Šis du trečdalius vietų Vengrijos parlamente turinčios dešiniosios partijos „Fidesz“ ir jos lyderio ministro pirmininko Viktoro Orbáno kūrinys paskatino kritikus Vengriją praminti „Orbanistanu“. Savo ruožtu Lietuvos konservatoriai ir krikdemai, kartais pašaipiai vadinami „Talibanu“ dėl savo polinkio kurti „tradicinę“ moralę įtvirtinančias koncepcijas ir įstatymus, Seime parengė Vengriją remiančią rezoliuciją. Tarp Vilniaus ir Budapešto nusidriekė dešiniųjų politinio ir moralinio solidarumo tiltas. Sovietmečio oficiozuose buvo skelbiama: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“ Ideologinio vienijimosi ilgesys kai kurių Lietuvos politikų galvose, matyt, išliko gajus – pakito tik ideologinė orientacija.
Ar turi valstybė auklėti visuomenę ir reikalauti jos laikytis vienodos moralės sampratos, kuri valdantiesiems atrodo teisinga, visuotinai taikytina ir teisiškai apibrėžtina? Sovietmečiu atsakymas į šį klausimą buvo teigiamas: valdančioji Komunistų partija veikė kaip neginčijamai įteisintas moralinis autoritetas, ji nurodydavo ir mokydavo, kaip reikia gyventi ir kas yra moralu. Už nusižengimus komunizmo statytojo moralei valstybė bausdavo ir stigmatizuodavo, o budri Didžiojo brolio akis stebėjo pro rakto skylutę, kas vyksta privačioje erdvėje.
Vakaruose iki įsigalint liberalizmo ir demokratijos idėjoms bei depolitizuojant Bažnyčią, panašų politinį autoritetą ir vaidmenį turėjo krikščioniškoji moralė. Liberalioji demokratija gana griežtai atskyrė tikėjimo ir politikos sritis. Tai nebuvo nenatūralus Bažnyčios ir valstybės atskyrimas vien šokant pagal liberalių politikų dūdelę, kaip atrodė kai kuriems sosto ir altoriaus sąjungos propaguotojams. Tai buvo grįžimas prie krikščionybės ištakų. Katalikų teologai ir politikos teoretikai, tokie kaip Ernestas Fortinas ir Robertas Kraynakas, pažymi, kad Kristaus mokymas yra visiškai nepolitinis. Krikščionybė, kitaip nei islamas ar judaizmas, nekelia reikalavimų politiniam gyvenimui ir niekaip negrindžia teisėkūros. „Krikščionybė kartais gali būti politiškai naudinga, kartais – politiškai pavojinga, bet mažiausia, kuo ji gali būti, tai politine religija, – sako E. Fortinas. – Vakarų tradicija rodo, kad bandymai nuoseklų politinį mokymą kildinti iš Naujojo Testamento yra visiškai nevaisingi.“
Tad Bažnyčios ir valstybės atskyrimas veikiau atkūrė pirminę krikščionybės būklę – anapus politikos ir galios žaidimų, o ne „nustūmė“ tikėjimą ar jį sumenkino. Tai pripažįsta ir Bažnyčios politikavimui nepritariantys kunigai. Kaip sako kunigas Julius Sasnauskas, „Bažnyčia anksčiau savo rankose laikė daugiau galios, jėgos svertų“, bet gerai, kai ji jų nebeturi, nes „tai išgrynina santykį su Dievu ir su Bažnyčia“.
Vis dėlto liberaliosios demokratijos nei tarpukariu, nei juolab sovietmečiu veik nepažinusioje Lietuvoje tikėjimo ir politikos atskyrimo prasmė nebuvo deramai suvokta ir nespėjo tapti politinės kultūros norma bei politinio mąstymo tradicija. Maža to, 50 sovietinės okupacijos metų daug ką įpratino prie minties, kad valdžia privalo moraliai auklėti. Šių dviejų aplinkybių jungtis dar ir šiandien neretai lemia, kad dešinieji politikai noriai moralizuoja, o dalis visuomenės juos skatina tai daryti. Užuot nuosekliau vadovavęsi krikščioniškosiomis vertybėmis savo asmeniniuose gyvenimuose, kai kurie vertybinės retorikos aistruoliai reikalauja, kad valstybė vykdytų „krikščionišką“ politiką ir priimtų krikščioniškąja morale grįstus įstatymus. Pasigirsta balsų, raginančių Bažnyčią aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime. Valdant dešiniesiems, daugėja ir tokio dalyvavimo apraiškų.
