Po Anderso Behringo Breiviko išpuolių Norvegijoje Vakarų Europa diskutuoja, ar iš tiesų ekstremistinių kairiųjų ar dešiniųjų pažiūrų atstovų, reiškiančių neapykantą migrantų atžvilgiu, daugės.
O Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad, priešingai nei Vakaruose, ekstremistai čia toleruojami daug labiau nei kitos odos spalvos ar religijos atstovai. Be to, priešiškumas kitai rasei ar religijai pastaraisiais metais nemažėja ir yra didesnis nei labiau išsivysčiusiose Europos šalyse.
Ko bijo sakantieji, kad kitos rasės atstovų nenorėtų matyti kaimynais? Ir kaip jaučiasi tie, kurie čia atvykę kuria verslą, ieško darbo ar tuokiasi? Ar ksenofobija ir rasizmas Lietuvoje – problemos, kurias reikia spręsti?
Stereotipus stiprina reklamos
Viename iš Lietuvos miestų įsikūrusio meksikiečių restorano meniu neseniai svečius kvietė nesibaiminti: „Mūsų virėjai – lietuviai, todėl virtuvė tvarkinga“. Nors dabar meniu pasikeitęs, restorano savininkas, nenorėjęs būti įvardytas, paaiškina, jog kurdamas meniu rėmėsi patirtimi.
„Galiu garantuoti už kiekvieną lietuvį, kad jis savo virtuvėje tikrai bent jau po savęs palieka švarią darbo vietą. O kiek man teko būti užsienyje – ar Tolimuosiuose Rytuose, ar netgi Lotynų Amerikoje – nepasakyčiau, kad ten labai jau prisilaiko higienos taisyklių“, – teigia jis, o paklaustas sako nemanantis, kad koks nors meksikietis galėtų dėl tokio užrašo įsižeisti: „Jeigu jis turi smegenų, tai, man atrodo, kaip tik turėtų ateiti pasiprašyti pas mus darbo ir pasimokyti, kaip reikia švariai dirbti.“
Restorano savininkas priduria, kad užrašas buvo tik lietuviškas – joks užsienietis tikriausiai jo vis tiek nesuprato. O pats perspėjimas – tik juokas: „Kai kūrėm šitą meniu, vieną kitą sakinį įterpėm ir originalesnį, ne vien tik „Laba diena, pas mus skanu, ateikite, apsilankykite ir išleiskite krūvą pinigų“. Reikia kažkaip sudomint žmones, kad bent nusišypsotų paskaitę meniu“, – paaiškina restorano savininkas.
Socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų centro direktorė Vida Beresnevičiūtė sako, kad tokiu užrašu bandoma brėžti ribą tarp skirtingų etninių grupių ir rodomas vienos grupės pranašumas prieš kitas, todėl jame atsispindi rasistinės nuotaikos.
„Gali būti įvairiai suprantama: ar jos [etninės grupės] nešvaresnės, netvarkingesnės, ar kitaip apdorojančios maistą“, – pastebi V. Beresnevičiūtė.
Lietuvoje ir dažniau akis užkliūva už panašaus humoro pavyzdžių. Pavyzdžiui, vieno kinų restorano reklama, kurioje du jaunuoliai pirštais siaurina vienas kitam akis, vaizduodami kinus. Dažnas iš apklaustų gyventojų sako nesuprantantis, kodėl toks humoras gali ką nors suerzinti ar įžeisti. O jautresni politiniam korektiškumui įsitikinę, kad Londone, Paryžiuje ar Niujorke panašioms reklamoms pasirodžius viešojoje erdvėje, tuoj pat atsirastų, kas jas paskundžia diskriminacijos atvejus tiriančioms tarnyboms.
V. Beresnevičiūtė priduria, kad reklamose ir dažniau išryškinamos fizinės savybės, tokios kaip odos spalva ir akių dydis, o kitokie žmonės tampa savotiškais klounais. Ji prisimena keletą iš pažiūros nekaltų atvejų, atskleidžiančių tam tikras nuostatas – vieną, kai Kaune už gėles pristatančio juodaodžio paslaugas reikėjo mokėti daugiau nei už baltaodžio, ir antrą, kai juodaodis asmuo buvo įdarbintas šokolado parduotuvėje.
