Gelbėti tautiškumą nuo kritikos jis ryžosi reaguodamas į Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekano Šarūno Liekio žodžius apie Lietuvoje vyraujančią tautininkišką ideologiją, kuri esanti antivalstybinė.
DELFI primena, kad konferencijoje „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ Š. Liekis siūlė sekti centrinės ir rytų Europos jaunimo, priimančio paneuropinę tapatybę, pavyzdžių. Šios tapatybės link, Š. Liekio žodžiais, „turėtume eiti ir mes“.
L. Kasčiūno teigimu, paneuropinės tapatybės sąvoka yra tuščia, nes tokios tapatybės tiesiog nėra.
Tautiškumas: „už“ ir „prieš“
Š. Liekis taip pat piktinosi lenkų radikalais, kurie savo tautiškumą linkę tapatinti su antiliberalizmu, antigėjiškumu, ir kitais „-anti“. Jo nuomone, Vidurio ir Rytų Europos nacionalizmas nepatrauklus savo šovinizmu bei perdėta meile gentinei, etninei būsenai.
„Labiausiai stebina tai, kad viešoje erdvėje nacionalizmas tapatinamas su patriotizmu. Aš esu radikalus šito priešininkas“, - teigė VDU mokslininkas.
Savo ruožtu L. Kasčiūnas pabrėžė, kad nacionalinės valstybės susikūrimas XX a. pradžioje yra Lietuvos valstybingumo tradicijos pamatas. Maža to, lietuvių tautinis atgimimas nebuvęs tik etnolingvistinis produktas: jis turėjęs ir aiškiai orientuotą socialinę programą.
Jo žodžiais, Lietuvoje luomus atitiko viena virš kitos esančios tautos: luomai ir tautybės apytikriai sutapo. Lietuviai priklausė žemiausiam smulkių ūkininkų ir ūkio darbininkų sluoksniui.
„Nacionalinės valstybės susikūrimas, kuris rėmėsi tautiniais idealais, padėjo lietuvių tautai išsilaisvinti iš žemiausio socialinio sluoksnio, paskatino viduriniosios klasės ir politinio elito atsiradimą. Taip gimė politinė bendruomenė, kuri tapo valstybės atrama. Jei nebūtų tautinio sąjūdžio, lietuviai galėjo tikėtis tik bežemio kumečio ar mažažemio valstiečio statuso. Tad tautinė valstybė tapo esmine socialinės pažangos sąlyga“, - sakė L. Kasčiūnas.
Nacionalizmo privalumai
Seimo pirmininkės patarėjas gynė nuo mestų kaltinimų ir nacionalizmą kaip nacionalinių valstybių susikūrimo varomąją jėgą. Pasak jo, nacionalizmas Vakarų pasaulyje sustiprino atstovaujamosios demokratijos pozicijas, nes paskatino ne tik kultūrinių, bet ir politinių bendruomenių atsiradimą.
„Tai ir bendruomeniškumo, ir kolektyvinės tapatybės šaltinis, užtikrinantis ryšius tarp mirusių, gyvųjų ir dar negimusių. Negali būti laisvo žmogaus be laisvos kultūrinės ir politinės bendruomenės, kuri vadovautųsi principu “nieko apie mus be mūsų”“, - tvirtino L. Kasčiūnas.
Kur ta europinė tapatybė?
„Kas šiandien yra paneuropinė tapatybė? Ar tai vertybių hierarchiją naikinantis kairuoliškas libertarizmas, kuris orientuojasi į vartotojiškų individo teisių plėtrą? O gal įvairios šiandieninėje Europoje itin populiarios politinio korektiškumo kaukės?“ – spėliojo L. Kasčiūnas.
Tačiau kai Š. Liekis kalba apie paneuropa, jo nuomonė atspindi tikrovišką pastarojo meto procesą – Europos Sąjungos vaidmens augimą, integraciją ir kartu – nacionalinių valstybių suverenumo mažėjimą. Turint omenyje šį procesą ir jo kryptį, Š. Liekio siūlymas perkelti akcentą iš tautinio į europinį tapatumą atrodo pagrįstas.
L. Kasčiūnas sako su tuo nesutinkąs. Jo teigimu, ES integracija yra pasiekusi savo ribas: vieninga Europos rinka yra didžiausias integravimosi pasiekimas.
„Net pinigų sąjunga jau yra sukurta šiek tiek dirbtinai. Praėjusį amžių prasidėjusi ekonominė integracija, projektuojama į kitas plotmes, leido manyti, kad po 50 metų turėsime politinę ES. Tačiau taip neįvyko. ES yra konfederacija, atrodanti kaip neįvykusi federacija. Kur yra jos paneuropinė tapatybė? Juk apie taiką ir žmogaus teises, kurias pabrėžia paneuropinio mąstymo skelbėjai, galima kalbėti ir Naujojoje Zelandijoje“, - tvirtino Seimo pirmininkės patarėjas.
