– Kokios yra pagrindinės kalėjimų funkcijos modernioje bausmės vykdymo sistemoje?
Šiuolaikinė demokratinė, teisinė ir socialinė valstybė bausmės vykdymo tikslu laiko asmens integravimą į visuomenę (resocializaciją) bei teisingumo atkūrimą. Su šiuo tikslu siejamas visuomenės, aplinkinių asmenų, nuteistųjų ir darbuotojų saugumas. Įkalinimas, kaip griežčiausia baudimo forma, bent jau kol kas yra neišvengiamas, tačiau jo vykdymas turi atitikti žmogiškąją vertę ir nežeminti orumo, jis turi trukti kuo trumpiau, sudaryti sąlygas keistis ir žvelgti į perspektyvą – būsimą kalinio gyvenimą laisvėje.
– Kaip kalėjimų architektūra gali pasitarnauti siekiant resocializacijos tikslų?
Kalėjimo architektūra turi atsisakyti nebūtinų ir totalitarinę ideologiją propaguojančių atributų, būti paranki asmeniui integruoti ir patogi joje dirbantiems darbuotojams, taip pat užtikrinti saugumą. Tam, kad tokia kalėjimo architektūra galėtų funkcionuoti, pirmiausia reikia profesionalių ir gerai savo darbą išmanančių darbuotojų, o jų Lietuvoje dar labai trūksta.
– Ar egzistuoja rekomendacijos kalėjimų lokacijai?
Teko matyti daug modernių kalėjimų, pastatytų miestų centruose ar netoli jų, taip pat užmiesčiuose. Abu variantai turi privalumų ir trūkumų. Pirmas sukuria geras sąlygas nuteistųjų lankytojams ir darbuotojams, sudaro daugiau galimybių pasitikėjimo vertiems kaliniams dirbti ar mokytis laisvėje.
Teko matyti vieną įkalinimo įstaigą Vokietijoje, esančią kaimo vietovėje. Ten visa nuteistųjų veikla orientuota į žemės ūkį. Man rodos, įkalinimo įstaigos vietos klausimas yra antraeilis. Svarbiausia, kad kalėjimas turėtų aiškią ir gerą koncepciją, o ją sukurti galima bet kokioje vietoje esančiai įkalinimo įstaigai.
– Koks optimalus kalėjimo dydis?
Optimalus kalėjimas neturėtų būti skirtas daugiau nei 500 nuteistųjų, nes didesnėse įstaigose sunku sukurti žmogui (ir kaliniui, ir darbuotojui) draugišką infrastruktūrą. Toks dydis optimalus ir saugumo požiūriu.
– Kokią įtaką daro pastato eksterjeras bausmės formai?
Nuvykę į ne anksčiau kaip prieš 30 metų statytą kalėjimą Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijos šalyse ar Kanadoje, iš išorės nelabai suprasite, kad tai kalėjimas. Vienas svarbių išorinės architektūros aspektų, kuris turi ne tik estetinį, bet ir ideologinį krūvį – tai, kad šie pastatai neišsiskiria žiauria ir bauginama architektūra. Tai svarbu bent jau dėl trijų aspektų: jie turi derėti prie visos miesto architektūros, jais neturi būti sukuriamas išskirtinis bauginamas ir juose esančiuosius iš karto stigmatizuojantis įvaizdis. Juk daugeliui žmonių tai yra darbo, o nuteistųjų artimiesiems – lankytina vieta.
– Vis dėlto turi būti akivaizdu, kad tai – saugoma vieta?
Žinoma, tai svarbu bet kuriai įkalinimo įstaigai. Tačiau saugumo poreikiai yra labai skirtingi, priklausomai nuo įstaigoje kalinamų asmenų. Saugumo priemonės turi būti matomos tiek, kiek būtina. Ir jų turi būti tiek, kiek neišvengiamai reikia. Saugumą įkalinimo įstaigoje geriausiai palaiko tinkama atmosfera ir geri santykiai.
Šiuolaikiniam kalėjimui tikrai nėra būtinos spygliuotos vielos, daugeliui esančios kalėjimo simboliu. Teko lankytis vienoje įkalinimo įstaigoje, kur prie kiekvienų kameros durų grindyse įtaisyti platūs ir gilūs vamzdžiai. Į juos darbuotojai, iškilus pavojui, gali įmesti durų raktus. Man tai atrodo perdėta. Daug paprasčiau sukurti tokią užraktų ir stebėjimo sistemą, kuri neleistų pabėgti net ir turint raktus.
