Sugebanti pati vaikus išlaikyti moteris suprato: nedirbti Lietuvoje geriau
Iki krizės valstybės parama 4 vaikus auginančiai mamai apsiribojo vaiko pinigais. Mat tuo metu galiojo tvarka, pagal kurią daugiavaikėms šeimoms vaiko pinigai buvo mokami ir už vyresnius nei 7 metų vaikus. „Tie keli metai finansiškai man iš tiesų buvo lengvesni. Tačiau prasidėjus krizei vaiko pinigus nuėmė, nes buvo įvesta sąlyga, kad vienam asmeniui tenkančios pajamos būtų ne didesnės kaip 525 litai. Ši nustatyta riba iš tiesų juokinga. Ar įmanomas pilnavertis gyvenimas už tokią sumą? Norint būti paremtam, užtenka baloje gulėti ir gerti. O jei sukiesi kaip voverė, užsidirbi šiek tiek daugiau už tą minimumą, nieko negausi“, - svarstė Gertrūda.
Prieš keletą metų moteris susirado įstatymo nuostatą, pagal kurią, jei vienas asmuo augina tris ir daugiau vaikų, pajamų riba nemokamam vaikų maitinimui gauti jau siekia per 700 litų.
„Nuėjusi į savo gyvenamosios vietos socialinės paramos skyrių bandžiau ten sėdinčioms darbuotojoms išaiškinti, kad mano vaikams, kurie visi – mokyklinio amžiaus, priklausytų nemokamas maitinimas. Nemokamą maitinimą suteikė, tačiau išgirdau labai skaudų atsakymą: „Mums pasakyta, kad tokių kaip jūs būtų kuo mažiau“. Tokių kaip aš – tai dirbančių ir besistengiančių dėl savo vaikų. Taigi geriantiems pagalba suteikiama, o dirbančiai daugiavaikei motinai – su didele išlyga. Keista, kaip valstybė suvokia, kas jai naudingiau.
Aš iš tiesų labai stengiuosi dėl savo vaikų, kad jie išaugtų gerais žmonėmis, o tam juk neužtenka tik aprengti ir paduoti valgyti. Reikia juos ir lavinti, ir skirti jiems laiko – išklausyti, patarti, paremti, palaikyti, drausminti, supažindinti su kultūriniu gyvenimu, mokyti pagrindinių vertybių ir kažką parodyti nauja, skirti dėmesio vaikų lavinimui. Vienas mano vaikas lanko muzikos mokyklą, kitas užsiima daile, trečias sportuoja. Taigi, kad mano vaikai išaugtų žmonėmis, kurie vėliau pasirinks geras profesijas, dirbs ir kels valstybės gerovę, man šiandien reikia valstybės palaikymo, o jo nėra. Beje, mano vaikai tikrai yra geri – gerai mokosi ir nesvajoja apie išvykimą į užsienį. Jie nori gyventi čia, Lietuvoje“, - pasakojo moteris.
Pernai jos vaikai visgi gavo nemokamą maitinimą, nes moteris dėl per krizę sumažėjusių pajamų buvo atsidūrusi didžiulėje finansinėje duobėje. Kad iš jos išbristų, Gertrūda susirado papildomą darbą. Jos papildomas uždarbis prilygsta minimaliam atlyginimui, tačiau vos tik jos pajamos (sudėjus jos atlyginimus ir alimentus už vaikus) perkopė 525 litų sumą vienam asmeniui, nemokamas maitinimas vaikams iškart buvo panaikintas.
„Palyginus, kiek man kainuoja pastangų, kad vaikai galėtų tuos pietus turėti, ir kiek aš gaunu papildomų pajamų, skirtumas toks, kad dirbti neapsimoka. Deja, tokia yra mūsų šalies šeimos politika. Nedirbti yra geriau, nors tai ir nelogiška, ir labai baisu“, - įsitikinusi moteris.