Reklamų kūrėjai, priduria sociologė, žino, kad manipuliavimas išoriniais skirtumais veikia Lietuvos vartotoją. Tačiau būtent nuo to, anot jos, viskas ir prasideda – humoras reklamose, viešojoje erdvėje kuria bendrą atmosferą, kurioje tik stiprinami stereotipai, signalizuojantys apie visuomenės baimes.
Vincentas: Lietuvoje rasizmas niekam nerūpi
Prielaidą, kad Lietuvos visuomenė tos baimės iš tiesų kupina, patvirtina čia gyvenę ar lankęsi kitos rasinės kilmės žmonės.
Vilniuje indiškų drabužių parduotuvėlę atidaręs marokietiškų šaknų turintis prancūzas Vincentas pasakoja ne sykį susidūręs su rasizmo apraiškomis. Paklaustas, iš kur, jo manymu, jos kyla, jis teigia pastebėjęs, kad daugelio lietuvių sąmonėje užsieniečiai atvyksta merginų, todėl lietuviai piktinasi išvydę atvykėlius.
„Kartą su buvusia mergina ėjome Kaune, ir kažkoks vyras pradėjo rėkauti, kad ji neitų su manim, nes turinti būti su tikrais lietuviais, o man reikia grįžti namo“, – pasakoja Vincentas.
Dar jis prisimena atvejį, kai buvo apšauktas, jog atvyko į Lietuvą pirkti merginų. Tačiau labiausiai prancūzas stebisi žmonių apatija. Jį neseniai šokiravo ne tik išgirsta daina „Diktatūra – Lietuva“, bet ir tai, kad ji nieko nepapiktino.
Rasizmo yra visur, sako Vincentas, tačiau Lietuvoje jo apraiškas visi primena kaip natūralų dalyką ir nenori apie tai diskutuoti.
„Nors suprantu, kad tai – ekstremistinių pažiūrų darbas, tačiau kai parašiau tą dainą „Facebook“, sulaukiau kelių komentarų, kad tai nėra pavojinga, ir tie, kurie ją sukūrė – ne patys pavojingiausi. Supratau, kad nenorėčiau sutikti pavojingiausių žmonių. Nes jeigu tokią dainą sukurtum Prancūzijoje, turėtum labai daug problemų su teisėsauga. Tai nereiškia, kad Prancūzijoje nėra rasizmo, tačiau tai būtų uždrausta“, – sako jis.
Vincentas pasakoja, kad jam lengviau, nes kalba lietuviškai. Tačiau ir tai nepadeda susidūrus su neblaiviais asmenimis. „Girtumas nepadeda žmonėms būti protingiems“, – šypteli. Tačiau daugiausia replikų sako sulaukiantis mažesniuose miestuose. Bandė, bet „nieko iš to gero“. „Šiauliai, Panevėžys... Ne, ne, ne“, – purto galvą savo verslą sostinėje turintis vaikinas.
Alytuje ir Vilniaus Baltupių rajone jis buvo užpultas. Baltupiuose keli jaunuoliai apsupo autobusų stotelėje, tačiau tada – džiaugiasi – viskas baigėsi sėkmingai. Vilniuje savo verslą atidaręs vaikinas, prisimindamas istoriją, labiau šypsosi negu liūdi: tada kaip tik grįžo iš renginio, kuriame pjaustė sumuštinius, todėl turėjo didelį peilį. Pasakoja vežęs jį namo, todėl vyrukams jį apsupus, išsitraukė, parodė, ir šie pabėgo.
„Nesu koks nors smurto naudotojas, bet tokiais atvejais neturi ką pasirinkti“, – sako Vincentas.
Abejoja, ar norėtų sugrįžti į Lietuvą
Prieš kelerius metus Lietuvoje lankėsi iš Pietų Afrikos Respublikos kilęs Ajanda, šiuo metu dirbantis konsultacinėje įmonėje, vykdančioje Afrikos žemyno vystymosi projektus. Ajanda pasakoja su drauge lietuve apkeliavęs kelis miestus ir lyg šiandien prisimenantis gausybę malonių įspūdžių. Tačiau dėl dviejų nutikimų abejoja, ar norėtų kada į Lietuvą sugrįžti.