Dešinieji politikai bando teisinti Bažnyčios įsitraukimą į politinį gyvenimą tikrais ar tariamais visuomenės poreikiais. Štai Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys Egidijus Vareikis neseniai rašė savo tinklaraštyje: „Žinodamas ir jau minėtą politikų norą Bažnyčią paversti politinės kovos įrankiu, ir Bažnyčios nenorą pasaulietinę karalystę bandyti versti Dievo karalyste, suprantu, kad ligšiolinė konkordatų politika lyg ir patenkina abi puses, tačiau – ir tai svarbu – netenkina visuomenės. Gal jau pribrendo laikas pokyčiams, gal jau reikia konstatuoti, kad nuėjome ne visai tuo keliu, kad norime rasti tikresnį kelią?“ Ankstesnėje šio įrašo pastraipoje E. Vareikis kalba apie glaudų Stačiatikių bažnyčios bendradarbiavimą su politine valdžia, tad politiko užuomina apie „tikresnį kelią“ šiuo atžvilgiu gana skaidri.
„Politika ir moralė istoriškai niekuomet nebuvo atskirtos. Taip buvo nuo Hamurabio laikų įstatymų iki šiandien, – žurnalui VALSTYBĖ sakė E. Vareikis. – Ir šiandien įstatymai rašomi remiantis ne tik žmogaus fiziologija, bet ir morale.“ Anot politiko, įstatymai visais laikais atspindėjo tam tikrą visuomenės nuomonę ir moralę: „Tai, kas vyksta Vengrijoje, yra noras formuoti visuomenės nuomonę ir moralę tradicinės, krikščioniškosios moralės linkme. Lietuvoje yra susiformavusi grupė „Už tradicinę šeimą“, kuri stengiasi taip pakeisti Konstituciją, kad ši formuotų moralinę nuostatą, jog šeima yra santuoka.“ Paklaustas, ar taip formuojama moralė neprimeta visuomenei vienos politinės jėgos nuostatų, E. Vareikis tvirtino, kad demokratijos sąlygomis valdžią turi tos partijos, už kurias balsuoja dauguma, tad jų moralinės nuostatos atspindi visuomenės poreikį. Patikslindamas savo požiūrį į politinį visuomenės ugdymą, E. Vareikis teigė, kad „gali atsirasti jėga, kuri pasako – „tai yra moralu, o tai – nemoralu“. Lietuvoje yra Bažnyčia, kuri pasako, kas yra moralu, o kas – nuodėmė.“
Pasak E. Vareikio, Europos integracija po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo krikščioniškųjų vertybių pagrindu, prieš porą dešimtmečių nukrypo į socializmą ir libertarizmą, o dabar vėl grįžta prie krikščioniškųjų vertybių. Pašnekovo teigimu, mes esame ne Europos istorijos skaitytojai, bet jos kūrėjai, ir „vengrai savaip rašo Europos integracijos istoriją“. Būtų geriau, jei kartu su Vengrija grįžtume prie tradicinių vertybių, kurios prieš 50–60 metų esą vienijo ES. „Europoje šeima tradiciškai suprantama vienaip, o mums sakoma, kad toks supratimas neteisingas, kad šeima yra ne tik tėtė, mama, vaikai, seneliai ir vaikaičiai, bet ir tėtės draugas, ir mamos meilužis. Šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės skiriasi“, – sakė parlamentaras.
E. Vareikis neatsakė į klausimą, kodėl, esant prieštaringoms šeimos traktuotėms, valdžia turėtų remti tokią šeimos sampratą, kuri verčia pripažinti nevisavertėmis visas kitas ir, kaip lietuviškoje šeimos koncepcijoje, nelaikyti visaverte šeima vienišos motinos su vaiku. Jo požiūriu, tradicinės krikščioniškosios vertybės turi tapti Europos integracijos pagrindu. Tačiau į teisėkūrą perkeltos tradicinės vertybės, prie kurių kviečia grįžti Vengrijos konstitucijos sužavėti Lietuvos politikai, yra ne vienijančios, bet kiršinančios visuomenę, skirstančios ją į „teisingas“ ir „neteisingas“ šeimas, „teisingus“ ir „neteisingus“ privačius gyvenimus. Ar gali Europos vienijimosi pagrindu būti tai, kas morališkai priešina ir rūšiuoja visuomenę?
