Vladimiras Putinas jau patvirtino, kad sieks naujos kadencijos prezidento rinkimuose kitų metų kovą, o tai reiškia, kad, esant šešerių metų prezidento kadencijai Rusijoje, jo valdymas gali užsitęsti iki 2024 metų. Dmitrijus Medvedevas, atrodo, taps premjeru, jei jo vedama partija „Vieningoji Rusija“ laimės Dūmos rinkimus.
Opozicija Rusijoje sureagavo piktai. V. Putinas buvo lyginamas su Aleksandru Lukašenka, kalbama apie dar didesnį korupcijos įsigalėjimą, sugrįžimą į Brežnevo laikus. Pažymėtina ir tai, kad būtent V. Putino prezidentavimo metu energetika tapo ne ekonomikos, o politikos dalimi ir Rusija labai norėjo sustabdyti NATO plėtrą į Baltijos šalis.
Apie tai, kokia prognozuojama V. Putino Rusija, pirmiausia, žinoma, Lietuvai, LTV laidoje „Savaitė“ žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbėjosi su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriumi Raimundu Lopata.
- Premjeras Andrius Kubilius sako, kad naivios svajonės baigėsi. Taip jis vadina santykių su Rusija strategijų atnaujinimą, bet jo tai visiškai nestebina. Man regis, čia yra prieštaravimo. O Jūs buvote tarp tų, kurie naiviai svajojo ar Jūsų tai irgi nenustebino?
- Aš manau, kad A. Kubilius prieštarauja pats sau. Prisiminkim garsiąją Rusijos sulaikymo strategiją. Kita vertus, jeigu mes atidžiau pasižiūrėtume, kada pradėta realiai naiviai svajoti, tai išplauktume į kitą pavardę, jų (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos – lrt.lt) garbės primininko profesoriaus Vytauto Landsbergio. Viena jo frazė, kuri iš tikrųjų tapo tik suformuotos Vyriausybės leitmotyvu, grindžiant santykius su Rusija.
- Priminkit mums tą frazę.
- Tai buvo maždaug tokia profesoriaus stiliumi pasakyta mintis, kad iš tikrųjų gal mes čia be reikalo, pernelyg drastiškai pykstamės su Rusija. Gal reikėtų kažką pabandyti. Tai tapo kelrodžiu tuometiniam užsienio reikalų ministrui.
- Jūs turite galvoje Vygaudą Ušacką?
- Taip, turiu galvoje V. Ušacką, kuris iš tikrųjų bandė kažką daryti Rusijos ir Baltarusijos kryptimi. Į procesą, kaip žinome, įsijungė ir Prezidentė. Prisimenate jos pagalbą mūsų pienininkams ir kitiems vežėjams? Ir atrodė, kad iš tikrųjų reikalai keičiasi, kažkas gimsta naujo. Bet finale, kaip žinote, pasibaigia kaip visada. O šįkart – dar ir blogiau nei visada.
- Tai Jūs norite pasakyti, kad kai Premjeras kalba apie kažin kokius naivuolius, kurie tikėjosi santykių su Rusija atnaujinimo, ir kalba ne apie save, tai jis kalba apie savo partijos garbės pirmininką, profesorių V. Landsbergį?
- Man atrodo, kad jis tą taiko plačiai auditorijai, bet į šitą auditoriją patenka ir jis pats. Tokio pobūdžio pasisakymai iš tikrųjų yra gana trumparegiški. Kitaip tariant, užkertami keliai visai kitom taktikoms ir strategijoms, jų gvildenimui ir realizavimui. Problema ta, kad kai mes kalbam apie santykius su Rusija, atrodo taip: pradėjom kalbėti, Vilniuje nusprendėm, o paskui informavom Maskvą, kad mes keičiame santykius. Taip nebūna.
Tai rodo, kad mes taip ir neišmokom dirbti su rusais. Aš suprantu, kad tas darbas yra sunkus, varginantis dėl įvairių priežasčių, bet darbo specifika – nuolatinis, kantrus kalbėjimas. Kitaip sakant, nei mes, nei Maskva negalim tik informuoti, ką nusprendėm. Visas veiksmas politikoje, ypač diplomatijoje, gimsta kalbėjimo būdu, ne kokiu nors kitu.