Pirmasis buvo Mažeikiuose. „Nuėjome į naktinį klubą savaitės viduryje. Kadangi aš daug tamsesnis, labai išsiskyriau iš kitų. Apskritai žmonės į mane labiau žiūrėjo su smalsumu, o ne grėsme iki tol, kai kažkoks vyrukas prie manęs priėjo ir ėmė sakyti: „Eik namo, namo eik!“ Pasijutom neįtikėtinai nepatogiai, nes atrodė, kad tuoj ims ką nors ir padarys. Išėjom. Vėliau sužinojom, kad vieną kanadietį lygiai tame pačiame klube sumušė beveik negyvai pora vaikinų, kuriuos kažin ar pavadinsi draugiškais ne lietuviams“, – pasakoja Ajanda ir nieko nelaukęs ima pasakoti apie antrąją nemalonią patirtį. Šįsyk – Vilniuje. Išeinančius iš baro Totorių gatvėje jį su keliais bendrakursiais lietuviais taip pat išgąsdino prieš juos ėjusi vaikinų grupelė.
„Jie atsisuko ir pasakė žodį, kurio šaknis buvo „negro“, „negri“ ar panaši. Nereikėjo būti mokslininku, kad suprasčiau, kuo jie mane bando pavadinti. Tie vyrukai išsitraukė peilį ir ėmė mus vaikytis. Ėmėme bėgti, įbėgom į parduotuvę, kurios savininkas juos išprašė. Tada vienas iš jų dar prie manęs pribėgo, pastūmė ir paklausė: „Ko tu į mane žiūri taip, lyg nebūtum anksčiau jokio baltaodžio matęs. Mano širdis virpėjo. Nemanau, kad kada nors gyvenime buvau labiau išsigandęs“, – pasakoja Ajanda iš Pietų Afrikos Respublikos.
Po tokios patirties Ajandą nustebino išgirsti pasakojimai apie Vilnių kaip apie mišrų keliautojų miestą.
„Kai matai, kad žmonės dabar nacionalistiški, uždari visiems, kurie nepriklauso jų grupei, į pasakojimus apie Vilniaus įvairovę pradedi žvelgti su tam tikra ironija. Istorine ironija“, – samprotauja Ajanda.
Tyrimai: geriau ekstremistas nei juodaodis
Remiantis pastarųjų metų „Eurobarometro“ apklausomis, tarp europiečių labiausiai paplitusi diskriminacija tautiniu pagrindu. O sociologai dažnai pabrėžia, kad nė viena visuomenė neturi imuniteto ksenofobijai. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp posovietinių ir Vakarų šalių tas, kad Vakarai apibrėžia ir tyrinėja šią problemą, o posovietinėse visuomenėse ji išlieka „antraeilė“, nors viešumas gali būti vienas pagrindinių veiksnių, stabdančių netolerancijos protrūkius.
Lietuvoje maždaug kas trečias nenorėtų kaimynystėje turėti juodaodžio, kas penktas – kino, kiek daugiau nei pusė – musulmono. Anot V. Bersesnevičiūtės iš Etninių tyrimų centro, nemėgstamiausios grupės Lietuvoje išlieka tos pačios, o jų nemėgimas dažnai susijęs su konkrečiais įvykiais. Pavyzdžiui, romų atveju, po 2004-ųjų pabaigoje vykusių romų būsto griovimo Kirtimuose, pasisakančių neigiamai skaičius didėjo. Taip pat ir su musulmonais, kurių, kaip pastebi sociologė, bendruomenė Lietuvoje taip pat maža – nuomonė kito po metro sprogimų Londone, karikatūrų skandalų ir kitokio viešo dėmesio.
Įdomu tai, pastebi ekspertė, kad lietuviai daug labiau toleruoja ekstremistinių grupuočių narius, pavyzdžiui, neonacius, negu kitaip nei jie atrodančius. Pavyzdžiui, jeigu dešiniųjų ekstremistų Nyderlanduose nenori beveik 68 proc., tai Lietuvoje tik 32 proc. O ir apskritai neigiamai pasisakančiųjų Lietuvoje – kur kas didesnė dalis nei senose Bendrijos narėse, todėl visuomenę, anot V. Beresnevičiūtės, drąsiai galima vadinti ksenofobiška, nebijančia reikšti rasistinių nuostatų.
Tik įdomu, kad pati visuomenė savęs taip nepavadintų – apklausose jau ne pirmus metus, atsakydami į klausimą, ar sutiktų turėti kitos tautybės kaimyną, sako, kad neprieštarautų. Nuomonė pasikeičia tik įvardijus konkrečią grupę.
