Akcentavo pakrančių apsaugą
Tokia „Expo 2012“ organizatorių pasiūlytos temos interpretacija ir jos plėtotė projektinius siūlymus vertinusiai komisijai pasirodė patraukliausia.
Pietų Korėjos Josu mieste vyksiančios parodos pagrindinę temą „Gyvieji vandenynai ir pakrantės“ rengėjai suskirstė į tris smulkesnes potemes: „Pakrančių plėtra ir apsauga“, „Naujų išteklių technologijos“ bei „Jūra ir žmonijos kultūra“. Lietuvos paviljono projektavimą ir įrengimą organizuojanti Aplinkos ministerija skelbdama koncepcijos konkursą rekomendavo dalyviams orientuotis į pirmąją potemę. Tarptautinę bendruomenę ji turėtų įkvėpti naujam bendradarbiavimui kovojant su klimato kaita ir ieškant galimybių rasti didesnę pusiausvyrą tarp plėtros ir apsaugos.
Dalyvių – tik penki
Visi projektiniai siūlymai turėjo būti ne kuriami kartu su autonomišku paviljonu, bet pritaikyti konkretaus dydžio – 322 kvadratinių metrų ploto neskaičiuojant antresolės – erdvei dideliame komplekse. Beje, visi šalių paviljonai skirsis savo forma ir matmenimis – tai turėtų priminti skirtingas Pietų Korėjos archipelago saleles.
Komisija, suburta įvertinti projektinius siūlymus Lietuvos ekspozicijai įrengti, veikla užversta nebuvo: darbus konkursui pristatė tik penki kūrybiniai kolektyvai. Galima tik spėlioti tokio kuklaus dalyvių skaičiaus priežastis. Tiesa, tiek pat projektinių siūlymų pateikta ir rengiantis pasaulinei parodai Šanchajuje 2010-aisiais, bet tąkart daugelį potencialių dalyvių akivaizdžiai stabdė laikas, per kurį reikėjo sukurti paviljono koncepciją – mažiau nei trys savaitės.
Prieš komisijai išrenkant geriausią darbą, konkurso dalyvių idėjos viešai pristatytos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Nidoje ir Palangoje. Šio turo organizatoriai suskaičiavo, kad nuomones aptarimuose pareiškė apie 30 ekspertų. Kartais – tikrai aistringai. Visi vertinimai buvo užfiksuoti. Lietuvos ekspozicijos „Expo 2012“ generalinis komisaras ir komisijos pirmininkas Romas Jankauskas užtikrino, kad į juos atsižvelgta renkant nugalėtoją. Komisijos argumentus Aplinkos ministerija visuomenei žada pateikti pasibaigus visoms konkurso procedūroms.
Simbolis – lengvai numanomas
Jau ne pirmą kartą Lietuvos paviljoną „Expo“ parodoje puoš gintaras. Pirmąja vieta komisijos įvertintame bendrovės „Klasikinis portikas“ projekte „Gintaras“ visą ekspozicijos erdvę (lubas, sienas ir grindis) siūloma apdailinti šviečiančiomis plokštumomis su gintaro tekstūrą primenančia puošyba. Plokštumos skleistų monochrominę geltoną šviesą, o informaciją apie šalį lankytojai matytų įkišę galvą į apskritas erdves lubose. Ir taip dar geriau įsijaustų į gintare įstrigusių vabzdžių vaidmenį.
Antrą vietą pelniusi bendrovių „Mart Pro“ bei Kauno projektavimo ir konsultavimo biuro komanda savo projektiniuose siūlymuose irgi numatė kelias su gintaru susijusias ekspozicijas. Jų projektas „Lietuvos paslaptis“ mūsų šalį sutalpina į pašto siuntinių dėžę ir kviečia lankytojus išpakuoti šią informaciją. Paviljono logotipu pasirinktas QR kodas, kuris nuveda į puslapį apie Lietuvą.
