Jūrose – savi įstatymai?

Jaunas klaipėdietis jūrininkas (pavardė redakcijai žinoma) išdrįso prabilti apie tai, kad Lietuvos laivuose nesilaikoma valstybinės kalbos įstatymo.

„Pirmuosiuose reisuose teko bėgioti su rusų kalbos žodynais, kad suvokčiau, ko iš manęs norima, ką privalau atlikti. Dabar, įlipęs į laivą, lietuvių kalbą iš karto turiu pamiršti“, – pasakojo jūrininkas.

Neseniai Jūreivystės kolegiją baigęs klaipėdietis neslepia – Lietuvos laivuose lietuviškai beveik niekas nekalba, tuose laivuose beveik nekalba ir angliškai.

– Kokia kalba yra duodamos komandos, kokia kalba kalbama oficialiai?

– Rusiškai. Nes kapitonas rusas.

– Kokia kalba pildomi laivo dokumentai?

– Rusiškai.

– Ar pasitaikė, kad inspektoriai tikrintų, kaip laive laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo?

– Nesu girdėjęs.

– Ar su Lietuvos vėliava plaukiojančiuose laivuose kalbama tik rusiškai?

– Žinoma, juk vadovybė beveik nešneka lietuviškai. Net studentai kolegijoje beveik visi rusakalbiai.

Valstybinė kalba privaloma

Klaipėdos savivaldybės vyriausioji kalbos tvarkytoja Asta Chrustaliova pripažįsta, jog netiesiogiai yra tekę įsitikinti, kad laivuose nesilaikoma Valstybinės kalbos įstatymo. Nors raštvedyba privaloma ir valstybine, ir anglų kalbomis.

„Kai priėmė Prekybinės laivybos įstatymą, važiavau, klausiau, ar nesikerta su Valstybinės kalbos įstatymu, bet jie pagūžčiojo pečiais. Ten atsižvelgta į tai, kad dauguma jūrininkų Lietuvos laivuose – ne lietuviai“, – konstatavo A.Chrustaliova.

Kalbos tvarkytoja pasakojo, kad teko tikrinti laivininkystės bendroves, bet tik tų darbuotojų valstybinės kalbos mokėjimą, kurie dirba krante. Laivuose netikrino.

Pagal įstatymus su Lietuvos vėliava plaukiojančiuose laivuose įgulą, įskaitant laivo kapitoną ir vyriausiąjį padėjėją, turi sudaryti ne mažiau kaip du trečdaliai Lietuvos ar kitų ES piliečių.

Laivo kapitono ir laivo vyresniojo padėjėjo pareigas gali užimti tik ES valstybės narės piliečiai, laivo kapitonas arba bent vienas iš jo padėjėjų turi mokėti lietuvių kalbą. Ir jie turi laikytis to įstatymo.

Susisiekimo ministras dar 2008 gruodžio 31 d. pasirašė įsakymą „Dėl tarnybos Lietuvos jūrų laivuose statuto patvirtinimo“. 22 punkte rašoma apie kalbą.

„Laivo valdytojas turi užtikrinti, kad laive dirbantys jūrininkai gautų jiems suprantama kalba darbui reikalingą informaciją apie saugios laivybos reikalavimus. Darbo kalbą nustato laivo valdytojas arba laivo kapitonas. Kiekvienas jūrininkas privalo šią kalbą suprasti, o prireikus duoti įsakymus bei nurodymus ir pranešti informaciją. Jei ši darbo kalba nėra valstybinė lietuvių kalba, visose iškabinamose schemose, sąrašuose ir tvarkaraščiuose turi būti vertimas į darbo kalbą. Įrašai laivo dienynuose daromi valstybine kalba. Jei laivas plaukioja tarptautiniais reisais, įrašai gali būti ir angliški.“

Kontrolė – tik teorinė

Valstybinės kalbos inspekcijos vyresnioji inspektorė Giedrė Černiauskaitė patvirtino, kad laivų inspekcija netikrino.

„Jei laivas plaukioja su Lietuvos vėliava, jis priklauso įstaigai, institucijai ar įmonei, tai yra kaip jos dalis, todėl raštvedyba, apskaita, atskaitomybė, techniniai dokumentai, bent jau vienas variantas, turi būti pildomi valstybine kalba“, – pabrėžė G.Černiauskaitė.

Inspektorė patvirtino, kad neoficialiai juos pasiekia informacija, jog laivuose nesilaikoma Valstybinės kalbos įstatymo. Bet patvirtino, kad tokio fakto nėra užfiksavę, nes kai kurie laivai Lietuvos net nepasiekia.

„Turėjome reikalų su viena bendrove, bet jos laivų inspektuoti faktiškai neįmanoma. Tie laivai neužsuka į Lietuvą. Buvo signalų, bet vadovybė mums pateikia visai kitokią informaciją, o mes juk neturime galimybės plaukti iš paskos ir patikrinti, kokia reali situacija“, – apgailestavo G.Černiauskaitė.