„Politikai neretai mėgina monopolizuoti ar bent jau, mažų mažiausiai, naudotis tokiais dalykais kaip privatumas, kūnas, atmintis. Du dalykai yra tapę politikos prekėmis ir net matais: kūno politika ir atminties politika“, – tvirtina Europos Parlamento narys, filosofas Leonidas Donskis. Pasak jo, esant demokratijai, turėtume tikėtis, kad politikai labiau gerbs istorikų nuomonę, akademinius ginčus ir privatumą, kuris turėtų būti paliktas asmeniui. Tačiau tam tikros pakraipos politikai mėgina brautis ir į akademinę, ir į privačią erdvę bei auklėti visuomenę politiniais būdais.
Pasak L. Donskio, Vengrijos konstitucija buvo patvirtinta pirmiausia todėl, kad „Fidesz“ turi svarią daugumą šios šalies parlamente ir gali daryti, ką nori. Tokioje atmosferoje nevyksta tikri politiniai debatai, tiesiog mažumos nuomonę pervažiuoja daugumos buldozeris. Europos Parlamento nario teigimu, „radikaliajam Tėvynės sąjungos sparnui, Lietuvoje vadinamam „Talibanu“, kaip ir „Fidesz“ politikams, patinka moralizuoti apie tai, kas yra santuoka, šeima, tikroji meilė – ir tarp ko ji turi egzistuoti“. Neigiamos Europos reakcijos reikėjo tikėtis: nuo kada valstybė, kuri turėtų būti nešališka tikėjimo ir intymaus gyvenimo atžvilgiu, imasi šių dalykų reguliavimo funkcijų? L. Donskio nuomone, ten, kur demokratija virsta tik ritualu ir mechanika, demokratinės šerdies neturinčia mašina, veikiančia nuo rinkimų iki rinkimų, atsiranda pagunda eiti ne tarimosi ir kompromiso, bet vienos jėgos įsivyravimo ir daugumos tironijos keliu.
Moralinių įsitikinimų politikos šalininkai mėgsta pabrėžti, kad ir savo nešališkumą įvairių moralės sampratų atžvilgiu skelbianti liberalioji demokratija įstatymais įgyvendina tam tikrą moralės viziją. Ji skelbia tam tikras vertybes ir draudžia, tarkim, kurstyti rasinę ar tautinę nesantaiką. Tačiau L. Donskis atkreipia dėmesį į esminį skirtumą tarp prieš destrukciją nukreiptos ir vienintelį „teisingą“ gyvenimo būdą įtvirtinančios moralės. Įstatymai, draudžiantys neapykantos kurstymą, užkerta kelią destrukcijai. Tačiau ar galime įsivaizduoti įstatymą, kuriuo būtų reglamentuojamas neapykantos antipodas – meilė? Ar įsivaizduojame Seime svarstant įstatymą, kuris išaiškina meilės esmę ir reikalauja mylėti?
„Įstatymas yra ne tam, kad nurodytų žmogui, kaip jis turi gyventi“, – pažymi L. Donskis. Jis pripažįsta, kad klasikinė politika turi savų edukacinių, moralinių ir religinių aspektų. Tačiau gilieji politikos pamatai, didieji klausimai ir dilemos, iš kurių gimsta politika, yra viena, ir visai kas kita – tų dalykų naudojimas mechaniškai nurodant, kaip žmonės turi gyventi. „Kiekvienas mąstantis žmogus demokratijos sąlygomis turėtų suvokti, kad nei mes išsemiame savo gyvenimų ir asmenybių savais pasirinkimais, nei galime ryžtis tai daryti kitiems žmonėms. Tie, kurie tai daro ir savo veiksmus grindžia tikėjimu, stebina savo naivumu: jie patys nesupranta, kad skelbia grubią ateistinę ir materialistinę prielaidą apie visišką žmogaus pažinumą. Remiantis šia prielaida, politikai geriau pažįsta žmogų, nei jis – pats save“, – sako filosofas.
