- Pradėkime nuo teigiamų lietuvių charakterio savybių. Kokios jos yra?

- Reikėtų pažymėti, kad nėra vienos universalios savybės ar vienodų ypatumų. Visi žmonės yra skirtingi ir negalima jų vienodinti. Tačiau keletas psichologinių charakterio bruožų tikrai yra būdingi daugumai mūsų tautiečių. Pavyzdžiui, galima drąsiai sakyti, kad lietuviai yra kantrūs.

- Kokiu požiūriu kantrūs? Iškenčia skausmą? 

- Taip, lietuviai gali ilgai kentėti. Tai rodo ir istorinė raida.

- Bet ar toks bruožas yra teigiamas?

- Manau, kad teigiamas. Lietuviai nėra tokie impulsyvūs.

- Kaip, pavyzdžiui, ispanai ar graikai, kurie dabar išėję triukšmingai protestuoja?

- Taip, būtent. Lietuviai linkę tyliai pakentėti, iškentėti, bet jeigu jau pratrūksta, tada išeina į gatves ir gali nušluoti viską. Todėl tai galima vadinti teigiamu bruožu. Taip pat teigiamu bruožu, manau, galima įvardinti ir lietuvių svetingumą. Svetingumas pasireiškia tuo, kai, liaudiškai tariant, dedi ant stalo viską, ką turi, o paskui dvi dienas badauji (juokiasi – red. past.). 

- Ir verti savo svečią valgyti, net jei jis ir nenori? (šypsosi – red. past.)

-Lietuvis bet kokiais būdais vers savo svečią valgyti, o jei šis nenorės, tuomet įsižeis. 

- Viena vokietė man pasakojo, kad ji būtų praleidusi geras Velykas Lietuvoje, jei tik ne šeimininkė, visą laiką vertusi sėdėti prie stalo ir valgyti. Viešnia norėjo išeiti į miestą, pasivaikščioti, tačiau šeimininkė liepė sėdėti ir valgyti… Tai ir vadinate lietuvišku svetingumu? (šypsosi – red. past.) 

- Faktas, kad lietuviškas svetingumas yra perdėtas. Tačiau tai yra gražu, ypač tada, kai atvažiuoja svečiai. Kokie bebūtų mūsų ištekliai, visuomet stengiamės būti svetingi. Lietuviai net turi tam tikrą maisto kultą, labai išpūstą. Tačiau taip jau yra… 


- Minėjote, kad lietuviai yra kantrūs. Tačiau kartu pastebimas ir lietuvių pasyvumas. Kaip jūs tai vertinate?

- Abejoju, ar psichologiškai galima įvertinti pasyvumą. Lietuviai nėra pasyvūs. Galbūt, švelniau pasakius, mažiau veiklūs, bet ne pasyvūs. Tik tas aktyvumas verda viduje.

Kaip praktikuojantis psichologas, galiu pasakyti, kad tos vidinės veiklos, slopinančios išorinius gyvus veiksmus pasekmės yra atsirandančios psichologinės problemos, kartais pasibaigiančios savižudybe. Taip nutinka, kai lietuvis savyje laiko pyktį, neišsakytas nuoskaudas, liūdesį. Tuomet prasideda alkholizmas, o kraštutiniu atveju – savižudybės.

Deja, liūdna statistika teigia, kad Lietuva šiuo atžvilgiu yra tarp pirmaujančių šalių. Laikydamas viską savyje galiausiai žmogus pradeda pergyventi, neranda išeities arba nenori jos ieškoti. Tada jis pasirenka kraštutinę išeitį. Tačiau taip nutinka ir dėl psichologinių problemų, o jų yra pakankamai daug. 

- O kaip dėl pavydo? Ar lietuviai yra pavydūs?

- Nemanau. Domėjausi etnopsichologija – sritimi, nagrinėjančia tautinius psichologinius ypatumus. Skaičiau nemažai literatūros ir galiu pasakyti, kad pavydas nėra tarp tų ryškiausių, pagrindinių bruožų, būdingų lietuviams. Pavydas labai mažai kur minimas. Mes patys gyvendami kažkiek matome to pavydo apraiškų, girdime linksmus anekdotus, kuriamas istorijas. 

- Pavyzdžiui, lietuvis džiaugiasi, kai užsidega kaimyno tvartas… (šypsosi – red. past.)

- Taip. Tačiau tikrai nemanau, kad vienas pagrindinių lietuvių bruožų yra pavydas. Galbūt reikėtų pasakyti, kad lietuvis yra ne pavydus, o jo charakteris yra toks, kad jis liūdi, kai kitam yra geriau už jį. 


