„Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą. Kitaip mes liksime svarbūs tik patys sau“, - teigia Š. Liekis
- Lenkijoje Seimo rinkimus laimi liberalios politinės jėgos. Sėkmė lydi ne tik Donaldo Tusko vadovaujamą „Pilietinę platformą“, bet ir radikalesnius liberalus – Palikoto partiją. Kodėl, Jūsų manymu, konservatyvia šalimi laikytoje Lenkijoje laimi liberalai? Kodėl Lietuvoje liberaliosios jėgos atrodo kur kas silpnesnės?
Pirmiausia reiktų kalbėti apie visuomeninę, ekonominę ir administracinę struktūrą. Lietuva akivaizdžiai yra labai centralizuota valstybė. Žmonės nemato prasmės dalyvauti vietos politikoje. Jie nemato galimybių ką nors nuveikti, nes to neleidžia daryti minėta struktūra.
Lenkijos savivalda yra sutvarkyta taip, kad žmonės yra suinteresuoti patys rūpintis savo reikalais, užuot reikalavę, kad jais rūpintųsi ir viską reguliuotų centrinė valdžia. Lietuvoje yra daug mažesnis vidurinysis sluoksnis. Visa tai prisideda prie liberalios ideologijos populiarumo.
Skiriasi ir tai, kaip žmonės Lietuvoje ir Lenkijoje vertina savo laisvę. Įvairiuose Lietuvos politiniuose sluoksniuose neretai galime išgirsti kalbant apie tai, kaip „puikiai“ tvarkosi Rusijos premjeras Vladimiras Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka. Tokių kalbų galime išgirsti ir iš politinės kairės, ir iš dešinės. Lenkijoje tokio politinio diskurso apskritai nėra.
- Galbūt lietuviškasis centralizmas yra susijęs su Lietuvos dydžiu? Kai visa valstybė dydžiu prilygsta kitų valstybių regionui, joje galbūt nelieka pagrindo ir poreikio labiau decentralizuotis?
Iš dalies būtų galima sieti ir su tuo. Bet pagrindinė priežastis, dėl kurios Lietuvoje nėra tikros savivaldos, yra ta, kad žmonės nesuvokia jos tikrosios prasmės ir reikšmės. Lietuva iš carinės Rusijos, Antano Smetonos ir sovietinių laikų yra paveldėjusi etatistinę tradiciją. Lenkijos pasirinkimai buvo įvairesni: dalis Lenkijos yra priklausiusi Austro-Vengrijai ir Prūsijai kur buvo gana stipri savivalda.
- Liberalizmas kritikuojamas ir iš kairės, ir iš dešinės. Kairieji jam prikiša solidarumo ir socialinio jautrumo stygių. Dešinieji jį kaltina tuo, kad laisvei ir žmogaus teisėms jis neva aukoja pareigas, „tradicines vertybes“, patriotizmą, tautinį ir politinį tapatumą. Ar ši liberalizmo kritika yra pagrįsta?
Šitokia kritika paprastai sklinda iš tam tikrų ideologinių pozicijų. Tačiau patriotizmas, kaip ir modernybė, kaip ir progresas visame pasaulyje neretai yra tapatinamas su liberalizmu. Liberalizmo ideologija yra siejama ir su naujausiais išradimais, ir su ištikimybe tam tikroms institucijoms, ir su savivaldos tradicija. Apie kai kurias valstybes apskritai galima kalbėti kaip vertybiškai liberalias valstybes: tai JAV ar net Skandinavijos šalys.
Lietuvoje liberalizmo kritika yra nukreipta ne tiek prieš liberalizmą, kiek prieš modernybę. Tame kontekste dažnai suplakamas liberalumas ir kairumas. Tai – modernybės baimė ir galvojimas, kad tradicinė visuomenės sąranga, buitis ir kultūra yra savaiminės vertybės, nors šie dalykai dažnai neturi jokio turinio. Šiuo atžvilgiu taip pat įžvelgčiau smetoninės ir sovietinės tradicijų poveikį dabarčiai.
Tuo metu Lietuvoje visos kalbos krypsta į tai, kad turime išsaugoti savo suverenitetą ir kad ES ir liberalizmas esą kelia grėsmę mūsų kultūrinei tapatybei ir net visuomenei. Antai pas vieną aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų atvykęs Maskvos patriarchato atstovas drauge su Lietuvos politikais ir Bažnyčios hierarchais postringavo apie ES keliamą pavojų Lietuvai. Sutikite: tai nėra normalu.
- Kas mus įpratino rūpintis kultūrinėmis tapatybėmis, o ne politinėmis institucijomis? Sovietmetis?
- Akivaizdu, kad paveikė sovietmetis, bet tam tikrą įtaką daro ir požiūris į kultūrą ir tapatybę kaip nekintamą dalyką. Nenorima suvokti, kad kultūrą būtina ne tik saugoti, bet ir kurti. Lietuvoje dažniau pabrėžiamas saugojimas, o saugoti mėginama nieko nebereiškiančias tuščias formas. Reikia ne ieškoti savasčių, o kurti – miesto kultūrą, tarptautiniu mastu konkurencingą ir matomą kultūrą. Kitaip mes liksime svarbūs tik patys sau.