Jo nuomone, europinės tapatybės apskritai nėra, o tai, kas kuriama Europoje, galima būtų vadinti „technokratiniu Leviatanu“.
Už kokią tapatybę aukojosi partizanai?
Politologo žodžiais, paneuropinės tapatybės šaukliai greičiausiai turi galvoje Europos federacijos viziją. Jo manymu, ši vizija yra neįkvepianti: „Nemanau, kad už tokią federaciją žmonės galėtų ryžtis kovoti ir žūti“. Savo ruožtu už Lietuvą, kuri yra sukūrusi tam tikrą pilietiškumo tradiciją, žmonės aukojo savo gyvybes – kaip antai per pokario rezistenciją.
Vis dėlto po Antrojo pasaulinio karo už laisvę kovoję Lietuvos partizanai pabrėžė ne tiek tautiškumą, kurį savo ideologijos ašimi padarė A. Smetonos režimas, kiek demokratiją ir žmogaus teises. Būtent apie jas pabrėžtinai kalbama 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos deklaracijoje. Savo ruožtu tarpukario tradicija nei demokratijai, nei žmogaus teisėms nebuvo palanki.
Tad lyg ir galima būtų tvirtinti, jog partizanai laikėsi principų, kurie yra artimesni L. Kasčiūno kritikuojamai europinei tapatybei ir mąstysenai nei tautiškus-smetoniškus idealus gaivinančiai savivokai.
Tačiau politologas tvirtino netapatinąs tautinės idėjos su A. Smetonos politine sistema. Jo žodžiais, pilietiškumo pamatus padėjusią valstybingumo tradiciją kūrė pirmiausia krikdemai, kurie buvo ir 1941 m. sukilimo varomoji jėga, ir liaudininkai.
„Sutinku – A. Smetonos Lietuva tikrai nebuvo partizanų idealas. Tačiau pilietiškumas leido tapatintis su Lietuva, o ne su A. Smetonos sistema. O dėl žmogaus teisių – mes juk ir prieš 23 metus stojome kovoti ne tik už valstybės apsisprendimą, bet ir už kiekvieno žmogaus teises ir laisves“, - sakė L. Kasčiūnas.
Eurazija ES integracijos nepaskatins
Ar Rytuose besirandanti Eurazija nepaskatins lyg ir apstojusio ES integracijos proceso? Juk būdamas savita atsvara vieningos Europos projektui, Eurazijos veiksnys gali virsti papildomu argumentu Suvienytų Europos Valstijų šalininkams.
L. Kasčiūno nuomone, Eurazijos iššūkio akivaizdoje Europos Sąjunga turėtų ne labiau integruotis, o plėstis. Anot jo, šiuo metu dėl atsiradusio vadinamojo „plėtros nuovargio“ ES praranda savo įtaką tarptautinei sistemai. Tą įtaką padėtų grąžinti atvirų durų politika, kuri skatintų tokių valstybių, kaip Ukraina, Moldova ir Gruzija Europinę orientaciją ir demokratinę kaitą.
V. Sirutavičius: belgai jaučiasi europiečiais
Jo žodžiais, tai, kad paneuropinė tapatybė kuriama „iš viršaus“, naudojantis biurokratiniais instrumentais, kelia įtampą santykyje su etninėmis, nacionalinėmis tapatybėmis. „Bet nemanau, kad ši įtampa būtinai turi būti griaunanti. Juk gali būti ir trigubų tapatybių“, - pažymėjo istorikas.
Šiuo požiūriu, jei jau mėginama sakyti, kad europinė tapatybė tėra fikcija, tuomet ir apie visas kitas tapatybes galima sakyti tą patį – kad jo yra fikcijos, nes irgi yra savitai kuriamos ir konstruojamos.
„Tautiškumas nėra sustingęs, nekintamas ir neliečiamas dalykas. Tačiau net jei jis yra sukurtas ir išgalvotas, daugeliui žmonių jis yra brangus, nes atsako į klausimus, į kuriuos niekas daugiau neatsako“, - tvirtino V. Sirutavičius.
Anot jo, europinė tapatybė kuriama ne tiek etniniu, kiek politiniu pagrindu, ir todėl greičiau kyla abejonių dėl jos veiksmingumo. Tačiau ir tautinė valstybinė tapatybė iš esmės yra europinės kilmės reiškinys.
„Kai atsiranda valstybė, kartu atsiranda ir papildomas stiprus impulsas tautiškumui konstruoti, - DELFI sakė V. Sirutavičius. - Tautų formavimąsi lėmęs nacionalizmas Europoje yra sietinas su demokratizacija, luominės struktūros žlugimu ir kultūros kaip vienijančio pagrindo vaidmens iškilimu. Taigi galima teigti, kad nacionalizmas suvaidino svarbų ir pozityvų vaidmenį. Jo pagrindu steigėsi politinės, pilietinės institucijos“.