Praeiviai: labiausiai nemėgsta juodaodžių
Netoli sostinės Kalvarijų turgavietės pakalbinti gyventojai, paklausti, ką mano apie kitos rasės ar religijos žmones, didžiausią priešiškumą jaučia juodaodžiams. Neretas vardija užsienio šalių pavyzdžius, kur, jų teigimu, juodaodžiams įsikėlus į vieną ar kitą rajoną, iš ten „išsilakstė baltieji“. O apie lietuvaičių nesėkmes susituokus su „negrais ir arabais“ pasakoja skaitę žiniasklaidoje.
Algirdas sako negalintis įvardyti, iš kur kyla priešiškumas juodaodžiams: „Negrų nemėgstu. Nežinau, nemėgstu ir viskas. Veikia kažkaip neigiamai. Kažkas iš jų eina tokio. Vienintelė rasė, kur jau ne“, – sako Algirdas, o paklaustas, ką darytų, jeigu juodaodį turėtų kaimynystėje, kelis kartus pakartoja: „Neduok Dieve“.
„O Dieve, geriau jie nevažiuotų. Tegu būna savo šalyse. Tegu sėdi Turkijoje, Kazachstane. Pažiūrėkit, Prancūzijoje – vien juodaodžiai. Mes patys savų gerų žmonių turim, apsieisim be jų. Ne, šiaip tai aš esu tolerantiška, bet tokių nevykėlių nieko neveikiančių tikrai nereikia, mes irgi tokių turim krūvą“, – sako Inga.
Ir nors maždaug kas penktas apklaustasis pamini jokių neigiamų nusistatymų prieš kitokią odos spalvą ar religiją neturintis, vis dėlto dauguma tikina, kad tarp kultūros ir odos spalvos yra šis tas bendra, o toleruotų nebent tvarkingus, nekeliančius apribojimų patogiam gyvenimui kitos rasinės kilmės žmones.
„Bet jeigu su juo reikia šnekėti angliškai ir jau penkerius metus, jeigu jo papročiai yra kūrenti laužą ir šokti savo mitologinius šokius, man tai trukdys“, – samprotauja Saulius.
Vytautas prisimena nemalonią buvusių kaimynų vietnamiečių patirtį: „Kai jie pradeda gaminti savo patiekalus, tai tiesiog gyventi neįmanoma. Mes turim savo tradicijas ir tradicinius patiekalus“.
Kad problema aktuali, pastebi ir tie, kurie save laiko tolerantiškais, tačiau prisimena girdėję užgauliojimus gatvėse ar kaimynų pašnekesius. „Apskritai ta problema baisiai opi tiek Rytams, tiek Vakarams, ir bijau, kad pas mus ji dar stipriau iškils ateityje. Baisu, bet taip yra“, – sako Vida.
Priežastis slypi nesaugume
Kalbėdami apie ksenofobijos priežastis, antropologai sako, kad žmonės „iš prigimties“ labiau linkę gyventi tarp savųjų, o ne daugiakultūrėje visuomenėje, o imigrantai suvokiami kaip keliantys grėsmę tautos tapatybei, teritorijai ir visuomenės homogeniškai sandarai. Todėl neksenofobiškos visuomenės – tik iliuzija. Pavyzdžiui, Sidney W. Mintzas daro prielaidą, kad „ksenofobija yra žmonijos sąmonės dalis“, nors neabejoja, kad politine prasme taip sakyti pavojinga. Nepakantumo kitoniškumui augimas Europoje prasidėjo per pramonės revoliuciją XVIII–XIX amžiuje, taigi ekonominė ir natūrali ksenofobijos priežastis yra konkurencija.
V. Bersesnevičiūtė sako, kad ksenofobijos priežasčių Lietuvoje reikėtų pradėti ieškoti atsiremiant į tai, kad etnine kilme tai monoetniška valstybė, kurioje didžioji dauguma – artimų rasinių bruožų. Be to, mažai kontaktų su kitokiais. Visuomenė – gana tradicinė, todėl nuostatos lėtai keičiasi.