– Kas svarbiausia planuojant vidines kalėjimų erdves?
Šiuolaikinio kalėjimo vidaus planavimas irgi turėtų būti susijęs su asmens resocializacijos tikslu. Svarbu, kad šalia uždaros teritorijos būtų pastatų, kuriuose pasitikėjimo verti arba lygtinio paleidimo laukiantys kaliniai galėtų gyventi įprastai neprižiūrimi, dirbdami ar mokydamiesi laisvėje ir galėdami grįžti tik nakčiai.
Būtina turėti įrengtas patogias trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų patalpas. Reikia erdvių, šviesių ir gerą infrastruktūrą turinčių darbinių bei mokymuisi skirtų patalpų, nedidelių kalinių gyvenamųjų patalpų, kuriose šie gyventų po vieną, maksimaliai – po du, elementarius higienos poreikius atitinkančių prausimosi ir WC patalpų.
Nuteistiesiems reikia virtuvių, kad jie patys galėtų virti valgį ir neatprastų to daryti, sportui ir laisvalaikiui skirtų patalpų. Taip pat reikalingos individualiam ir grupiniam darbui (konsultavimui, savipagalbos grupėms, teminiams susitikimams ir pan.) skirtos patalpos.
Sodininkystei ar net gyvulininkystei skirtos žaliosios erdvės ne tik mažina vizualią įtampą įstaigos viduje, bet ir sukuria darbo vietų nuteistiesiems. Reikia turėti ir patalpas religinėms apeigoms.
– Kokia reikšmė skiriama darbuotojų erdvei kalėjimo pastate?
Geros sąlygos darbuotojams – labai svarbus aspektas, nuo kurio netgi ir reikėtų pradėti kalbą. Tai, kaip darbuotojai jaučiasi savo darbo vietoje, yra labai svarbu net tik jiems patiems, bet ir kaliniams. Yra tekę girdėti nuomonę: pamirškite kalinius ir jų gyvenimo sąlygas, rūpinkitės darbuotojais, ir viskas bus gerai. Man rodos, čia daug tiesos. Paminėsiu vieną pavyzdį, kurį teko matyti Helsinkyje esančiame kalėjime. Ten įkurta erdvi patalpa darbuotojams, kurioje yra ne tik virtuvėlė, bet ir galimybė nusnūsti pertraukos metu.
– Koks istorinis kalėjimų architektūros kontekstas – pagrindiniai modeliai ir su tuo susijusios bausmės formos?
Kalėjimų istorija gana trumpa: bausmės vykdymo uždarose įstaigose koncepcija susiformavo tik maždaug XVI–XVII amžiuje. Iki tol nusikaltėlis būdavo kalinamas tik iki fizinės ar mirties bausmės skyrimo.
Pagrindinius modelius ir bausmės formos idėjas geriausiai yra aprašęs Michelis Foucault knygoje „Disciplinuoti ir bausti. Kalėjimo gimimas“.
Anksčiau, kai pagrindinė kalėjimo funkcija buvo kontroliuoti ir palaužti kalinio valią, tam tarnavo ir kalėjimo architektūra. Pavyzdžiui, žymusis Panoptikumo modelis – kai iš pastato centre esančio bokštelio prižiūrėtojai galėdavo stebėti kone visus kalinius, esančius aplink. Svarbu buvo ne vien turėti tokią galimybę, bet ir sukurti kaliniams iliuziją, kad jie yra nuolat stebimi.
– Koks buvo sovietinis kalėjimo modelis?
Sovietinė ideologija sukūrė savitą kalėjimų architektūrą, kuria naudojamės iki šiol. Kadangi kaliniai buvo išnaudojami kaip pigi darbo jėga, visa kalėjimo architektūra tarnavo griežtos priežiūros ir darbo tikslui. Todėl visos tais laikais statytos įkalinimo įstaigos savo teritorijoje turėjo dideles gamyklas, kurios dabar tėra griuvėsiai. Visi kaliniai buvo apgyvendinami didelėse patalpose po daug žmonių, nes taip buvo pigiau. Be to, buvo tikima teigiama darbo ir gyvenimo kartu įtaka. Realybė buvo ir yra kitokia: tai skatina subkultūrą ir išnaudojimą, mažina pozityvios įtakos galimybę.
– Ar būtų galima teigti, kad Lietuvoje iki šiol vyravo vienas kalėjimų pastatų dizaino modelis?
