Visų socialinių bėdų pradžia – šeimos be atsakomybės?

Nusižudęs berniukas augo daugiavaikėje socialinės rizikos šeimoje. Jo motina, gyvenanti su sugyventiniu, kuris nebuvo berniuko tėvas, vaiko pasigedo tik po nakties. Vaikas prieš metus buvo išreiškęs norą gyventi su savo močiute, bet vietinių tarnybų atstovai nusprendė, kad geriau jam bus likti su girtaujančia mama. Paskutinį kartą pavarytas vaikas mamos prašė valgyti. Kaip teigė žiniasklaidos kalbinti kaimynai, vaikai dažnai būdavo alkani.

Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas. Viena iš jo baigties galimybių, kad motina gali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl sūnaus privedimo prie savižudybės. Vaiko teisių apsaugos tarnyba savo ruožtu pradėjo tyrimą, kaip ir kokios socialinės paslaugos teikiamos socialinės rizikos šeimoms Kėdainių rajone. Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas uždarame posėdyje taip pat svarstė, kaip užkirsti kelią, kad tokių nelaimių ateityje nebūtų.

„Kitą savaitę vėl grįšime prie Vyriausybės pateikto matymo, kaip reikėtų pertvarkyti vaiko teisių apsaugos tarnybas, tačiau yra vienas klausimas, kurį mes dažnai užmirštame. Galima sukurti pačią geriausią sistemą, bet jei ją įgyvendinantis žmogus neturi reikiamų gebėjimų, nieko ir nebus. O kitas žmogus ir be jokių sistemų padaro daug daugiau. Taigi labai svarbus klausimas – kadrų pritraukimas, kad socialinį darbą dirbtų žmonės, turintys įgūdžių ir, svarbiausia, širdį. Šiuo atveju atlyginimų ir kiti klausimai tampa labai svarbūs“, - teigė R. Dagys.
Rimantas Dagys

Anot komiteto pirmininko, šiuo metu egzistuojančios socialinės paslaugos, be abejonės, netenkina. Nors, lyginant su europine praktika, įvairių tarnybų turime netgi daugiau nei kitos šalys, socialinių rizikos šeimų skaičius nemažėja ir, kas skaudžiausia, nutinka tokie įvykiai, kaip Kėdainių rajone.

„Pas mus daug socialinės rizikos šeimų yra todėl, kad visuomenėje nėra atsakomybės. Ir dabar Konstitucinio Teismo sprendimas, įteisinęs šeimas be atsakomybės, eina keliu, kad tokių atvejų būtų daugiau. Na, teisininkai sprendimą priėmė vadovaudamiesi savo supratimu apie Konstituciją ir savo pažiūromis, tačiau santuokos esmė – įsipareigojimas ir atsakomybė. Šis Konstitucinis teismas pasakė, kad mes iš esmės turime priimti modelį, kuriame jokiais atsakomybės saitais esame nesaistomi, ir vaikai tuomet gali gyventi kaip nori, kur nori ir niekas už juos atsakomybės neprisiima. Čia yra visų socialinių bėdų pradžia. Tai kelias į nebūtį“, - tikino parlamentaras.

Jo manymu, atėjo laikas visiems mums, ne tik specialistų lygyje, apsispręsti, kokios visuomenės mes norime. „Kodėl, pavyzdžiui, nepaklausus žmonių nuomonės apie tai – ar per apklausą, ar per referendumą. Visi turi pasisakyti – tai klausimas, susijęs su mūsų ateitimi. Požiūris į šeimą – tai ne tik mano, Konstitucinio Teismo teisėjo, Seimo pirmininkės ar prezidentės klausimas. Tai kiekvieno iš mūsų reikalas, mes patys turime į jį atsakyti, nuo to priklausys mūsų tolesnė visuomenės raida. Taigi „nenusiplaukime“ ir pasakykime savo nuomonę. Kas čia žino, kur ta tiesa padėta, bet prisiimkime atsakomybę už tai“, - svarstė Seimo narys.

Neužtenka patikrinti, ar nestinga maisto

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė, paprašyta išsakyti savo nuomonę apie tragediją Kėdainių r., teigė, kad reikia diskutuoti apie tai, kokias paslaugas iš tiesų vaikas gauna. Akivaizdu, kad jų šiandien trūksta ir jų kokybė yra prasta.

