Pirmasis nepriklausomybę atgavusios šalies ryšių ministras Kostas Birulis (jau miręs) savo prisiminimuose pažymi, kad Sausio įvykiai Lietuvos ryšininkams prasidėjo, kai rusų kariuomenė užgrobė Spaudos rūmus. Mat juose liko spaudos ekspedijavimo cechai, o leidyklos ir redakcijos įsikūrė kitose šalies vietose.
Tad reikėjo skubiai reorganizuoti spaudos skirstymą, pakavimą ir išvežimą į paštus. Užduotį sunkino tai, kad Spaudos rūmuose liko kartoteka su duomenimis, kiek ir kokių laikraščių reikia siųsti į konkretų paštą.
Tuo metu Centrinio pašto spaudos ekspedijavimo cecho viršininkas V.Musteikis slaptai dalimis išnešė duomenų kartoteką iš Spaudos rūmų, kuriuos saugojo ypatingosios paskirties milicijos būrys (OMON-as). V.Musteikis visais įmanomais ir neįmanomais būdais gaudavo vienkartinius leidimus įeiti į Spaudos rūmus, iš kurių per savaitę drabužių kišenėse išnešė visą kartoteką, ir spauda kasdieną pasiekdavo adresatus. Gyventojus pasiekė ir jungtinis redakcijų leidinys “Į laisvę”.
Patys užmynė ant grėblio
Vienas pirmųjų ryšių ministro K.Birulio įsakymų buvo įsteigti naujausių ryšių technologijų platinimo įmonę Lietuvoje. “Ministras mane paskyrė įkurti Ryšių inžinerinio masinio aptarnavimo centrą, - prisimina Robertas Mockapetris. - Organizavome tiesioginį palydovinį ryšį su pasauliu, pasitelkę norvegų IMRASAT sistemą. Tai buvo galimybė bendrauti su pasauliu, aplenkiant Maskvą. Norvegai pristatė į Klaipėdą palydovinio ryšio terminalą SATURN 3S-90, kurį įregistravome kaip jūrų laivo ryšio stotį, o paslėpėme jį Uosto gatvės gyvenamojo namo palėpėje”. Šis ryšys (telefono aparatas buvo V.Landsbergio kabinete, rašomojo stalo stalčiuje) veikė Sausio įvykių dienomis.
Lietuvos gyventojai dar prisimena, kaip tų kruvinų įvykių dienomis nutrūko telefono ir telegrafo ryšiai tarp Vilniaus ir kitų miestų, tarp Lietuvos ir užsienio. Tai atsitiko po to, kai TSRS vidaus reikalų kariuomenės Vilniaus divizijos kariškiai jėga įsiveržė į Rezervinio ryšių mazgo patalpas netoli Nemenčinės, terorizavo ten dirbusius žmones, visiškai atjungė mazgą nuo elektros maitinimo, tuo padarydami žalos ir sau. Mat ir kariškiai, ir saugumiečiai prarado ryšius su TSRS. Tad po 45 minučių, kaip rašė savo prisiminimuose K.Birulis, kariškiai paprašė mazgo personalą ryšį atstatyti.
Užpuolikai kopė į 165 m aukštį
Ministras K.Birulis iš Vyriausybės rūmų dar prieš kruvinąją Sausio naktį kreipėsi per radiją ir televiziją į Lietuvos ryšininkus, ragindamas nevykdyti okupantų ir galimos marionetinės Vyriausybės nurodymų. Tomis dienomis visos ryšių įmonės dirbo įtemptai, o jų vadovai budėjo ištisomis paromis darbo vietose. Ant Ryšių ministerijos stogo buvo įsitaisę Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos (SKAT) savanoriai, ginkluoti savadarbiais “Molotovo kokteiliais” (buteliai su degiuoju skysčiu), kuriais turėjo apmėtyti sovietinės armijos kareivius, jei šie mėgintų veržtis į vidų.
Iki Vilniaus televizijos perdavimo centro užėmimo visa vizualinė informacija į užsienį buvo perduodama radioreline linija Kaunas - Talinas - Helsinkis, o iš ten - po visą pasaulį. Kai kariškiai užėmė bokštą, buvo nuogąstauta dėl jo viršuje buvusių radiorelinių įrenginių, tačiau kariškių terorizuojamas techninis personalas juos išgelbėjo. Mat sugebėjo išimti ir paslėpti aukštuminių liftų detales.
Tai apsunkino užpuolikams prasibrauti visur, kur jie norėjo ir kartu išgelbėjo pačiame bokšto viršuje buvusius radiorelinių linijų įrenginius. Ryšininkų Judu pramintas Subotinas tuo metu vedė užpuolikus į viršų. Užkopę laiptais į 165 m aukštį, jie pirmiausiai puolė į restoraną “Paukščių takas”. Ten viską nusiaubė ir apdergė, išgėrė visas alkoholio atsargas. Užpuolikams užėmus bokštą, užsienio žurnalistai naudojosi savo portatyviniais palydovinio ryšio terminalais.
Radijo mėgėjų indėlis
Mėgėjiškas radijo ryšys - tai ir hobis, ir techninė sporto šaka. Esant ypatingajai padėčiai, mėgėjų radijas teikė ir teikia humanitarinę pagalbą.
1991 metais Kauno politechnikos instituto radijo klubo komandai vadovavo dabartinis Europos radijo sporto federacijos viceprezidentas Algis Kregždė. “Sausio įvykių dienomis politikai įvertino mūsų galimybes, nes turėjome galingą techninę bazę, didžiulę patirtį radijo sporte, buvome organizavę pirmojo lietuviškų jachtų žygio per Atlantą radijo ryšį. Tad su mumis glaudžius ryšius palaikė Kauno savivaldybės atstovas Saulius Gricius. Mūsų klubo narys Juras Abromavičius, tapęs savanoriu ir buvęs tuomet parlamente, taip pat vis ragino mus būti pasirengusius”, - prisiminė A.Kregždė.
Sausio įvykių dienomis Kauno radijo klubo nariai suorganizavo budėjimus studentų bendrabutyje, kur buvo įrengta galinga radijo stotis. Tarp budėtojų pats ištvermingiausias buvo studentas Saulius Franckevičius, beveik nepalikęs posto pusę metų (tiek veikė klubo parengta ryšio sistema). Tuomet Aukščiausiojoje Taryboje veikusi vilniečių mėgėjiška radijo stotis perduodavo informaciją ir kolegoms į Kauną, o šie ją retransliuodavo į pagrindines pasaulio informacijos agentūras.
“Tomis dienomis išryškėjo mūsų aktyvus pagalbininkas amerikietis radistas Rodžeris Bartas. Jis perduodavo mūsų siunčiamas į eterį žinias pagrindinėms JAV žiniasklaidos priemonėms. Jo nuopelnus Lietuva vėliau įvertino Sausio 13-osios atminimo medaliu”, - pasakojo A.Kregždė. Beje, tuomet pasaulyje buvo apie 15 aktyvių radistų, talkinusių kolegoms iš Kauno.