Suabejota dėl įvaizdžio
Projekto „Gintaras“ sėkmė ne vienam vertintojui buvo eilinė proga grįžti prie klausimo, ar šis mineralas iš tikrųjų yra svarbiausias Lietuvą reprezentuojantis pajūrio turtas. Juk didžiausios Baltijos gintaro kasyklos dabar yra Kaliningrade, Jantarne (Palmininkuose) – ten išgaunama apie 90 proc. pasaulio gintaro. O didžiausią pasaulyje tarptautinę gintaro juvelyrikos mugę „Amberif“ organizuoja lenkai Gdanske.
Be to, ir kai kurie istorikai reiškia abejonių, ar gintaras, kaip mėgstama pasakoti, nuo neatmenamų laikų buvo vertinamas kaip Lietuvos auksas. Jie gina versiją, esą gintarą, kaip vieną iš lietuvių moterų įvaizdžio elementų, tik XX amžiaus pirmojoje pusėje išpopuliarino dainų šventės.
„Reikia pabrėžti, kad šis Lietuvos aukso įvaizdis iš dalies yra nenatūralus, – dėstė mokslininkas tekstologas Paulius Subačius. – Paprastai moterys nesipuošia tuo, kas voliojasi ant žemės. Gintaras Lietuvoje nebuvo brangus. Taigi Lietuva jį eksportuodavo, tarkime, į Romą, o lietuvės rinkdavosi nešioti tai, kas reta, brangu.“
Gelmių paieškos
Trečią vietą laimėjęs projektas „Lietuvos gelmių kodai“ (UAB „Ekspobalta“) informaciją apie šalį siūlė paslėpti po QR kodais (QR kodas yra tobulesnis brūkšninio kodo pakaitalas, kurį 1994 metais sukūrė kompanija „Denso Wave“.) Nufotografavus kodą išmaniuoju telefonu ar planšetiniu kompiuteriu (turi būti įdiegta tam tikra atpažinimo sistema), telefono ekrane atsiranda informacija. Pavadinimo gelmės lyg ir žada povandeninio pasaulio paslaptis, tačiau autorių suprojektuota paviljono erdvė su daugybe QR kodų labiau primena skaičiavimų ar tyrimų centrą. O gelmės ar vandens efektą kuria tik kabančios skaidrių burbulų kolonijos.
Vėl surūdijęs vamzdis...
Ketvirtoje vietoje likęs bendrovės Ekspozicijų centro projektas „Naujoji Baltijos banga“ vizualiai komunikuoja vilniečių diskusiją apie surūdijusį vamzdį. Per visą paviljoną vedamas surūdijęs „Nord Stream“ gamtinių dujų dujotiekio vamzdis, kuris turėtų sujungti Vokietiją su Rusija, bet yra prieštaringai vertinamas ir aplinkosauginiu, ir valstybinio saugumo požiūriu. Lyginant penkias pasiūlytas idėjas, aprūdijusio vamzdžio atsiradimas gamtos ir vandenų fone greičiausiai keltų daugiausia diskusijų Lietuvos pasirinktoje potemėje „Pakrančių plėtra ir apsauga“.
...ir Lietuvos disneilendas
Turbūt net lietuviai, užėję į paskutinę, penktą, vietą konkurse užėmusio bendrovės „Urban architects“ sukurtą paviljoną „Lietuva – gyvybės medis“, rastų netikėtos informacijos. Lietuviškų pasakų motyvais ir tradiciniais pajūrio įvaizdžiais paremtas projektas apima daug elementų, kurie paviljoną paverčia lietuvišku disneilendu. Pristatymo ašis – pajūryje stūksantis „Gyvybės medžio“ kamienas.
(Ne)matytos idėjos
Dalyvaudamos „Expo“ parodose valstybės sau kelia įvairių tikslų: mažesnės ar ne tokios išsivysčiusios siekia prisistatyti, pritraukti užsienio investicijų, turistų, didžiosios – pristatyti savo pasiekimus, technologijas, kultūrą. Vertinant pasiūlytas paviljonų idėjas kyla nuojauta, kad kai kurios kartojasi.