- Jeigu taip tiesiai šviesiai – ką V. Putino sugrįžimas į prezidento postą reikštų Lietuvai?
- Iš pradžių – klausimas, kaip mes pasiruošę tokiam sugrįžimui. Dabar man atrodo, kad mes grindžiam kelius tolesnei konfrontacijai. Rusai tokios progos nepraleis. Manau, V. Putinas tą ir padarys.
- O V. Putino ir D. Medevedevo Rusijos savo požiūriu į Lietuvą skyrėsi?
- Labai sunku pasakyti. Mes galim kalbėti apie retorikos niuansus ir skirtumus, bet mes kalbam apie esmę. Tada – ne.
- O ką Jūs turite galvoje sakydamas, kad visi žingsniai rodo, jog mes ir toliau rengiamės konfrontacijai su Rusija?
- Na, kad ir premjero pasisakymą, kurį Rusijos žiniasklaida jau spėjo įvertinti kaip patį ciniškiausią pasisakymą iš visų valstybių vadovų. Turiu omeny ir visai neseną prezidentės pasisakymą. Kai vienu sakiniu buvo šauta į du zuikius, bet pasirodė, kad ten gali būti ir lokiai. Turiu galvoje, kai prezidentė prabilo apie Kremliaus finansuojamą Baltarusijos opoziciją. Tokio pobūdžio pasisakymai, labiau tinkantys politologams, o ne valstybės vadovei ir kitiems mūsų šalies aukščiausiems politikams, rodo, kad mes tiesiog neišmokom per tiek metų elgtis apdairiau ir valstybiškiau.
- Du amžinai išsiskiriantys klausimai Lietuvos ir Rusijos santykiuose – gynyba ir energetinė nepriklausomybė. Ar mes galime pasakyti, kad tie požiūrių skirtumai dar labiau padidės, kai sugrįš Rusijos valdyti V. Putinas?
- Galima taip pasakyti. Visa tai, ką jau anksčiau šnekėjome, rodo tokias tendencijas. Jeigu energetiniais klausimais, tai tas nekalbėjimas, kai mes apstatomi atominėmis elektrinėmis, jokio dialogo nebuvimas... Be abejonės, galim taip pasakyti.
- Bet pasaulis, bent jau JAV ir Vokietija, iškart pasakė, nepaisant to, kad Rusijoje keisis lyderis, tarpusavio santykių raida nebus stabdoma. Ir taip kalba beveik visas pasaulis.
Čia nieko nuostabaus. Masė išskaičiavimų, masė geopolitinių dėlionių, kuriose dingsta, kaip mums atrodo, tai, ką mes taip deklaruojame – vertybės. Lieka tik kažkokie pragmatiniai interesai. Manau, nereikia apsigauti. Vertybiniai didžiųjų valstybių principai niekur nedingsta. Manau, kad Vakarų siekis yra vienareikšmiškas – ilgalaikėje perspektyvoje suvakarietinti buvusią Sovietų Sąjungos dalį, įskaitant ir Rusiją.
Bet yra masė niuansų, į kuriuos reikia atsižvelgti. Principinis niuansas – Vakarai iš tiesų nemato dabartinės Rusijos nedemokratiškume grėsmės Vakarams. O mes tą kritiką paverčiam savo strateginiu įrankiu. Štai čia ir yra mūsų principinė klaida.
- Ir tai gali smogti mums atgal?
- Be jokios abejonės.
- Tai kaip Jūs prognozuotumėte mūsų artimiausius santykius? Juoba, kad tai gali užsitęsti iki 2024 metų?
Bet mes turim savo strategiją „2030“. Gal toje strategijoje ir apskaičiavome, kaip elgsimės iki 2024 metų? Bet kol kas nepanašu. Ir galim prognozuoti be galo sunkius santykius su mūsų kaimynais.