Dokumentas „TSRS užsienio politikos veikla Didžiojo Tėvynės karo išvakarėse“ oficialiame Rusijos URM tinklapyje paskelbtas lapkričio 17 d. Jį parengė rusų URM Informacijos ir spaudos departamentas.
Bijojo agresijos iš Baltijos šalių
Jau dokumento pradžioje nemažai dėmesio skiriama Baltijos valstybėms. Jos, artėjant Antrajam pasauliniam karui, esą kėlė potencialią grėsmę pačios sovietų imperijos saugumui.
„Ypatingą reikšmę sovietų valdžia teikė Šiaurės-Vakarų sienų stiprinimui. Buvo svarbu neleisti, kad Baltijos šalys virstų placdarmu agresijai prieš TSRS. Nepaisant 1939 m. rudenį su Lietuva, Latvija ir Estija sudarytų tarpusavio pagalbos sutarčių, šių valstybių vyriausybės ir toliau propagavo antisovietinę politiką. Jos pirmiausiai apsunkino konkrečių klausimų, susijusių su sovietinių garnizonų dislokavimu šiose valstybėse, sprendimą ir tuo pat metu plėtė bendradarbiavimą su nacistine Vokietija“, - rašo rusų diplomatai.
Čia pat konstatuojama, esą tuometės Baltijos šalių vyriausybės „nebuvo palaikomos daugumos gyventojų“, o jau 1940 m. įvykusiuose rinkimuose valdžią paėmė „Sovietų Sąjungai lojalios jėgos“. Apie rinkimų demokratiškumą pagal Molotovo-Ribbentropo paktą okupuotose valstybėse, žinoma, nieko neparašyta. Nurodoma tik tiek, kad naujoji Baltijos valstybių valdžia pati paprašė Lietuvą, Latviją ir Estiją priimti į TSRS, o tai „pagerino sąlygas pasipriešinti vokiečių agresijai“.
Tuo tarpu Baltijos šalių okupacijai pagrindus paklojęs Molotovo-Ribbentropo paktas pažymoje pateikiamas kaip diplomatinis manevras, dėl kurio sovietinė imperija nukentėjo, bet išlošė daug gyvybiškai svarbaus laiko.
„Moralinė ir politinė žala TSRS, sudariusiai susitarimą su nacių režimu, atrodė akivaizdi. Vis dėlto faktas lieka faktu: susitarimas leido TSRS išlošti maždaug dvejus metus gynybinių pajėgumų sustiprinimui ir pasiruošimui neišvengiamam ginkuotam konfliktui su Vokietija“, - teigia Rusijos URM.
Vėliau aprašomi papildomi diplomatiniai susitarimai su Vokietija, tarp jų – ir dokumentas, kuriuo abi imperijos 1941 m. sureguliavo „pretenzijas, susijusias su Baltijos valstybių susijungimu su TSRS“.
Iš amerikiečių reikalavo Baltijos valstybių aukso
Dokumente aprašomi ir diplomatiniai konfliktai su Jungtinėmis Valstijomis. Vienas iš epizodų – JAV nenoras perduoti okupuotų Baltijos valstybių diplomatinėse atstovybėse buvusį turtą.
„Jungtinės Valstijos ir toliau laikėsi antisovietinės pozicijos, kai kalba ėjo apie TSRS Vakarų sienos pripažinimą, o taip pat pat – apie neegzistuojančių Baltijos valstybių (diplomatinėse – DELFI) misijose amerikiečių laikomą konfiskuotą auksą, priklausiusį TSRS Valstybiniam bankui“, - rašoma dokumente.
Lietuvos URM Rusijai įteikė notą
Lietuvos URM netylėjo dėl tokių istorijos interpretacijų. URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento vedėjas Mindaugas Lašas DELFI informavo, kad Lietuvos diplomatai su Rusijos URM paviešintu dokumentu yra susipažinę, o rusų diplomatams įteikta protesto nota.
„Apgailestaujame, kad kai kurie Rusijos URM pareigūnai tebegyvena praėjusio amžiaus viduryje vyravusiu suklastotos istorijos supratimu, kuris prieštarauja Lietuvos ir Rusijos 1991-ųjų metų liepos 29 d. sutarties dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų raidei ir dvasiai. Dėl šio istorijos falsifikavimo fakto Rusijos ambasadai įteikta nota“, - sakė M. Lašas.
Istorikas: tai parodo Kremliaus veidą
Protestą dėl Rusijos URM oficialiai skleidžiamų istorijos interpretacijų reiškia ir Lietuvos istorikų bendruomenė. Istoriko Algimanto Kasparavičiaus nuomone, šis dokumentas atspindi ne tik nuotaikas, vyravusias Kremliuje prieš 70 metų, bet ir dabartinį Rusijos Federacijos požiūrį į kai kurias valstybes.
Pasak jo, rusų diplomatų oficialiame dokumente dėstomos tezės bei pasirinkti terminai gali būti traktuojami kaip užuomina, apie būsimas Kremliaus pretenzijas.
„Visa ši terminologija, manipuliacijos Rusijos imperijos–Sovietų Sąjungos–Rusijos Federacijos istorinėmis teisėmis, juridiniu tapatumu ir teisių paveldėjimu kuria ar bent jau suponuoja pakankamai rimtus precedentus Rusijos Federacijai ir tam tikroje politinėje perspektyvoje ginčyti atskirų kaimyninių tautų istorinio valstybingumo teises, siekti kaimyninių valstybių, tautų ar jų valdomų teritorijų prievartinės aneksijos“, - nuogąstauja istorikas.
A. Kasparavičius pažymi, kad Baltijos šalių okupaciją (net neminėdama šio termino) Rusijos URM aiškina TSRS baime dėl nuosavo saugumo, o Sovietų imperijos sulaužytus tarptautinius įsipareigojimus rusų diplomatai kažkodėl pamiršo.
„Suverenių Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją 1940 m. vasarą teisinant tik SSRS nacionalinio saugumo interesais „Pažymoje” liko net nepaminėtos 1920, 1926, 1932, 1933, 1939 m. SSRS tarptautinės sutartys su Lietuva, Latvija, Estija, kuriomis SSRS laisva valia pripažino jų suverenitetą, pripažino jas esant tarptautinės teisės subjektais, įsipareigojo gerbti jų teritorinį vientisumą, nepulti ir nesikėsinti į jų vidaus politines santvarkas, tačiau nežiūrint to 1940 m. birželio 15–rugpjūčio 3 dienos savo iškilmingus tarptautinius įsipareigojimus sulaužė“, - primena istorikas.
Baltijos šalims peršamas bendradarbiavimas su naciais, Molotovo-Ribbentropo paktą pateikiant kaip skaudžią TSRS būtinybę, esą taip pat parodo dabartinio Kremliaus tendencingumą.
„Šiuo atveju, akivaizdžiai matome dvigubus standartus. Iš esmės ši „Pažyma”, joje pateiktas požiūris į Europos ir pasaulio politinę istoriją bloškia Rusijos Federaciją atgal į agresyvaus sovietinio totalitarizmo laikus, kada stalininė Sovietų Sąjunga save traktavo kaip vienintelį socialinės/politinės pažangos avangardą, o ją supantį liberalų, kapitalistinį, demokratinį pasaulį – kaip priešą, kuris privalo būti nugalėtas”, - konstatuoja istorikas.
Dokumente minimos ne tik Baltijos šalys, bet ir kitos į sovietų bloką neva savanoriškai įsitraukusios valstybės.