- Sociologiniai tyrimai rodo, kad mes nemylime valdžios. Tai suprantama, tačiau mes nepasitikime ne tik valdžia, bet ir vienas kitu. Kodėl?

- Labai dažnai mes nepasitikime ne tik vienas kitu. Lietuviai dažnai nepasitiki net patys savimi. Aiškinant šį aspektą reikėtų pasitelkti ir sociologiją, istoriją, ne tik psichologiją. Taip yra todėl, kad šis fenomenas nėra vienareikšmiškas.

Nepasitikėjimo lietuviams tikrai netrūksta. Dėl to atsiranda ir nepasitikėjimas kitais, įtarumas. Aš nešneku apie patologinius sutrikimus, paranoją, tačiau tas mums artimas nepasitikėjimas, įtarumas eina iš vidaus.

Su šia problema man dažnai tenka susidurti praktikoje. Žmogus ateina ir sako: aš nepasitikiu savimi. Mano įžvalgos rodo, kad nėra tiesioginės koreliacijos tarp amžiaus, socialinio lygmens, intelekto, lyties ir t. t. Pas mane ateina ir jaunimas, ir suaugę subrendę žmonės, kurie sako nepasitikintys savimi. 


- Jūs ilgą laiką gyvenote Rusijoje, Sankt Peterburge. Galbūt galėtumėte palyginti lietuvio ir, pavyzdžiui, ruso, gyvenančio Sankt Peterburge, psichologinius tipus. Kuo mes skiriamės? 

- Visų pirma, Sankt Peterburge gyvenantys rusai ir kiti Rusijos piliečiai yra impulsyvesni. Tačiau negalėčiau teigti, kad jie, palyginus su lietuviais, labiau linkę veikti nei mąstyti. Vienas rusiško charakterio bruožų yra iš pradžių padaryti, o tik paskui pagalvoti. Taip yra ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose. Tuo tarpu lietuvis linkęs iš pradžių pagalvoti, o paskui padaryti.

- Arba nepadaryti ir dėl to kentėti?

- Taip. Ir būtent tas impulsyvumas tikrai nebūdingas lietuviams, lyginant su Sankt Peterburgo gyventojais.

Dar vienas dalykas – atvirumas. Sankt Peterburge praleidęs daug laiko pastebėjau, kad rusai yra atviresni. Atviresni naujovėms, bendravimui, lengviau užmezga kontaktus, nėra tokie įtarūs.

Lietuviai visgi yra atsargesni. Kai po dvidešimt dviejų metų gyvenimo Sankt Peterburge grįžau į Lietuvą, kurį laiką buvo tokia problema, kai į mane žmonės žiūrėjo labai atsargiai. Kai lietuvis susitinka su nepažįstamu žmogumi, jis nelinkęs atvirauti, padėti ar pan. Tokių dalykų nepastebėjau gyvendamas Sankt Peterburge.

Nežinau, gerai tai ar blogai, tiesiog konstatuoju reiškinį, su kuo pats susidūriau. Lietuviai yra uždaresni ir atsargesni. Tad tokie du pagrindiniai bruožai.

- Kaip jūs manote, kokią savybę lietuviams reikėtų išsiugdyti, kuri padėtų gyvenime, šiandieniniame pasaulyje?

- Manau, kad jaučiama tolerancijos stoka. Tolerancija tautinėms mažumoms, tolerancija šeimos nariams, vaikams, tolerancija seksualinėms mažumoms, kitų religijų atstovams.

- Kritikas pasakytų: o kam to reikia?

- Reikia todėl, kad mes gyvename XXI-ame amžiuje. Mums nebereikia ieškoti priešų. Ieškome draugų, kalbame apie integraciją. Tai nereiškia, kad mes turime ištirpti Europos, viso pasaulio katile. Tikrai ne.

Noriu pasakyti, kad praėjo tie laikai, kai ieškojome priešų ir kaltųjų. Laikas pažiūrėti į save ir į kitus žmones. Negalime smerkti jų vien dėl to, kad jie yra kitokie.

Pavyzdžiui, vyrams – moterų, kad jos neva yra silpnesnės, tas pats su vaikais ir t. t. Lietuvoje tolerancijos lygis nėra toks aukštas, kaip tame pačiame megapolyje Sankt Peterburge, kur man teko gyventi.

Tai didžiulis, penkis milijonus gyventojų turintis miestas ir jame vyrauja pakankamai tolerantiška aplinka. Nesakau, kad pas mus to visai nėra, tačiau tolerantiškumas yra savybė, kurią reikėtų ugdyti.

- Tikėkimės, kad pavyks išsiugdyti šią savybę. Dėkoju už pokalbį.