- Liberalizmą kritikuojanti politinė dešinė, kaip ir kai kurie Bažnyčios atstovai sako, kad liberalizmui svarbu pabrėžti teises, o ne pareigas. Ar galima sutikti su šiais kritikais?
- O apie kokias pareigas jie kalba?
- Paprastai jie to nepatikslina, bet greičiausiai turimos galvoje pilietinės, patriotinės, šeimyninės pareigos...
- Pareigos šeimai liberalizmas tikrai nenuvertina, o apie patriotines pareigas galime klausti: ar amerikiečiai, būdami liberalūs, nėra patriotiški? Liberalizmas ir pilietinė-patriotinė pareiga vienas kitam neprieštarauja. Bėda ta, kad siaurai suprantamas etninis nacionalizmas, kuris akivaizdžiai supriešina mūsų bendrapiliečius, dažnai yra sutapatinamas su patriotizmu. Patriotizmas atsirado daug anksčiau nei etninis nacionalizmas, kuris yra populiarus Lietuvoje pastaruosius 100 metų.
- Ar Lietuvoje apskritai įmanomas liberalus – amerikietiškas – patriotizmas?
Tai, ką galime vadinti liberaliuoju patriotizmu, egzistavo iki XIX a. pabaigos. Retrospektyviai žiūrint, lietuvių-bajorų tautos patriotizmas buvo liberalus luominis patriotizmas, išpažįstamas nežiūrint kalbos, kilmės, odos spalvos ir t.t. Jis buvo susijęs su institucijomis, laisve, civilizacija, krikščionybe. Tai nebuvo gentinius dalykus išaukštinąs patriotizmas. O šiandienis lietuviškasis patriotizmas yra daugeliu atžvilgių susijęs su gentine savimone.
- Patriotizmas dažnai siejamas su tautos vienybės šūkiu. Kuo liberalas gali grįsti tautinę vienybę?
Jis gali ją grįsti bendrų valstybės interesų gynimu. Tačiau bendri valstybės interesai, kitaip nei teigia tautininkai ir panašūs marginaliniai judėjimai, anaiptol nesutampa su genties interesais. Tariami gentiniai interesai kaip tik gali skaldyti valstybę. Savo ruožtu valstybės ir jos institucijų interesų gynimas visai nereiškia, kad visi būtinai turi šnekėti unisonu: tuos interesus vienija bendri tikslai ir diskusijose pasiekiamas konsensusas.
- Pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį už V. Adamkų balsavę Lietuvos piliečiai balsavo už atviros visuomenės ir laisvo žmogaus idėją. Ar ši idėja prigijo? Ar mūsų visuomenė – atvira, o žmogus joje – laisvas?
Laisvo žmogaus ir atviros visuomenės idėjos prigyja sunkiai. Žmonės yra linkę laukti, kad kas nors sutvarkytų jų gyvenimus ir paaiškintų bei viešai paskelbtų, kas yra gerai, o kas – blogai. Atviros visuomenės principai sunkiai prigyja, nežiūrint ES ar atskirų filantropų pastangų, bandžiusių keisti visuomenę. Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje patriarchalinės kaimo bendruomenės idėjos vargu ar turėtų pasisekimą, bet Lietuvoje jos plačiai paplitusios.
Laisvę daug kas nepagrįstai tapatina su anonimiškumu ir pataikavimu miniai. Tokia laisvė atrodo lyg nelaužanti visuomenės vienybės. Ta vienybė, kurią turėjome tarpukario Lietuvoje, buvo tiesiog nuolankumas vienai partijai ir autoritariniam rėžimui. Ji ne per daug skyrėsi nuo vėlesnio nuolankumo valdančiajai SSRS komunistų partijai. Nuolankumas ir nesipriešinimas kuriai nors vienai politinei jėgai dažnai būna paskelbiamas „tautos vienybe“.
- Kaip vertinate naujosios Vengrijos konstitucijos įsigalėjimo peripetijas? Kaip Viktoro Orbano politika paveiks Vengrijos buvimą ES ir pačią ES?
Manau, kad V. Orbano režimas neturi šviesių perspektyvų. V. Orbanui dabar liko labai ribotas pasirinkimas: arba sutikti su visais ES reikalavimais, arba atsistatydinti. Nes kitaip Vengrija bus pasmerkta ekonominiam ir politiniam bankrotui. Norėtųsi pacituoti sovietinių laikų disidento Gyorgy Konrado ir kitų pasirašytą laišką:
„ES neturėtų ramiai stebėti provincialų, anachronistišką tirono elgesį, kuris paėmė Vengriją įkaite. Vengrija tapo vertu pasigailėjimo pavyzdžiu – kas gali nutikti, kai kaupiasi krizės apraiškos ir kai situaciją bloginą problemų sprendimas autoritariniais metodais, vykdant nacionalistinio izoliacionizmo politiką. Mums visiems svarbu, ar Lietuva ir jos institucijos suvoks Vengrijos demokratinės santvarkos griovimo ir su juo susijusių veiksmų žalą.“