„Jeigu vaikas gyvena toliau nuo centro, iš tiesų jis gauna mažai paslaugų. Neužtenka, kad socialinis darbuotojas ateitų į namus ir pažiūrėtų, ar šaldytuve yra maisto ir ar mama girta ar ne. Turėtų būti dienos centras, kuriame jis būtų užimtas, galėtų paruošti pamokas. Taip pat prireikus turėtų būti prieinamos psichologinės paslaugos. Socialinis darbas, kaip paslauga, Lietuvoje dar labai nauja, todėl ir jos kokybė tik įsibėgėja. Gaila, kad mes neturime dar dvidešimt metų – vaikai gyvena dabar ir paslaugų jiems reikia šiandien“, - kalbėjo tarnautoja.

Anot E. Žiobienės, užsienyje socialinių paslaugų aktai yra visiškai kitokio pobūdžio nei Lietuvoje. Juose nerašoma, kokie buto langai ar kokį stalą vaikas turi, bet aprašoma, kokios paslaugos teiktos, kaip dirbama su šeima. „Siekiama iš tiesų ugdyti socialinius įgūdžius. Pavyzdžiui, jei mama neturi įgūdžių, kaip tvarkyti namus ar auklėti vaikus, socialinis darbuotojas visa tai daro su ja – tvarko namus, būna su vaikais. Socialinis darbuotojas dalyvauja visame procese, aiškinasi, kada vaikui teiktos medicininės paslaugos, ar reikia mamai padėti, ar ji pati sugebės sutvarkyti vieną ar kitą reikalą pati“, - aiškino pašnekovė.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės teigimu, pas mus socialinis darbuotojas nepajėgus to daryti jau vien dėl laiko stokos. Kai vienoje seniūnijoje yra vienas socialinis darbuotojas, kuris turi prižiūrėti visas socialinės rizikos šeimas, senelius, neįgaliuosius ir spręsti kitus sudėtingus atvejus, jam reikia labai gilių vadybos žinių, norint sugebėti viską aprėpti.

„Pagaliau reikia tam tiktos darbo kokybės – žmogus turi suprasti, ką jis turi padaryti. Neužtenka ateiti ir apšaukti mamą – reikia jai padėti ugdytis. Taigi iš to vieno žmogaus tikimasi labai didelio paslaugų spektro, o realybėje jis nelabai turi ir kada tai padaryti. Kitas klausimas – ar socialiniai darbuotojai patys turi pakankamai įgūdžių, kaip jie sugeba savame darbe tuos įgūdžius atskleisti, realiai padėti žmonėms. Vien diplomo tam neužtenka. Girtuokliaujančiai šeimai įpūsti tikėjimo ir noro keisti gyvenimo būdą bei pradėti rūpintis savo vaikas gali ne bet koks žmogus. Žinoma, ši paslauga ir apmokama labai mažai“, - teigė E. Žiobienė.

Lietuvos valstybės tarnautojų profesinės sąjungos pirmininkės Irenos Petraitienės teigimu, socialinio darbuotojo atlyginimas siekia vos tūkstantį litų, todėl nenuostabu, kad jų trūksta. „Jau dvejus metus svarstomas socialinių darbuotojų klausimas, jūs teigiate suprantantys, kad atlyginimai maži, užjaučiate, bet niekas nevyksta. Žmogus, kuris turi aukštojo mokslo diplomą, dirba sunkų darbą, gauna vos tūkstantį litų. Socialiniai darbuotojai labai įsitempę, jie visą laiką baksnoja man, kad mokytojų atlyginimai, kai jie išėjo į gatves, dabar nėra maži ir siūlo piketuoti prie savivaldybės. Aš negąsdinu, kol kas apeliuoju į jūsų širdis, kad pamąstytumėte apie žmones, kurie sunkiai dirba“, - komiteto posėdyje teigė moteris.

Tuo tarpu parlamentarai įsitikinę, kad didžiausia atsakomybė dėl susiklosčiusios situacijos tenka savivaldybių valdžios atstovams. Mat šiemet savivaldybės gavo papildomas dotacijas, kurias galėjo panaudoti socialinių darbuotojų padėčiai gerinti, tačiau tai padarė vos devynios savivaldybės.