Nepaisant to, kalbos inspektorė įsitikinusi: jeigu yra įstatymas, tai kaip galima jo nepaisyti? Tačiau šiuo atveju kontrolės nėra.

Pakeitė lenteles į lietuviškas

40 metų jūrose plaukiojęs klaipėdietis Romas Tijūnėlis sovietmečiu buvo vienas iš nedaugelio lietuvybės puoselėtojų laivyne.

Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje, politiškai Lietuvai atšiauriais laikais, jis išdrįso garsiai pasakyti: kalbėkime lietuviškai. Žvejybos laivyno administracijoje rusiškus kabinetų užrašus pakeitė lentelėmis lietuvių kalba. Tai buvo 1983 metais.

"Dauguma priėmė normaliai. Nieko už tai nenubaudė. O ką būtų padarę? Juk mes Lietuvoje gyvename. Buvo ir rusakalbių, kurie suprato šį mūsų veiksmą, – 30 metų senumo įvykius, kai dar nė nekvepėjo Atgimimu, prisiminė R.Tijūnėlis.

Jis buvo vienas tų, kuris 1995 metais pateikė Valstybinės kalbos įstatymo pataisas.

Įstatymo 4 straipsnį jis siūlė papildyti, kad „visos Lietuvoje veikiančios institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir laivai, plaukiojantys su valstybine Lietuvos vėliava, raštvedybą vykdytų valstybine kalba.“

Taip pat siūlė papildyti ir 6 straipsnį, kad „su Lietuvos valstybine vėliava plaukiojančių laivų vadovaujantis ne lietuvių tautybės personalas išklausytų lietuvių kalbos mokymo kursą pagal nustatytą programą ir išlaikytų egzaminą“.

Tačiau šios pilietinės iniciatyvos niekas nepalaikė. Lietuvybės puoselėjimo laivuose Lietuvos įstatymai nenumato.

Nacionalinis laivynas tirpsta

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo imta galvoti apie priėjimą prie jūros ir savą prekybinį laivyną.

Jau 1921 metais Kaune įsteigta pirmoji lietuviška laivybos organizacija Lietuvos garlaivių ir prekybos bendrovė, kuri įsigijo dvi škunas „Jūratę“ ir „Kastytį“. Laivus priregistravo Jurbarke, nes kito uosto Lietuva tada dar neturėjo. Škunas išnuomojo estų laivininkams, o prisijungus Klaipėdą, eksploatavo patys.

Tarpukaryje aktyviai kūrėsi lietuviškos laivybos bendrovės, lietuviai vis dažniau rinkdavosi jūrininko profesiją.

Po visų istorinių kataklizmų, atkūrus Nepriklausomybę, vėl imta gaivinti nacionalinį laivyną.

Lietuvos jūrų laivų registre 2003 metais su Lietuvos vėliava buvo įregistruoti 202 laivai. Tačiau jų skaičius mažėja. Ir jau 2010 metais nacionalinių laivų beliko tik 141. Šiemet jų sumažėjo dar dvidešimčia. O gruodžio 1 dieną buvo išregistruoti dar 3 laivai. Taigi šiandien pasaulio vandenyse plaukioja tik 118 laivų su Lietuvos vėliava.Petras Bekėža, Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas

Čia galioja ir tarptautiniai teisės aktai. Lietuva yra ratifikavusi konvencijas, pagal kurias su Lietuvos vėliava plaukiojančiuose laivuose turi būti kalbama ta kalba, kuri suprantama visiems laivo įgulos nariams. Jeigu yra nesuprantančių lietuviškai, jiems gali būti kalbama angliškai ar rusiškai. Lietuvių kalbos privalomas vartojimas valstybinėse institucijose ar kitur įstatymuose yra numatytas, ten rašoma, kad užimantieji vadovaujančius postus privalo būti išlaikę lietuvių kalbos egzaminus bei Konstitucijos testą, privalo turėti pažymėjimą, kad moka lietuvių kalbą. Kaip laikomasi šio įstatymo, turi tikrinti inspekcijos. Aš juk negaliu ateiti į įmonę ir tikrinti, ar joje vartojama lietuvių kalba. Pagal tarptautinę jūrų teisę laivas yra vieta, kur vykdoma tos šalies, su kurios vėliava jis plaukioja, jurisdikcija. Pagal tą jurisdikciją turi būti laikomasi Lietuvos įstatymų, taip pat ir Valstybinės kalbos įstatymo. Bet Lietuva yra ratifikavusi tarptautines konvencijas, kuriose įrašyta, kad laive turi būti kalbama suprantama kalba, nesvarbu, kokia kalba tai būtų: kinų, anglų, rusų ar lietuvių. Tai priklausys nuo to, kokia kalba šneka įgula. Kompanijos pačios priima sprendimą, kokią kalbą vartoti. Kaip žinau, Lietuvos jūrų laivininkystėje laivo dienynai yra pildomi lietuviškai arba angliškai. Jaunieji kapitonai, nesvarbu, kokia bebūtų jų gimtoji kalba, dažniausiai labai gerai kalba lietuviškai ir angliškai.