Gintaras kaip vienas esminių Lietuvos atributų buvo pristatomas nuo pat pirmosios parodos atgavus nepriklausomybę. Lietuvos pajūrio smėlis ir Kuršių nerijos eksponatai irgi ne kartą keliavo aplink pasaulį. 1992 metais Sevilijoje Ispanijos Baltijos šalims padovanotame paviljone lankytojams buvo rodomos gintaro kolekcijos, mediniai rūpintojėliai ir senieji Lietuvos žemėlapiai. Taejone (Pietų Korėja) 1993 metais lietuviai rodė Kuršių nerijos grožį: ant smėlio, atgabento iš Neringos, puikavosi juodoji keramika, medžio skulptūros, ant sienų buvo iškabinti „Lentvario“ kilimai, „Audėjo“ gobelenai, Plungėje gamintos dirbtinės odos pavyzdžiai, stiklo vitrinose eksponuoti gintaro ir kaulinio porceliano dirbiniai, kuršių kalvystės pavyzdžiai – pagoniškosios saulutės.
Lietuva kaip jūrinė valstybė buvo pristatoma Lisabonoje (Portugalija) 1998 metais vykusioje pasaulinėje parodoje. Į Portugaliją buvo nuvežta daug eksponatų iš Kuršių nerijos muziejų: įvairių senovinių namų apyvokos daiktų, dirbinių, drabužių ir audinių iš lino, gintaro skulptūrų, vėtrungių.
Liūdnas paviljono galas
Hanoveryje (Vokietija) vykusi „Expo 2000“ tapo vienu sėkmingiausių ir brangiausių (parodai išleista apie 20 mln. litų) Lietuvos pasirodymų pasaulinėse parodose. Šiai parodai statytas atskiras modernus paviljonas, kuris netrukus žmonių buvo pramintas geltonuoju televizoriumi. Išraiškingą statinį sukūrė kūrybinės grupės „Privati ideologija“ nariai: Audrius Bučas, Marija Bučienė, Valdas Ozarinskas, Aida Čeponytė ir Gintaras Kuginis. Geltonasis statinys ir parodos akcentu tapęs Audriaus Stonio kartu su Arūnu Mateliu sukurtas filmas „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“ ne tik sulaukė didelio pripažinimo pasaulinėje auditorijoje, bet ir liko lietuvių atmintyje. Deja, pasibaigus parodai geltonasis paviljonas taip ir liko dūlėti Vokietijos padangėje.
Parodoms statomi paviljonai, šioms pasibaigus, dažnai panaudojami įvairioms funkcijoms: paverčiami studentų bendrabučiais, mokyklų priestatais. Lietuvišką paviljoną galvota panaudoti kruizinių laivų terminalui ar kitai veiklai vykdyti. Vis dėlto išmontuoti paviljoną ir jį pervežti į Lietuvą būtų kainavę tiek pat, kiek ir pats paviljonas. Tad gražios idėjos taip ir liko neįgyvendintos.
Po kelių parodų, kuriose Lietuvos ekspozicijos buvo įrengtos bendruose paviljonuose, šiandien jau svarstoma galimybė Milane vyksiančioje parodoje „Expo 2015“ statyti atskirą paviljoną.
Laukia dar vienas konkursas
Lietuvos ekspozicijos patalpas Josu mieste tikimasi pradėti įrengti jau lapkričio mėnesį. Iki tol vyks techninio projekto rengimo darbai ir bus renkamas rangovas. Lietuvos ekspozicijos „Expo 2012“ generalinio komisaro R. Jankausko teigimu, greičiausiai bus einama ekonominio naudingumo keliu – skelbiamas mažiausios kainos konkursas.
Korėjiečiai Lietuvai, kaip ir kitoms valstybėms, yra pateikę 29 vietos kompanijų, galinčių atlikti visus reikalingus darbus, sąrašą. Tad neatmetama galimybė darbams samdyti Pietų Korėjos kompaniją. Ypač prisimenant ankstesnių parodų patirtį, kai konkursą laimėję Lietuvos rangovai vėliau kaip subrangovus samdė vietos įmones. Tarkime, Šanchajuje 2010 metais vykusioje parodoje didžiąją darbų dalį atliko subrangovai.