Koplyčia – ne laikinas statinys
Lemtingas sutapimas ar sąmoningas veiksmas, bet galutinis sprendimas dėl koplyčios nugriovimo buvo priimtas po to, kai popiežius Jonas Paulius II buvo paskelbtas palaimintuoju. Kai visas pasaulis įamžina popiežiaus atminimą, Šiaulių rajono valdininkai, kaip buldozerinio ateizmo laikais, sumanė ištrinti jo pėdas.
Tikintieji maldomis kreipiasi į šventuosius, kurie gyveno prieš šimtus metų, o popiežių Joną Paulių II daugelis mūsų ne tik dar mena, bet ir yra savo akimis regėję Lietuvos žemėje – Šiluvoje, Kryžių kalne, Santakos parke Kaune.
Koplytėlės architektas Algimantas Jukna nukelia mus į pradžių pradžią – į 1993-iųjų vasarą, kai iš Vatikano atvykę pasiuntiniai su savivaldybės ir Bažnyčios atstovais parinko vietą būsimai koplyčiai. „Viena sąlygų buvo užrašyta dar ant koplyčios eskizo: statinys, įvertinant ypatingą progą ir reikšmingą jo vietą, turi būti projektuojamas ir statomas, numatant jo išlikimą perspektyvoje. Ateityje ji galėtų būti naudojama kaip atvira koplyčia proginiams renginiams prie Kryžių kalno“, – pasakojo A.Jukna.
Pasak architekto, statinys pagal tuo metu galiojusias Statybos įstatymo nuostatas nebuvo ir negalėjo būti priskirtas laikino pastato kategorijai. Jis, priešingai laikinam statiniui, turėjo tvirtus betono pamatus, metalinių sijų konstrukcijas. „Pagrindinės statinio konstrukcijos net neprižiūrimos 18 metų išliko sveikos, iš 16-os medinių vertikalių sijų tik trejoms reikėtų pakeisti apatines dalis“, – sakė A.Jukna primindamas, kad koplytėlės statyba tuo metu kainavo gerokai per 100 tūkst. Lt.
Pinigų griovimui atsirado net krizės metu
Koplytėlės architektas mano, kad popiežiaus apsilankymą primenantis statinys, kaip ir pats apsilankymas, anaiptol ne visiems buvo prie širdies. Tarp valdininkų, atrodo, buvo ir buldozerinio ateizmo atstovų, būtent todėl, ko gero, 2000 m. paruoštame ir patvirtintame Kryžių kalno detaliajame plane jau buvo numatyta nukelti 7 metus stovėjusią koplytėlę. Beje, bažnyčios statybai, kurios tuomet pageidavo Šiaulių vyskupas ir tikintieji, kelias buvo užkirstas.
Dar labiau tikinčiuosius suglumino netrukus po to išleistas reklaminis lankstinukas „Šiaulių rajonas“, kuriame koplyčios prie Kryžių kalno nebeliko. Nuotraukoje net policininkų, saugančių Kryžių kalną, namelis matyti, o koplyčios nėra, nors realybėje ji stovėjo ir kol kas tebestovi. Tikinčiųjų užsipulti savivaldybės specialistai buvo atviri: „Juk tą koplyčią vis tiek nugriaus, tai kam lankstinuką gadinti?“
Pasak dabartinio Šiaulių rajono savivaldybės mero Algimanto Gaubo, po viešai išsakytų minčių koplytėlė, nors realiai ir stovi, nėra užfiksuota jokiuose dokumentuose ir net neįrašyta Nekilnojamojo turto registre.
Juridiškai tai yra nelegalus statinys. Negalima jo rekonstruoti ar kitaip tvarkyti, jei jo nėra. Bet tada kyla klausimas, kur savivaldybė padėjo tuos 100 ar 150 tūkst. Lt, skirtų koplytėlės statybai, jei jos „nepastatė“? Ir ką šiandien ketinama griauti, jei statinio iš viso nėra? Tačiau būtent nugriovimui šių metų gegužės 18 dieną Vyriausybė skyrė 15 tūkst. Lt. Paradoksas. Pinigai skirti tą patį mėnesį, kai popiežius Jonas Paulius II buvo paskelbtas palaimintuoju.