Beje, Gertrūda seniai įprato gyventi taupydama. „Drabužius perkame įvairiausias būdais – labai dažnai dėvėtų drabužių parduotuvėse. Kadangi bendraujame su keletu panašaus amžiaus vaikus turinčių šeimų, mūsų drabužiai „kursuoja“. Tokie mainai būna abipusiai naudingi – galime ir atiduoti, ir priimti dėvėtus, tačiau dar gerus drabužius. Nelengva būna, kai keičiasi sezonas – kai staiga prireikia keturių striukių, keturių porų batų, tačiau tokias išlaidas planuojame ir verčiamės. Maisto mūsų šeimai reikia daug, jau nebemokėčiau pagaminti vienam ar dviem žmonėms – gaminame taip, kad būtų daug ir „racionalu“. Buities priemonių, ypač skalbimo miltelių, taip pat higienos prekių mūsų šeimai taip pat reikia didelio „kalno“. Dažniausiai didesnį kiekį prekių perkame kai būna „akcija“ - sutaupome išties nemažai“, - pasakojo moteris.
Vyras su daug vaikų – didvyris, daugiavaikė vieniša mama – įtartina
Bene labiausiai Gertrūdą žeidžia visuomenėje gajus vienišos daugiavaikės motinos įvaizdis. Į vienišą moterį su vaikais neretai žiūrima įtariai, mąstoma, neretai garsiai, kiek ji turėjo vyrų ar kiek santuokų.
„Auginant vaikus vienam dirbti yra nepalyginamai sunkiau. Darbą turi atlikti gerai ir kartais – itin gerai, o tavo galva kartais neatsiplėšia nuo šeimos problemų, nes tau tenka visi rūpesčiai ir atsakomybės. Tu esi atsakingas už maisto nupirkimą ir gaminimą, už namų ūkį, už vaikų aprangą, namų darbų paruošimą, jų bendravimą su draugais, už jų emocijas ir savitarpio santykius. Į vaikų auginimą aš žiūriu atsakingai. Dažniausiai vakarus po darbo, savaitgalius, jeigu jie nebūna pas tėtį, mes praleidžiame kartu.
Tiesa, vaikai jau ne maži – pats didžiausias vargas praeityje. Dabar jie ir namus tvarkyti padeda, ir kitus ūkio darbus nudirbame kartu. Kai jauniausias vaikas buvo mažas, į darbą kartais eidavau nė trupučio nepamiegojusi. Dabar naktį tenka nemiegoti dėl to, kad jie žengia į paauglystę. Svarstai, kaip tą padaryti, aną padaryti, kaip išaiškinti vieną ar kitą dalyką, kaip išspręsti kažkokią situaciją. Be to, dirbu dar ir kitame darbe, tad darbo valandos ilgesnės, krūvis didesnis, nuovargis – taip pat. Kartais net nebepaklausiu vaikų, kaip sekėsi mokykloje, kaip jie jaučiasi. Mane palaiko tėvai ir draugai – esu už tai jiems labai dėkinga“, - atviravo pašnekovė.
Gertrūda teigia kategoriškai nesutinkanti su viešojoje erdvėje pasigirstančia nuostata, kad jei prisigimdei vaikų – esą tai ir yra tavo reikalas. Jos manymu, žmogus niekada nėra vienas. Jis gyvena tam tikroje aplinkoje, visuomenėje. Taigi vaikai taip pat auga aplinkoje, o vėliau ją kurs patys, o kaip jie kurs savo aplinką ir visuomenę – priklausys nuo to, kaip jie yra išauklėti ir užauginti.
„Žinoma, apsisprendimas gimdyti yra žmogaus, bet apsisprendimas gerti, nedirbti ar užsiimti nusikalstama veikla – taip pat žmogaus apsisprendimas, turintis poveikį visuomenei. Beje, niekas lyg ir neprieštarauja, kad visuomenei šie klausimai turi rūpėti. Tad kodėl, jei tėvai nesugeba pasirūpinti savo vaikais ir savimi, valstybė juos remia, o jei žmonės sukasi kaip voverės rate, kad suteiktų vaikams orų gyvenimą, valstybė juos palieka šiame varge vienus? Dabar viename lygmenyje atsidūrė ir tie žmonės, kurie stengiasi, kad užsidirbtų, ir tie, kurie nesistengia, bet džiaugiasi galintys už pašalpą išgerti.