Taip. Gal reikėtų patikslinti, kad Lietuvoje yra dvi uždaro tipo įkalinimo įstaigų formos – kalėjimas ir pataisos namai. Šie sudaro standartinę formą. Tai didelė teritorija, suskirstyta sektoriais arba zonomis. Kiekviename sektoriuje yra bendrabučio tipo pastatas, kur didelėse patalpose miega nuo kelių iki keliasdešimties nuteistųjų. Dienos metu jie gali laisvai vaikščioti ne tik po visą pastatą, bet ir lauke – to sektoriaus viduje.
Toks modelis vyrauja visose posovietinėse šalyse ir toliau į Vakarus nėra sutinkamas. Pagrindinė jo problema – į atsėdėjimą orientuotas bausmės vykdymas ir didelė subkultūra bei klestinti kalinių hierarchija. Didelėse teritorijose ir didelėse patalpose neįmanoma užtikrinti, kad pozityvi darbuotojų įtaka būtų didesnė už tą, kuri susiformuoja kalinių grupėse. Be to, pastatai dažniausiai yra seni, didžioji dalis gamybinių įrenginių – beviltiškai pasenę.
Vienintelis kalėjimas Lietuvoje yra Lukiškių. Jame nuteistieji atlieka bausmę kamerose 23 valandas per parą. Viena valanda skiriama pasivaikščioti.
– Gal galėtumėte paanalizuoti Lukiškių kalėjimo komplekso pastatų architektūrą – kokiai bausmės formai ji skirta?
Lukiškių kalėjimas yra tipiškas imperinės Rusijos kalėjimas, pastatytas pagal XX amžiaus pradžioje vyravusį nusikaltimo ir bausmės esmės suvokimą. Nors kamerose kali mažiau asmenų nei vienoje patalpoje pataisos namuose, tačiau pastatas yra drėgnas, turi specifinį kvapą. Beje, iš kalėjime tvyrančio kvapo galima labai daug apie jį pasakyti. Geriausi kalėjimai specifinio sovietinio kalėjimo kvapo neturi. Vienintelė Lukiškių kalėjimo išorinio saugumo priemonė – aukšta tvora su spygliuota viela.
Ne vien Lukiškių kalėjimas, bet ir daugelis kitų įkalinimo įstaigų Lietuvoje išsiskiria nežmoniškomis pasivaikščiojimui skirtomis patalpomis. Tais atvejais, kai nuteistasis turi teisę pasivaikščioti tik vieną valandą, jis tai daro ankštoje pilkoje erdvėje tarp keturių sienų, viršuje uždengtų grotomis. Tai ryškus sovietinis palikimas.
Tačiau senuose pastatuose nieko pakeisti neįmanoma. Be to, trūksta patalpų grupiniam ir individualiam darbui, kieme – vien asfaltas, jokios žalumos.
Visos kitos įkalinimo įstaigos Lietuvoje – pataisos namai – labai panašios viena į kitą, pastatytos pagal minėtą modelį. Tačiau, nepaisant išorinio panašumo, atmosfera ir mikroklimatas jose skirtingi. Tai labai priklauso nuo vadovavimo stiliaus ir tarpusavio santykių.
– Gal galėtumėte nusakyti svarbiausius kalėjimo dizaino pokyčius per pastaruosius penkis dešimtmečius?
Vakarų kultūros šalyse susiformavo visiškai kitoks kalėjimo suvokimas, negu buvo anksčiau ar iki šiol išliko totalitarinėse ar pototalitarinėse valstybėse. Besikuriant kalėjimo koncepcijai, valdžiai (karaliui, imperatoriui, diktatoriui) buvo svarbu demonstruoti savo jėgą ir grasinti visiems prašalaičiams. Šiais laikais toks demokratinės valdžios teatras būtų prasto skonio rodymas.
Tačiau pokyčiai ne visur vienodi. Jų kryptis priklauso nuo požiūrio, vyraujamo supratimo, kultūros. Vienas svarbiausių dalykų, labai pakeitusių šiuolaikinę kalėjimų architektūrą, yra įžvalga, kad uždaryti nusikaltėlį ir taip jo atsikratyti nėra svarbiausias tikslas.
Nusikalstamą elgesį lemia labai daug individualių bei socialinių veiksnių, kurių visuma nusikaltėliu gali padaryti bet ką. Lygiai taip pat tam tikros sąlygos, santykiai, skatinama vidinė motyvacija gali leisti ateityje gyventi nenusikalstamai.