Visuomenė, tą naujieną sužinojusi tik iš spaudos, sujudo rinkti parašus, reikalaudama ne tik negriauti koplytėlės, bet užtikrinti, kad šis jau istoriniu tapęs statinys būtų išsaugotas ir sutvarkytas. Ir tam siūlo panaudoti tuos pačius 15 tūkst. Lt.
A.Jukna teigia, kad atlikti negerą darbą labai skubama. Pagal 2007 m. nutarimą koplytėlę griauti buvo numatyta 2012 m. Tad kas paskubino Vyriausybę kiaurame biudžete dabar rasti pinigų griovimui?
Akivaizdu, kad koplytėlę it karštą bulvę bandyta mėtyti kuo toliau nuo Kryžių kalno ne kartą. „Iš pradžių spaudoje perskaičiau, kad ją norima pastatyti Kuršėnų kapinėse. Paskui ketinta išvežti į Zarasų rajono Indrado parapiją, dar vėliau – į kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę Kaišiadorių rajone. Kaišiadorių vyskupas Juozas Matulaitis mano, jog koplytėlę būtina išsaugoti ten, kur ji stovi.
Kryžių kalnas – griovėjų taikiklyje
Kryžių kalnas yra ypatinga Lietuvos ir pasaulio vieta, nes čia per amžius vyko mūsų egzistencijos kovos. Jau nuo XIII a. jis saugojo mūsų žemes nuo priešų, netoli jo vyko garsusis Saulės mūšis.
Čia buvo pradėti statyti kryžiai 1831 ir 1863 m. sukilėliams. Lietuvos valstybės atkūrimo metais, 1919-ųjų spalyje saujelė mūsų karių, įsitvirtinusių Kryžių kalno prieigose, sumušė bermontininkus, kurie, palikę apie 100 žuvusiųjų, pasitraukė.
Raudonosios nelaisvės metais, apie 1958-uosius, mediniai kryžiai buvo sudeginti, metaliniai išgabenti į metalo laužą, o akmeniniai paskandinti kalną juosiančioje Kulpės upėje. Tačiau naujų kryžių vis atsirasdavo, tad jie buvo „šienaujami“ nuolat – visą gūdų sovietmetį.
Galop buvo paruoštas Kryžių kalno užliejimo Kulpės vandeniu projektas, į Kulpę paleistos nuotėkos. Bet kryžiai vis tiek „išdygdavo“. Tada kompartijos CK nutarimu buvo nutarta apjuosti Kryžių kalną aukšta, mūrine siena ir užrakinti jį. Šiam absurdui nebeliko laiko, nes atėjo Laisvės pavasaris. Bet ar jis tikrai atėjo?
Architektas A.Jukna sako, jog šiai komplikuotai situacijai išspręsti reikia labai nedaug. Pasak jo, tereikia įteisinti koplytėlę kaip statinį ir suteikti jai nekilnojamosios vertybės statusą. „Tokį statusą koplytėlė visais aspektais atitinka: turi istorinę reikšmę (popiežiaus apsilankymas Lietuvoje ir Kryžių kalne), memorialinę reikšmę (apsilankymo vietos pažymėjimas) ir sakralinę (objektas reikšmingas religinei bendruomenei). O tuos 15 tūkst. litų, numatytų nugriovimui, reikėtų palikti jos remontui“, – kalbėjo koplytėlės išsaugojimu Kryžių kalne tikintis A.Jukna.
Už poros metų minėsime popiežiaus apsilankymo Kryžių kalne 20-metį. Iškyla klausimas, ar iki to laiko dar liks jo pėdos šioje šventoje vietoje. O šių metų vasarą, birželio 4 d., Kaune, Santakos parke, buvo atidengtas ir pašventintas palaimintojo Jono Pauliaus II paminklas, primenantis popiežiaus apsilankymą Lietuvoje.