Seimo Parlamentinių tyrimų departamento direktorius politologas Alvidas Lukošaitis, kalbėdamas apie prieštaringai vertinamų moralės sampratų įtvirtinimą įstatymais, pažymi, kad tai lemia mūsų laikų valstybės politinė kultūra ir valdančiųjų sąmoningumas bei atsakomybė. „Mūsų politikai, atsigręždami į moralę, paprastai vadovaujasi savais interesais ir naudojasi visuomenės vertybiniu sutrikimu. Pavyzdys – bandymai įdiegti kažin kokį butaforinį „moralės kodeksą“ politikams ir valstybės tarnautojams. Kitas pavyzdys – šeimos ir santuokos klausimai“, – teigė A. Lukošaitis.
Pasak politologo, mes dar nesugebėjome deramai nutolti nuo sovietmečio stereotipų. „Nemažai daliai visuomenės tradicinis šeimos supratimas labai būdingas, ir būtų keista, jei politikai, vadovaudamiesi savais interesais, į jį neapeliuotų“, – svarstė A. Lukošaitis. Koks to stereotipinio mąstymo santykis su kitokiomis vertybėmis, pastaraisiais dešimtmečiais atkeliaujančiomis į Lietuvą iš liberaliųjų Vakarų demokratijų? Anot A. Lukošaičio, įvyksta „susidūrimas, kuris įskelia nesutarimų kibirkščių“. Šiuo atžvilgiu Lietuva dar kurį laiką balansuos „ant tam tikro tektoninio lūžio“. Politologas apgailestauja, kad Lietuvos politikai nesugeba pateikti konkuruojančių vertybinių sampratų visuomenei kaip viešų diskusijų objekto. Intelektualai nepakankamai prisideda prie klausimų kėlimo ir atsakymų paieškos, todėl mus vis dar tebekamuoja vertybinis sutrikimas.
Teisėkūros atžvilgiu, anot A. Lukošaičio, geriausi tie sprendimai, dėl kurių pavyksta užsitikrinti visuomenės daugumos palaikymą ir pasiekti kuo didesnį sutarimą. Tačiau ar Vengrijos politikai ir jų bendraminčiai Lietuvoje, mėgstantys politiškai moralizuoti, eksperimentuoti su konstitucionalizmu ir peikti Konstitucinį Teismą, išties atstovauja visuomenės daugumai? Kaip rodo pernai naujienų agentūros BNS užsakymu bendrovės „RAIT“ atlikta apklausa, dauguma žmonių Lietuvoje pritaria Konstitucinio Teismo išreikštai pozicijai, kad šeima gali būti ne tik santuokos pagrindas. Tam pritarė 46 proc. respondentų, 41 proc. tokiai apibrėžčiai nepritarė.
Taigi visuomenės dauguma Lietuvoje nesivadovauja konservatorių ir krikdemų šeimos samprata. Vargu ar šiai šeimos sampratai nepritariantys žmonės kartu su Seimo nariu Mantu Adomėnu galvoja apie Konstitucinį Teismą kaip apie „chuntą“, o drauge su Vytautu Landsbergiu – kaip apie „sovietinį poną mūsų galvose“. Tikėtina, kad Konstitucinį Teismą palaikanti visuomenės dalis, nesižavinti moralizuojančių politikų įkarščiu, palaikytų ir kritinę Venecijos Komisijos (European Commission for Democracy through Law / Venice Commission) išvadą apie „Fidesz“ Vengrijai „padovanotą“ konstituciją. Šioje išvadoje, be kita ko, sakoma, kad nederėtų konstitucijoje visiems laikams apibrėžti ir įtvirtinti prieštaringai visuomenės vertinamų sampratų. Venecijos Komisijos teigimu, vertybinius nesutarimus reikėtų palikti visuomenės etiniams ginčams ir jų demokratiniam reguliavimui. Ir Vengrijai, ir Lietuvai šiuo požiūriu galiotų panaši teisėkūros pamoka: liberalioji demokratija laimi ne tada, kai laikina „moralinė dauguma“ primeta savo valią, o tada, kai teisė įtvirtina visuomenės sutarimą ar kompromisą ginčytinais moralės klausimais.