliui tautų dėl savo istorijos galėtų tapti kultūrine Meka, o išlieka „nesantaikos obuoliu“ – ir didžia dalimi dėl mūsų, lietuvių, dabartinių Vilniaus gyventojų selektyvios atminties, tiksliau, beveik visiškos miesto istorijos, ypač XX a. pirmosios pusės, užmaršties. Prie to prisideda ir šiandien kuriamas – kai kuriais atvejais tiesiog ideologiškai falsifikuojamas – miesto naratyvas. Tai daroma pasitelkiant net tokią sritį, kaip paminklosauga. Turime simuliakrinius, daugiau nei po dviejų šimtų metų fantastinėmis proporcijomis atstatytus "Valdovų rūmus"... Atrodo, kad panašus likimas laukia ir Sapiegų rūmų rekonstrukcijos, kur istorinė tiesa, autentika yra nustumiamos į antrą planą, kad būtų pastatyta kuo įmantresnė pseudobarokinė pilaitė.

Kaip pasakė Lietuvos ICOMOS komiteto pirmininkė Dalė Puodžiukienė, nereikia į Sapiegų rūmų atstatymą žiūrėti kaip į restauraciją – esą svarbu „mentalinis aktas, kad turėtume magnatų kultūrą“. Tai, kad mums dar ir šiandien reikalingi kažkokie „mentaliniai aktai“, materializuojantys pagal mūsų neoromantinę dabarties fantaziją pagražintus istorijos simuliakrus, iš tiesų byloja apie mūsų pačių silpnumą, savivokos kompleksus. Man tokios šviežios ideologinės pasakaitės – neįdomios. Man kur kas įdomesni išlikę miesto gyvosios atminties pasakojimai, kurie kartais stebėtinai nesutampa su vadovėline istorija. Tačiau nenoriu labai daug apie tai kalbėti – apie tai bus mano naujojoje knygoje.

- Gal pasakytumėte apie ją kelius žodžius?

- Šiuo momentu galiu išduoti tik tą, kad tai bus kažkas visiškai kitokio nei „Silva rerum“ ir „Silva rerum II“.