Savo vaidmens neatlieka ir valdžios institucijos. „Nuomonė išsakoma vangiai, nekalbant apie tam tikrus veiksmus. Tarkim, skustagalvių eitynės vyksta daugiau negu dešimt metų, ir šiemet buvo pirmieji metai, kai ir Ministras Pirmininkas, ir Prezidentė išreiškė savo nuomonę“, – pastebi specialistė.
Psichologė Agnė Kirvaitienė sako, kad žmogaus, kaip tam tikros gyvūno rūšies, įgimta savybė yra norėti, kad mūsų šalyje, mūsų mieste gyventų mūsų palikuonys, mūsų giminaičiai. Svetimo baimė leidžia apsiginti nuo to, kas baisu, pavojinga, nepažįstama, tačiau iš kitos pusės, visiškai neįsileidžiant naujos informacijos, genetikos, rūšis, kultūra arba bendruomenė taip pat pasmerkta žlugti.
Dažnai minimos ksenofobijos Lietuvoje priežastys – istorinės. Psichologė A. Kirvaitienė pritaria, kad geležinė uždanga ir gyvenimas sovietų santvarkoje paliko tam tikrą pėdsaką. Tačiau paradoksas tas, kad sovietmečiu žmonės buvo mokomi būti internacionalistais ir pasaulio piliečiais. Buvo kalbama apie tai, kad Vakarų pasaulis linkęs į diskriminaciją ir ksenofobiją, o Sovietų Sąjungoje tai neįmanoma. Tačiau visa tai, sako ji, buvo paviršius, butaforija, nes realus gyvenimas labai skyrėsi.
„Mes tikrai buvome labai izoliuoti nuo pasaulio, tam tikros kultūros dalies ir net savo istorijos dalies. Ir vis dėlto matyt taip yra, kad tas kitoniškumas, visiškai kitoks žmogus mums kelia gerokai žymiai intensyvesnius jausmus“, – sako psichologė.
Europarlamentaras, filosofas Leonidas Donskis įsitikinęs, kad paaiškinimas, jog ilgai nematęs netikėtai atrandi kitaip atrodantį žmogų, nieko neduoda. Buvusioje Sovietų Sąjungoje, anot jo, pakako įvairių rasių žmonių – Vidurio Azija su uzbekais, kazachais, kirgizais, turkmėnais, tadžikais, Kaukazo šalys, tuo pat metu milžiniška Rusija, Ukraina su gausybe tautų. O ir istoriškai Lietuvoje gyveno daugybė tautų – totoriai, karaimai, žydai.
Priežastis, sako L. Donskis, slypi nesaugumo jausme. Buvusi Sovietų Sąjunga atrodė labai aiškiai sutvarkyta valstybė – daugiatautė, daugiarasė. Bet imperijai griuvus, paaiškėjo, kad visa tai – fikcija. „Mes patekome į visai kitą pasaulį. Paaiškėjo, kad tiek Vakaruose, tiek ne Vakaruose yra tam tikrų laikotarpių, kada žmonės pradeda priešiškai žiūrėti į kitaip atrodančius,“ – sako L. Donskis.
Anot jo, tam yra keletas priežasčių. Pirmiausia, per ekonomines krizes lengva eskaluoti antiimigracijos kortą, ir nors dažnu atveju tai nepasitvirtina, žmonėms atrodo, kad darbą iš jų atima mažiau apmokami ir lengviau nekvalifikuotus darbus gaunantys užsieniečiai. Kita vertus, Sovietų Sąjungos išnykimas sutrikdė pripratusius prie tam tikros pasaulio vizijos ir įprastos gyvensenos.
„Todėl daugeliui žmonių buvusioje Sovietų Sąjungoje tie kitaip atrodantys žmonės tapo įsikūnijimu to pasikeitusio pasaulio, kurio jie neatpažįsta, nesuvokia, arba kurį suvokia kaip sau svetimą“, – sako filosofas.
Migracijos organizacijos: politikai nesupranta migrantų privalumų
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nuo 2005-ųjų, kai įsigaliojo Lygių galimybių įstatymas, fiksuoja skundus dėl netolerancijos. Jos atstovai teigia, kad skundai dėl diskriminacijos etninės priklausomybės pagrindu yra treti pagal dažnumą – po lyties ir amžiaus. Tačiau skundų dėl religijos ar rasės tarnyba gauna itin retai. Daug dažniau su etnine kilme susiję skundai atkeliauja iš Lietuvoje tradiciškai gyvenančių tautinių mažumų – lenkų, rusų, taip pat romų.
