Tyrimą iniciavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), o atliko Vilniaus pedagoginio universiteto Politologijos ir sociologijos katedros darbuotojai.
Tyrimo išvados parengtos pagal 779 vienuoliktokų iš 18 šalies vidurinių mokyklų atsakymus.
Pasak centro pranešimo spaudai, tyrimu buvo siekiama išnagrinėti moksleivių nuostatas stalininių trėmimų, partizaninio judėjimo, holokausto atžvilgiu, užfiksuoti socialinius prietarų, stereotipų, radikalių pažiūrų formavimosi veiksnius, aptarti praeities represijų minėjimo strategijas.
Tyrimo išvadose teigiama, kad labiausiai moksleiviai domisi stalininėmis represijomis ir holokaustu. Pastaraisiais aspektais daugiau domisi merginos.
Pagal respondentų tautybę ženklesnių skirtumų nėra, kiek didesnį susidomėjimą rodo lietuvių tautybės moksleiviai.
Vienas svarbiausių susidomėjimo represijomis veiksnių yra tiesioginė šeimos patirtis - moksleiviai iš nukentėjusių šeimų represijomis domisi daugiau.
Tačiau išvadose teigiama, kad remiantis tyrimo metu panaudoto testo rezultatais, galima teigti, jog nemaža dalis besidominčių represijomis moksleivių, turi miglotą supratimą apie šių reiškinių mastą.
Tarp informacijos apie represijas formų moksleivius labiausiai domina liudininkų prisiminimai, dokumentiniai filmai, išvykos į represijų vietas.
Tarp informacijos apie represijas šaltinių vyrauja pasakojamoji šeimos istorija, žiniasklaida ir pamokinė veikla. Tyrimo autoriai daro išvadą, kad šiandieninės mokymo priemonės praeities totalitarinių režimų represijų atžvilgiu stokoja objektyvumo ir įdomaus pateikimo - dalis moksleivių nagrinėjamų reiškinių atžvilgiu, ypač holokausto, neretai kartoja stereotipines klišes, dalis pasigenda objektyvesnio aptarimo.
Didesnė dalis moksleivių nori daugiau sužinoti apie praeities represijas - labiausiai juos domina partizanų pasipriešinimo formos, žmonių gyvenimo sąlygos tremtyje ir pats represijų procesas, holokausto priežastys ir pasekmės.
Absoliuti dauguma moksleivių teigia, kad tragiškų istorijos įvykių minėjimas yra būtinas. Absoliuti dauguma tarp minėjimo formų dažniausia mini memorialinius paminklus ir muziejus žudynių, įkalinimo, susirėmimų ir panašiose vietose.
Mokytojai ir moksleiviai dažniausia prioritetą teikia tokioms represijų minėjimo formoms, kuomet mažiau pompastikos, oficialumo ir daugiau asmeninės patirties emocijų lygyje.
Tyrimas taip pat rodo, kad didžioji dauguma moksleivių žinių lygmenyje yra įsisavinę tolerancijos normas bei vertybes ir joms pritaria bei smerkia netoleranciją, bet nukreiptų į elgseną nuostatų lygmenyje žymiai mažiau moksleivių pasirengę priešintis netolerancijos apraiškoms ar aktyviai veikti tolerancijos visuomenėje labui.
Emociniame nuostatos lygmenyje beveik pusė moksleivių deklaruoja galį pateisinti vienokias ar kitokias visuomenėje matomas viešas netolerancijos apraiškas, o beveik pusė nurodo esą joms abejingi.
Daugiausia Lietuvos moksleiviai netolerancijos apraiškų randa viešose daugiau ar mažiau anoniminėse žiniasklaidos, interneto, grafiti erdvėse perteikiamuose tekstuose, tarp jų politikų pasisakymuose.
Du trečdaliai susidūrė su netolerancija bendraamžių tarpe. Daugiausia netolerancijos pasireiškimų moksleiviai mato spaudoje bei televizijos laidose.