Mano manymu, jei žmogus augina daug vaikų, jam, kaip dirbančiajam, turėtų būti kažkokia kitokia pagalba, ne tik per pašalpas. Juk vaikai taps šios valstybės piliečiais, kurie ateityje rinksis profesiją ir dirbs. Aišku, nedirbantį žmogų reikia remti, kad jis atstotų ant kojų, susirastų darbą ir gyvenime siektų tikslo, bet rėmimo sistema yra tokia, kad ji neskatina dirbti, neskatina dirbti geriau, neskatina ieškoti galimybių. Žinoma, malonu, kai gali save realizuoti darbe, bet jei paskaičiuotume logiškai, dirbti neapsimoka. Ir tuos žodžius ištarti yra keista, nes „apsimoka nedirbti“ yra visiškai su jokia žmogiška logika nesuderina frazė. Turėtų būti atvirkščiai“, - svarstė moteris.
NAMS: kitose šalyse remiamos dirbančios, o ne iš pašalpų gyvenančios šeimos
Šiuo metu vaikus auginantiems tėvams taikomas papildomas neapmokestinamas pajamų dydis (PNPD) – 100 litų už pirmą vaiką ir po 200 litų už visus paskesnius. Nuo šios sumos neskaičiuojamas 15 proc. gyventojų pajamų mokestis. Lengvata dalinama per pusę abiem tėvams. Taigi valstybės parama šeimai už vieną vaiką – 15 litų, už du vaikus – 45 litai, už tris vaikus – 75 litai.
Anot Nacionalinio aktyvių mamų sambūrio (NAMS) atstovės Rasos Paulavičienės, Europoje kiekvienam šeimos nariui yra taikomas atitinkamas neapmokestinamas pajamų dydis, pirmiausiai garantuojantis pragyvenimo minimumą. Lietuvoje jis siekia 350 litų.
„Taigi jei vaikus auginantys tėvai dirba, nuo šios sumos, tarkime, tų pačių 350 Lt kiekvienam šeimos nariui, daugumoje šalių nėra mokami mokesčiai. Kitaip tariant, keturių asmenų šeima, nepriklausomai nuo to, ar dirba tik tėtis, ar tik mama, ar abu, bendrai sudėjus, mokesčių šiuo atveju nemokėtų nuo 1400 Lt. Lietuvoje mes šį principą taikome 470 Lt sumai, kurią uždirba mama arba tėtis. Todėl jei dirba tik mama arba tik tėtis, mokesčių ši šeima nemoka tik nuo 770 litų (kiekvienam iš tėvų dar skiriama po 150 neapmokestintų litų). Taigi mūsų valstybėje yra bent du kartus mažesnis PNPD vienam šeimos nariui“, - teigė pašnekovė.
Anot jos, mūsų šalyje atsiranda kuriozai, kai tėvų pajamos labai mažai skiriasi nuo socialinės paramos ribos, tačiau jie per metus sumoka apie 2,5 tūkst. litų mokesčių. Tuo tarpu socialiai remtinoms šeimoms, kurių skurdo riba yra panaši, visa tai kompensuojama.
„Išanalizavusios ES tendencijas, pamatėme, kad Lietuvoje mokestinės politikos, orientuotos į vaikus auginančias šeimas, nėra. Mūsų siūlymas – neapmokestinti gyventojų pajamų mokesčiu minimalaus atlyginimo, o vaikus auginantiems tėvams už kiekvieną vaiką – dar papildomai pusantro valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu tai būtų 525 litai“, - R. Paulavičienė.