Tarnybos atstovai prisimena prieš pora metų gautą juodaodžio ERASMUS studento skundą – neturintį bilietėlio studentą autobuso kontrolierė pavadino beždžione. Tada kontrolierę nubaudė darbdaviai. Tačiau dažniausiai apsiribojama perspėjimais. Vienintelis atvejis, dėl kurio ketinta kelti administracinę bylą, buvo dėl į darbą nepriimtos romės, tačiau ji pateikė ieškinį ir teismui, todėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje byla buvo nutraukta.
Tarptautinės organizacijos pastebi, kad Lietuvos valdžios ir teisėsaugos institucijos nėra pakankamai kompetentingos spręsti bylas, susijusias su diskriminacijos apraiškomis. Thomas Huddlestonas iš nepriklausomos Briuselyje įsikūrusios nepelno organizacijos „Migracijos politikos grupė“ sako, kad Lietuvoje prie migrantų padėties gerinimo ir drauge ksenofobijos mažinimo per mažai prisideda politikai.
„Kaip matome iš savo duomenų, Lietuvos politika kovos su diskriminacija atžvilgiu truputį pagerėjo po du tūkstančiai ketvirtųjų, nes tokie Europos Sąjungos reikalavimai. Bet galime sakyti, kad integracija pastaruosius metus čia nelabai propaguojama. (...) Manau, kad kai Lietuvos politikai pradės suprasti imigrantų poreikį, tada ir pradės keisti politiką, tikėkimės, įsitrauks į teigiamą diskursą, kuris padės jų visuomenei suprasti, kokia įvairi ji gali būti“, – sako jis.
Innocentas: stengiuosi nežiūrėti žmonėms į akis
Kad visuomenė tampa po truputį įvairesnė, pastebi ir atvykėliai. Innocentas iš Dramblio Kaulo Kranto, susituokęs Lietuvoje ir apsisprendęs čia gyventi, sako, kad jo požiūriu, užsieniečiams ši šalis gana draugiška. Jis įsitikinęs, kad labai svarbu atskirti ksenofobiją nuo rasizmo: jei rasizmas – kai viena rasė iškeliama aukščiau kitos, ksenofobija – jo nestebinantis reiškinys, itin dažnas ir paplitęs visur, kur tik yra užsieniečių.
„Paprastai stengiuosi nežiūrėti žmonėms tiesiai į akis – man nerūpi. Nes jeigu turėčiau žiūrėti visiems į akis, mane apimtų išgąstis. Taip ir konflikto galima išvengti. Taip pat – išvengti tų nuolatinių sakymų, kad „visi į mane žiūri, gal aš turiu išsigąsti“. Bet jeigu pastebiu, kad kokia nors moteris, tarkim, Lietuvoje, į mane žvilgteli, tai normalu, jai įdomu. Vilnius – ne toks jau didelis, o porą valandų praėjęs jo gatvėmis, juodaodžio greičiausiai nesutiksi. Tai visiškai normalu“, – pasakoja jis.
Jo žmona Justė pasakoja, kad iki šiol jokių neigiamų reakcijų nesusilaukė. Tik ieškantis buto kaimynė, pati pareiškusi, kad neturinti nieko prieš, susirūpino, ar nekils bėdų sutariant su kaimynais. Tačiau butą išnuomavo. Justės teigimu, prie nuolatinio dėmesio jau priprato, o svarbiausia, kad nekiltų grėsmė paprasčiausiam saugumui.
„Kartais tas dėmesys net teigiamas ar juokingas – kai jaunieji paprašo nusifotografuoti kartu ar panašiai. O daugiausia neigiamo dėmesio sulaukiam iš jaunų vyrų – būna ir replikų numetama, ir pasisveikinimai“, – patirtimi dalijasi Justė.
Psichologė A. Kirvaitienė sako, kad kitokio žmogaus baimė – visuomenės baimių išraiška, o tiems, kurie nori čia gyventi, ji pataria kantriai ir supratingai laukti.
