Įstatymas taip pat nustato prašymų dėl nuosavybės teisės atkūrimo į kilnojamąsias kultūros vertybes, nusavintas nuo 1940 metų birželio 15 dienos iki 1990 metų kovo 11 dienos, pateikimo tvarką, jų turinį. Teisės aktas apibrėžia ir sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimą, jų apskundimo tvarką bei kilnojamųjų kultūros vertybių perdavimą katalikų bažnyčios nuosavybėn.
"Šis įstatymas padės įtvirtinti bei plėtoti iki šiol sėkmingą ir vaisingą valstybės bei katalikų bažnyčios bendradarbiavimą. Jis taip pat vertingas siekiant išsaugoti religinio meno vertybes ateities kartoms", - pranešime spaudai cituojama Dvišalės mišrios tarpvalstybinių sutarčių su Šventuoju Sostu nuostatoms vykdyti komisijos Lietuvai atstovaujančios dalies pirmininkė, laikinai einanti kultūros ministrės pareigas Roma Žakaitienė.
Įstatymo projektas buvo pradėtas rengti po to, kai 2000 metų gegužės 5 dieną Lietuva ir Šventasis Sostas pasirašė sutartį "Dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje".
Šiais metais buvo pasirašytas ir Kultūros ministerijos bei Lietuvos vyskupų konferencijos susitarimas, kuriame akcentuojama, jog religinis paveldas yra integrali Lietuvos gyvos kultūrinės tradicijos dalis.
Susitarime taip pat teigiama, kad saugant šį paveldą prioritetas turi būti teikiamas religinių kultūros vertybių naudojimui pagal tiesioginę paskirtį, atsižvelgiant į jų religinę ir kultūrinę vertę.