„Kai aš dažnai girdžiu teigiant, kad tie santykiai tokie blogi pas mus pasidarę, tai nereikia būti akylu stebėtoju, kad iš dokumentų ir spaudos matytum, jog 1990-1991 m. lyderiai net rankų vienas kitam nepaduodavo, tik rašydavo laiškus. Tiesą sakant, šiandien dar nėra taip blogai, nors problemų, žinoma, yra“, - konferencijoje apie etninių įtampų neutralizavimo priemones kalbėjo V. Sirutavičius.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas skaitė pranešimą apie praeities vertinimo įtaką tarpvalstybiniams santykiams. Jo nuomone, šalia kitų faktorių, praeities vertinimas dažnai tampa pretekstu arba priežastimi tarpvalstybiniams nesutarimams, o šalių viduje istorija dažnai tampa visuomenės telkimo ir mobilizavimo instrumentu.
Istorinė praeitis daro įtaką šiandienai
V. Sirutavičius sako, kad keliant klausimą, kodėl praeities vertinimas apskritai turi įtakos tarpvalstybiniams santykiams, atsakymų gali būti bent du. Pirma, po Šaltojo karo rytų Europoje atsirado valstybių, kurių struktūrinė ir santykinė galia buvo silpnos, tad istorinė praeitis tapo priemone sumažinti atotrūkį nuo stipriųjų valstybių. Antra, istorinių traumų iškėlimas mobilizuoja tautą ir tampa svarbia tapatybės dalimi.
„Kalbant apie Lietuvos ir Lenkijos santykius sakyčiau, kad istorinė praeitis buvo naudojama pakankamai radikaliai. Ką turiu omenyje? Turiu omenyje visiems gerai žinomą faktą, kad lietuviai tų santykių plėtotę įsivaizdavo taip, kad Lenkija tarpvalstybiniu lygiu turi atsiprašyti už tai, ką ten pridirbo L. Želigovskis, už tą okupaciją, aneksiją ir visas iš to sekusias pasekmes“, - pasakojo politologas.
Pasak jo, tokia radikali nuostata kaip tik ir ėmė dominuoti tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, o ši nuostata natūraliai veikė ir sprendimų priėmėjus.
„Valstybės ir visuomenės viduje praeitis yra įvairiai naudojama: telkiant, mobilizuojant ir taip toliau. Tame procese yra veikiamos ir tos institucijos, kurios užsiiminėja užsienio politika, priiminėja sprendimus“, - aiškino V. Sirutavičius.
Santykiai su Lenkija tvarkėsi tik dėl Rusijos?
Pasak istoriko, istorinių skaudulių neeskalavimą tuo metu lėmė keletas faktorių – bendras diplomatų ir politikų sutarimas, atsiradęs dėl to, kad Lenkija jau buvo pažengusi vakarų pusėn, o Lietuva kaip tik derėjosi dėl sovietų kariuomenės išvedimo, tad bloginti santykius su Lenkija buvo neparanku.
„Dokumentai rodo, kad diplomatiniam lygmenyje 1991 m. rudenį buvo sutarta tų klausimų neeskaluoti, abi pusės sutarė. Tai, aišku, buvo ne tik diplomatų, bet ir politikų pozicija, bet didelės dalies politikų. Aš matyčiau vieną priežastį – pragmatizmą. Lenkija į vakarus buvo pajudėjus labiau, o Lietuva turėjo visą eilę problemų – pirmiausia su Rusijos kariuomenės išvedimu. Tad skatinti tokius klausimus nebuvo jokios priežasties“, - sakė mokslininkas.
V. Sirutavičius sako, kad tuometiniai dešinieji Lietuvos politikai puoselėjo planus kelti pretenzijas Lenkijai derantis dėl 1994 m. sutarties, tačiau Lietuvoje kaip tik įvyko rinkimai ir juos laimėjo kairieji, kurie iš dalies sugebėjo susitarti su dešiniaisiais dėl užsienio politikos.
Istorikas sako kalbėjęs su vienu tuometiniu Lietuvos politiku, kurio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos santykiai tuomet normalizavosi tik dėl grėsmės iš Rusijos.
„Vienas politikas man pasakė: žinote, nežinia, kiek būtų užsitęsusios derybos, jeigu ne įvykiai Rusijoje. Aš nežinau, ar čia taip rimta, galbūt nereikia visko imti į galvą, ką sako politikai, bet tai buvo faktorius. Ką aš norėčiau pasakyti, kad užsienio politikoje tie du dokumentai – 1992 ir 1994 m. – buvo pasirašyti dėl to, kad lyderiai, kurie priiminėjo sprendimus nepasidavė praeities spaudimui, o darė sprendimus remdamiesi pragmatika“, - reziumavo politologas.