„Jie turėtų žinoti, kad mes esam tokia visuomenė, kuri dar bando įveikti savo traumą. Okupacijos traumą, gyvenimo sovietų santvarkoj traumą. Mes tik mokomės kalbėti apie tai, kas mums svarbu, ginti savo tapatumą. Žmonės, kurie užkabinėja užsieniečius, grasina ar net agresyviai užsipuola, iš tikrųjų kovoja prieš tam tikrą savęs dalį. Jie bando įveikti kažkokią savo baimę. Turbūt tą suvokiant, galima kažkaip lengviau su tuo išbūti“, – sako A. Kirvaitienė
Svarbu nerodyti pirštu
Innocentas iš Dramblio Kaulo kranto neabejoja: reikia žmones mokyti tolerancijos. Tačiau svarbu prisiminti, kad tam tikru požiūriu žmonės nesikeičia.
„Jeigu, pavyzdžiui, vyras visus muša, kaip tu jį pakeisi? Jis žaloja savo asmenybę. Jeigu gatvėje sutiksite žmogų, kuris sakys, ko tu čia, juodaodi, nematei, važiuok į savo šalį, pažiūrėkite į patį žmogų. Dažniausiai jis girtas, turi socialinių problemų...“, – sako Innocentas ir priduria, kad tokius stengiasi ignoruoti.
„Neįmanoma ignoruoti tik tų, kurie intelektualūs, mokosi, viską supranta, ir vis tiek manęs nekenčia, nes aš užsienietis. Su mažiau protingais reikia daugiau komunikuoti ir bandyti išsiaiškinti, kame jų problemos. O būdamas užsienietis, imkis ir saugumo priemonių: pavyzdžiui, naktį neik ten, kur ir patys lietuviai bijo eiti“, – patarimais dalijasi Innocentas.
Ajanda iš Pietų Afrikos Respublikos įsitikinęs, kad kovojant su ksenofobija ir rasizmu svarbiausias vaidmuo tenka žiniasklaidai, šeimai ir mokslo įstaigoms – ypač dabar, kai naudojamasi daugialypiais informacijos kanalais.
„Reikia stengtis demonstruoti žmonėms kitas kultūras, nes kai pamatai ką nors internete ar „Facebook“, bent jau nebūni nustebęs, kai tą išvysti realybėje. Svarbu ir kad tėvai ragintų vaikus nematyti spalvos – nerodytų pirštu, žiūrėk, šitas žmogus baltas, o šitas juodas. Taip, jie skirtingi, tačiau svarbu atpažinti tarp žmonių bendrą humaniškumą“, – mano Ajanda.
L. Donskis įsitikinęs, kad niekada nebebus taip, kad rasės ir kultūros gyventų šimtu procentų atsiribojusios, todėl reikia būti pasiruošusiems tokiame pasaulyje gyventi.
„Labai svarbu, kad žmonės suprastų, jog kitoje kultūroje neslypi priešas. Ypač jeigu tie žmonės pasirinko kitą šalį ir nori ją traktuoti kaip savo, tik viso labo yra kitokie ir turi savo pirminę patirtį ir kultūrą – jie nėra jokie svetimieji“, – sako filosofas.
V. Beresnevičiūtė mano, kad apie baimes drąsiau kalbėti turėtų ir patys diskriminaciją patiriantys žmonės. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tyrimas, atliktas prieš porą metų, rodo, kad apie diskriminacijos atvejus praneša tik dešimtas ją patyręs – dauguma nežino, kur kreiptis. Juolab, kad didžioji dalis gyventojų, varsto sociologė, turbūt retai kada pagalvoja, kaip jaučiasi kitos spalvos žmogus Lietuvoje, kiek į jį žiūrima, užgauliojama arba kaip jam sekasi ieškoti darbo.
Innocentas iš Dramblio Kaulo Kranto įsitikinęs, kad gyvenant pasaulyje, kurio sienos – vis trapesnės, svarbu suprasti, kad vis įvairesni žmonės apsigyvens vis arčiau ir arčiau.
„Ne tai, kad esu koks nors labai modernus, bet manau, kad priklausau globaliai kartai, globaliai mąstančiai. Nes pasaulis priklauso visiems. Gali keliaudamas po šešių valandų atsidurti Afrikoje. Gali pagyventi čia dvejus metus. Mes judame ta kryptimi, kur sienos – tik virtualios. Po dvidešimt metų nebebus tų fizinių barjerų. Jie griūva. Taigi.... arba sėdi į traukinį, arba pasilieki. O aš renkuosi traukinį. Aš jau traukinyje. Ir važiuoju pirma jo klase“, – sako Innocentas.