Kaip tai atrodytų realybėje? Jei abu tėvai uždirbtų minimalius atlyginimus ir išlaikytų du vaikus, pagal šį modelį visos jų pajamos būtų neapmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (15 proc.). Anot R. Paulavičienės, bet kuriuo atveju šeimos tuos pinigus išleistų pirkdamos prekes ir sumokėdamos už jas PVM mokestį. Preliminariais NAMS paskaičiavimais, šeimai per metus liktų apie 2,5 tūkst. litų. Tokią lengvatą gavusi šeima iš valstybės dar galėtų tikėtis tik nemokamo maitinimo vaikams ir galbūt mokesčio už šildymą lengvatos.
Jei šeima uždirbtų daugiau nei minimalų atlyginimą, įsijungtų mokesčių lengvata už vaikus. Taigi gimęs vaikas atsineštų į šeimą neapmokestinamą krepšelį – kiekvienas litas, viršijanti minimalios algos dydį, iki 525 litų būtų taip pat neapmokestinamas. Nuo šios sumos šeima turėtų naudos 75 litus per mėnesį, nuo neapmokestintos minimalios algos – 50 litų.
„Pernai teikėme visus šiuos pasiūlymus valdžiai – ir peticiją rašėme, ir surinkome užsienio šalių patirtis, ir į Seimą su šiais pasiūlymais ėjome. Lyginant su Vakarų valstybėmis, atrodome liūdnai. Žinoma, tos šalys turtingesnės, tačiau mes galėtume pradėti bent jau nuo didesnio PNPD. Aišku, mokesčių būtų surenkama mažiau, bet ir mažiau būtų išleidžiama pašalpoms. Tereikia tik politinės valios. Dabar kaip tik dejuojama, kad labai išaugo socialinių išmokų poreikis. Jį galima sumažinti tikrai nedideliais kaštais. Mūsų nuomone, turi būti skatinama dirbanti šeima, skatinama dirbti ir užsidirbti. Remti per mokesčių lengvatas – paprasčiausias būdas. Žinoma, galima kalbėti apie tai, kad verslas galėtų sudaryti palankesnes sąlygas derinti vaikų auginimą ir karjerą, bet kol kas tai beprasmiška – mes verslo nepriversime to daryti, kol nebus iš vidaus kylančio sąmoningumo“, - teigė NAMS prezidentė Reda Starkuvienė
Ekonomistas: dabartinė parama juokinga ir neprasminga
Dėl to, kad šeimas lengviausia remti per mokesčių lengvatas, per neapmokestinamą minimalų atlyginimą, o ne per pašalpas, įsitikinęs ir ekonomistas Romas Lazutka.
„Žinoma, tų žmonių, kurie dėl kokių nors priežasčių nedirba, vaikams taip pat reikia padėti, tačiau jau daug šnekėta, kad pašalpos – tam tikri skurdo spąstai: jei tu uždirbi papildomą litą, prarandi atitinkamą sumą pašalpų. Taigi tokia parama neskatina dirbti. Šiuo metu galiojantis papildomas neapmokestinamas pajamų minimumas vienam vaikui siekia vos 100 litų. Turint omenyje, kad gyventojų pajamų mokestis siekia 15 proc., valstybės teikiama parama – vos 15 litų. Ji nėra prasminga ir tokios visai nereikėtų. Čia pasiūlytas lengvatos dydis labiau apčiuopiamas“, - yra sakęs R. Lazutka.
Ekonomisto teigimu, tokia mokestinė sistema reikalauja milžiniško ir brangaus kontrolės aparato. Pavyzdžiui, tenka patikrinti, ar lengvatos šeimai priklauso pagrįstai. Daugelį žmonių ši kontrolė ir sudėtingos prašymo formos atbaido. Tiesa, Lietuvoje mąstoma, kad kuo daugiau žmonių nepaima paramos, tuo biudžetui geriau, tačiau žmonės su menku pragyvenimo šaltiniu patiria neigiamas pasekmes ir vėliau valstybei bei visuomenei tampa dar didesne našta. Atsiradus paramai per mokesčius, kontrolės aparatas gerokai sumažėtų. Tuo tarpu dabar valstybė, paimdama iš žmonių pinigus, vėliau jiems pati juos išmoka, tik išmokėjimo schema kainuoja labai brangiai.