Lietuviai vyrai susižavėjimo nekelia
- Šiandien senatvė siejama su vargu ir liūdesiu. Ką galėtumėte palinkėti senatvės link artėjančioms moterims?
- Palinkėčiau moterims, kad jos pirma laiko nepradėtų savęs laikyti senomis. Kai gimsta anūkai, pačios apie save jau nebegalvoja, sukasi tik apie anūkus ir anksti save pasendina, ypač mažuose miesteliuose, o apie kaimą nėra ką ir kalbėti. Kažkodėl joms nebegalima dėvėti šviesių suknelių, arba bordo, arba tamsiai mėlynos spalvos. Jos anksti nustoja gyventi sau – tiek viduje, tiek išorėje, ir visą save atiduoda anūkui, kuris užaugęs galiausiai parodo špygą.
Pastaruoju metu situacija gal ir keičiasi – jau dažniau moterys pradėjo prisižiūrėti, bet prieš kokius dešimt metų moteriškė, jeigu jai 45-eri, jau viskas – nei ji rengsis moderniškai, nei ji seks madų tendencijas. Dabar yra jaunystės kultas, tad reikia tuo ir naudotis. Žinoma, jei moteris išpampsta kaip ekskavatorius, vargu, ar kas padės, bet todėl ir būtina save prižiūrėti. Man 85 metai, bet kai ryte išlipu iš lovos, neperžengiu svarstyklių.
- Ką daryti, jei nėra galimybių nei naujausių madų sekti, nei pinigų palepinti save?
- Aišku, tam reikalingi pinigai, kad galėtum save prižiūrėti. Tačiau jei moterys neturi materialinių galimybių gerai atrodyti, bent jau morališkai jos nepasentų. Aš asmeniškai savo raukšlių niekada nebijojau, niekada veidrodyje jų neskaičiavau – neturėjau kada. Ir dabar absoliučiai jos manęs nenervina, žinau, kiek man metų, ir į tai visiškai spjaunu. Mano raukšlės – mano gyvenimas.
- O kaip vertinate į antrą gyvenimo pusę persiritusius mūsų vyrus?
- Apie mūsų vyrus net kalbėti nenoriu. Viliuosi, kad augantis jaunimas jau bus kitoks. Bet šitie, kuriuos, kaip aš juokiuosi, klimaksas kamuoja, visi man baisūs. Maišai kažkokie... Kita vertus, ir dažnas jaunas – nieko gera. Kai dabar parodo per TV kokią nors Lietuvos šou žvaigždę, atsiprašau už tiesmukumą, būdama jauna į vieną lauką su juo šikt neičiau. Jie neapšepę, gražūs, bet visiški narcizai. Žiūri į juos ir galvoji – Dievas vietoj smegenų nežinia ko jiems pridėjo, atsirado kavalieriai. Žinoma, yra ir labai protingų, prieš kuriuos reikia nusilenkti, visgi niekada netekėčiau už lietuvio. Pirmas mano vyras buvo prancūzas, antras – lietuvis, o paskutinis, su kuriuo pragyvenau 43 metus, – rusas. Tai buvo tikros rusiškos dūšios žmogus, švelnus, supratingas, plataus mąstymo, nesavanaudiškas.
Dar man labai patinka vokiečiai, pati esu gyvenusi Vokietijoje. Jie jau gimsta su kardu. Pirma kardas išlenda iš mamytės, o po to – vaikas. Gražūs jie visi, rupūžės, pasitempę, karingi...
Iki 17-kos metų nežinojo, kaip vaikai atsiranda
- Kaip bebūtų, Lietuvoje seni žmonės nurašomi – tiek vyrai, tiek moterys. Nepamatysi mūsų miestų gatvėse gyvenimu besidžiaugiančių, viskuo besidominčių senukų, kaip yra užsienyje.
- Tikra tiesa. Kai man buvo 62 metai, lankiausi Amerikoje, Floridoje. Patys amerikiečiai ją vadina dramblių kapinėmis, nes ten suvažiuoja visi turtingi senukai. Kai aš pamačiau tokio amžiaus, kai aš esu dabar, o man – 85-eri, senukus su šortais, su rožiniais marškinėliais, tikrai buvau nustebinta. Mano giminaitė, gana pasiturinti, buvo vieno klubo narė ir turėjo teisę įsivesti svečią į jo renginius. Kaip tik papuoliau į balių. Aišku, muzika buvo grojama iš tų laikų, kai jie buvo jauni, tačiau kaip tie visi senukai, kaip aš dabar, šoko! Regis, vienas be kito pagalbos iki tualeto nenueitų, bet linksmintis moka. Aš tuo metu save laikiau jau nebe jauna moteriške, bet ten aš pasijutau kūdikiu.