Dabar įkalinimas taikomas tik kaip paskutinė priemonė. Nors, pavyzdžiui, Lietuvoje jis sudaro maždaug 30 proc. visų taikomų bausmių, t. y. labai daug. Įkalinant nesiekiama ir net draudžiama nuteistąjį kankinti, laikyti išskirtinėmis blogomis sąlygomis (drėgnose, ankštose patalpose, į kurias nepatenka natūrali šviesa ir pan.), priversti kentėti, išreikšti visuomenės kerštą ar kita.
– Gal galėtumėte pateikti šiuolaikinio kalėjimo pavyzdžių?
Viena naujausių kalėjimų architektūros formų – tai kalėjimai be jokių užkardus sudarančių sienų (jų yra Nyderlanduose, Norvegijoje). Kalėjimo teritoriją žymi tam tikros linijos, kurių negalima peržengti. Daugelyje Vakarų šalių stengiamasi, kad kalėjimo architektūra atitiktų tokiai įstaigai keliamus resocializacijos tikslus. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti prieš kelerius metus Vokietijoje, netoli Rostoko, pastatytą kalėjimą.
Estijoje irgi neseniai pastatyti du nauji kalėjimai. Juose lankęsi kolegos mokslininkai iš Vokietijos buvo sutrikę dėl vien tik į kontrolę orientuotų statinių. Nors buvo galimybė permąstyti viską ir statyti taip, kad būtų funkcionalu visomis prasmėmis, neiškeliant tik saugumo. Taigi viskas priklauso nuo požiūrio: kas yra kalėjimas, kas jame atliks bausmę ir koks viso to tikslas. Truputį bijau, kad ir Lietuvoje nueisime tuo pačiu trumparegišku keliu.
– Ar yra architektūrinis kalėjimo modelis, kuris būtų rekomenduojamas Lietuvoje ateityje iškilsiantiems kalėjimams?
Svarbiausia sukurti savo pastato modelį ir jo veikimo koncepciją. Modelis turėtų tarnauti pagrindinei idėjai –
įkalintųjų resocializacijai, bet ne uždarymui ir tariamam saugiam laikymui. Tariamam saugiam, nes toks saugumas dažnai tėra iliuzija, išsisklaidanti, kai nuteistasis išeina į laisvę ir nebejaučia dirbtinių saugumo priemonių.
Žurnalistas Algimantas Čekuolis vienoje savo laidoje įdomiai pristatė Norvegijoje esantį kalėjimą salą. Modelis įdomus, bet vargu ar tinkamas Lietuvai. Ne todėl, kad mes neturime salų. Tiesiog bet kokios sistemos veikimą lemia labai daug veiksnių, pavyzdžiui, atitinkamas darbuotojų profesionalumas, išsilavinimas, socialinė infrastruktūra, gyvenimo sąlygos, kultūra, tradicijos ir pan.
Kitų šalių pavyzdžiai gali būti tik pagalba plėtojant idėjas, bet tos idėjos turi būti savos, atitikti mūsų poreikius ir galimybes. Pavyzdžiui, Lisabonoje teko būti kalėjime, kuris primena didelę meksikiečių televizijos serialuose dažnai matomą rančą. Ji neišsiskiria iš miesto architektūros. Bet vargu ar būtų gera mintis tokį kalėjimą statyti Lietuvoje.
– Kaip turėtų vykti naujo efektyviai funkcionuojančio kalėjimo statyba? Koks vaidmuo šiame darbe tektų architektui, kaip turėtų būti bendradarbiaujama su kitų sričių specialistais?
Labai svarbu sukurti idėjinius pagrindus ir išmanyti šiuolaikinio kalėjimo tikslus bei formuotiną gyvenimo kasdienybę. Čia svarbūs du dalykai: viena vertus, pats užsakovas turi būti gana išprusęs ir žinoti, ko jis nori. Kita vertus, architektas turi gerai perprasti esmę bei esamus poreikius.
Pamenu, kaip nepriklausomybės laikais buvo statomos bažnyčios – pagal architektų įsivaizdavimą, užsakovams nelabai žinant, ko nori. Dabar matyti, kad nemažai tų bažnyčių gal ir neblogai atrodo iš išorės, bet viduje nefunkcionalios, nejaukios, neburia bendruomenės. Dažnai ir jas išlaikyti kainuoja labai daug. Tas pat gali nutikti ir su kalėjimais. Ypač jei pavyzdys bus internete rastos JAV kalėjimų nuotraukos.