- Nuo kada, Jūsų manymu, nedera pagyvenusiems žmonėms turėti lytinių santykių?
- Man visi šie kūniški reikalai visada būdavo antraeiliai. Nebuvau iš tų moterų, kurioms tai būtina ir reikalinga. Savo energiją ir temperamentą aš atiduodavau gyvenimui, darbui, kompanijai. Buvau ugninga mergina ir moteriškė, todėl vyrai manydavo, kad aš tokia pati ir lovoje. O aš nieko neprisileisdavau. Ir galbūt todėl esu laiminga, nes nors buvau ištekėjusi oficialiai tris kartus, o neoficialiai – keturis, visiems savo vyrams buvau šventai ištikima. Niekas negali patikėti, kad aš, 43 metus išgyvenusi su tuo pačiu prieš septynerius metus mirusiu vyru, buvau šventa – net nežiūrėjau į nieką kitą, poreikio man tokio nebuvo.
Kita vertus, su pavydu stebiu, kaip filmuose moterys pajaučia tokią aistrą, kad plėšia vyrui rūbus. Aš suprantu, kad tai gali būti normalu, bet mano gyvenime tokių momentų nėra buvę. Vyrus rinkdamasi aš visada žiūrėdavau į žmogų, į jo vidų, charakterį. Užtat tvirtai galiu pasakyti, kad moterys, kurias vėliau vedė visi tie vyrai, su kuriais išsiskyriau, gavo gerus vyrus – gero charakterio, inteligentiškus, džentelmeniškus. Aš juos tokiais padariau, nes niekada į pinigus nežiūrėjau. Visi mano vyrai buvo labai biedni, aš pasirinkdavau tikrai labai neturtingus. Jie į mano namus ateidavo kaip stovi, vienas – su lagaminu ir knygomis, kitas – su gitara, o išvažiuodavo visi sunkvežimiu.
- Koks Jūsų jaunystės laikais buvo požiūris į seksą?
- Pirmas mano vyras buvo gydytojas, prancūzų armijos kariškis. Man jis atrodė labai senas. Man tuo metu buvo 19 metų, jam – 31. Bet jis buvo labai įdomus žmogus. Aš buvau nekalta mergina – tuo metu lytinio gyvenimo klausimai buvo tabu. Iki 17 metų aš nežinojau, kaip vaikai atsiranda, tik apytikriai numaniau, kad turi vykti kažkas labai nepadoraus, ne taip, kaip dabar – jau vaikų darželyje vaikai žino, kaip vyksta visas šis procesas. Tad gerai, kad mano vyras buvo gydytojas.
Kai apsivedėme, vos tik ateidavo vakaras, aš eidavau pas motiną. Pusantro mėnesio tai vyko, kol mama mane įtikino, kad yra kažkokios pareigos. O ir jis mane pratino po truputį, nors ir sunkiai jam sekėsi. Pagaliau jam pavyko mane prisikalbinti, bet man nepatiko, todėl aš išsiderėjau – viena diena jo, o kita – mano.
- Kaip vertinate besituokiančius ar į porą sueinančius senus žmones?
- Manęs visai nešokiruoja, kai 75-76 metų ar dar vyresnė moteriškė išteka už to paties amžiaus ar net jaunesnio vyriškio. Man atrodo, kad tai jie daro dėl draugystės, dėl senatvės, kad vienas kitam padėtų gyventi, vienas kitu pasirūpintų. Tačiau man ir į galvą nešautų, kad jie tai daro dėl lytinio reikalo. Kad seni žmonės gulėtų lovoje ir glamonėtųsi – manęs to daryti ir su pagaliu nenuvarytų. Turbūt tą pačią dieną iššokčiau iš balkono, jei pagalvočiau, kad manęs senas diedas pareikalautų. Nei gražaus kūno jau nebėra, nieko.
Dabar man atrodo, kad kiekvienas turi savo metus. Kaip dabar atrodytų, jei aš kažkokį kavalierių susirasčiau? Man pačiai tektų skradžiai žemę lįsti. Juolab kad po paskutinio vyro vargu, ar galėtų jam kas prilygti.