Tokią savo nuomonę Lietuvos istorijos instituto darbuotojas, istorikas A. Nikžentaitis išdėstė konferencijoje apie istorinių stereotipų įveikimą, kurie galėtų tapti priemone įveikti etnines įtampas.
„Konstatavus, kad pagrindinė priežastis, lėmusi Lietuvos ir Lenkijos santykių pablogėjimą, buvo pasikeitusi dabartinės Lenkijos užsienio politika, galima sutikti su autoriais, teigiančiais, jog pavardžių ir vietovardžių rašybos pakeitimai, konkrečiai lenkų mažumos, nedaug ką pakeistų tarpusavio santykiuose tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tačiau nepaisant šio momento, mano nuomone, toks žingsnis reikalingas stiprinant pilietinės tautos Lietuvoje pagrindus“, - teigė istorikas.
Lietuvos netesimi pažadai anksčiau netrukdė?
Kalbėdamas apie nepatenkinamus Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius, A. Nižentaitis primena, kad lenkų išsakomi teiginiai apie netesimus Lietuvos pažadus reformuoti asmenvardžių rašybą dokumentuose yra iš esmės teisingi, tačiau pažado Lietuva nevykdo nuo 1994 m. – tad kyla klausimas, kodėl anksčiau Lenkija galėjo tai ištverti, o šiuokart negali.
„Nuo 1994 m. iki faktiškai 2010 m. Lenkijos pusė galėjo gyventi su tuo, kad Lietuvos pusė savo pažadų, užfiksuotų 1994 m. sutartyje, taip ir neįvykdė. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė per paskutiniuosius metus, tai Švietimo įstatymas, bet jis irgi nelaikytinas prasidėjusio Lietuvos ir Lenkijos konflikto priežastimi, kadangi faktiškai tas įstatymas buvo priimtas, kai konfliktas buvo kilęs“, - teigia mokslininkas.
DELFI primena, kad Lietuvos Seimas Švietimo įstatymą priėmė 2011 m. kovą, jame nurodoma, kad nuo šio rugsėjo pagrindinėse ir vidurinėse tautinių mažumų mokyklose, be privalomų lietuvių kalbos pamokų, lietuvių kalba vyktų ir tos pamokos, kai nagrinėjamos Lietuvos istorijos ir geografijos, pasaulio pažinimo temos, mokoma pilietiškumo pagrindų. Įstatymas taip pat numato nuo 2013 m. suvienodinti valstybinės kalbos egzaminą lietuviškų ir tautinių mažumų mokyklų absolventams.
Tai sukėlė didelį Lietuvos lenkų bendruomenės ir Lenkijos politikų pasipiktinimą, tačiau žiežirbos tarp dviejų kaimyninių valstybių ėmė kilti kur kas anksčiau. Pavyzdžiui, Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis dar 2008 m. lenkų mažumų padėtį Lietuvoje palygino su persekiojamų lenkų atstovų padėtimi Baltarusijoje.
Politika pasikeitė, nes pasikeitė politikai
„Ideologiškai Andriaus Kubiliaus partija ir pats A. Kubilius gal net ir konceptualiau suvokia santykių su Lenkija svarbą, tačiau visa jo problema, kilusi iš siekio užkirsti kelią radikalios partijos atsiradimui, yra tautininkų partijos prisijungimas, kuri iš esmės transformuoja visą konservatorių partiją. Ir dabar realiai matome konservatorių partijoje neužregistruotą antilenkiškų politikų grupę, kuri daro didžiulę įtaką“, - svarstė istorikas.
Mokslininkas taip pat sako, kad santykiams su Lenkija nepadeda ir prezidentės D. Grybauskaitės politika, mat daugiau dėmesio ji skyrė Baltarusijai ir Skandinavijos šalims, o ne kaimynams lenkams.
„Mes žinome, kad ji pradžioje deklaravo, jog draugaus su turtingais ir nedraugaus su biednais, į šią kategoriją aiškia priskirdama ir Lenkija. Labai neaiškios deklaracijos dėl Skandinaviškosios krypties ir tokie realūs bandymai pagerinti situaciją su Baltarusija. Bet jeigu pažiūrėsime visas deklaracijas, tai D. Grybauskaitės vedamoje politikoje Lenkijai vietos nebeliko. Ir jeigu mes pažiūrėsime tą schemą – orientaciją į Skandinaviją, santykius su Baltarusija – tai matysime, kad mūsų užsienio politika grįžo į status quo, kuri buvo iki 1994 m.“, - teigė A. Nikžentaitis.
Lenkijoje, anot istoriko, pokyčiai politikų tarpe dar reikšmingesni, mat tragedijoje prie Smolensko žuvo buvęs šios šalies prezidentas Lechas Kaczynskis ir didžioji politinio elito dalis, be to, 2007 m. rinkimus laimėjo Donaldo Tusko vadovaujama „Piliečių platforma“. A. Nikžentaičio manymu, tuomet ir susiformavo visiškai kitas Lenkijos požiūris į rytų kaimynus.
Istoriko pasakojimu, L. Kaczynskiui dar esant gyvam 2009 m. rugpjūčio 27 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, jog jogailaičių valstybingumo civilizacinė koncepcija žlugo kartu su lenkų pralaimėtu karu vokiečiams 1939 m. Lenkijoje, anot jo, toks užsienio politikos pareiškimas buvo suvoktas kaip jogalaičių tradicijos atsisakymas užsienio politikoje ir buvo skirtas Lenkijos visuomenei bei galbūt kaip tik tuo metu su vizitu atvykusiam Rusijos premjerui Vladimirui Putinui – esą Lenkija atsisako aktyvių veiksmų Ukrainoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje.
Ką pakeistų lenkiški gatvių pavadinimai ir pavardės pasuose?
Pasak A. Nikžentaičio, Lenkijos apsisprendimas nebeteikti tiek dėmesio Lietuvai ir buvo pagrindinė santykių pablogėjimo priežastis, todėl jos veikiausiai nepakeistų net ir tokie gestai kaip vietovardžių rašymas keliomis kalbomis arba originali asmenvardžių rašyba pasuose. Tačiau, jo nuomone, tokie sprendimai būtų naudingi pačiai Lietuvai – padėtų lengviau integruoti Lietuvos lenkus, kurie būtų skatinami jaustis pilietinės lietuvių tautos dalimi.
„Mano nuomone, toks žingsnis reikalingas stiprinant pilietinės tautos Lietuvoje pagrindus. Sukūrus kiek galima palankias sąlygas tradicinėms Lietuvoje gyvenančioms tautinėms mažumoms, bandymus juos asimiliuoti pakeistų integracijos politika. Gal vykdant tokią politiką kada nors vėl būtų galima tęsti diskusijas apie Lietuvos lenkų tautą kaip pilietinės lietuvių tautos sudėtinę dalį“, - svarstė mokslininkas.
Tačiau A. Nikžentaitis sako, kad lyginant lenkų ir lietuvių visuomenes galima pastebėti, jog Lietuvoje kur kas stipriau nei Lenkijoje vyrauja etnolingvistinė, o ne pilietinė, tautos samprata, kuri lemia, jog tautai pačiu svarbiausiu tapatumo elementu tampa kalba.
„Pasaulyje tikrai nėra tiek daug šalių, kur būtų statomi paminklai gimtajai kalbai. Kalbos reikšmę nacionaliniam tapatumui rodo ir atminties kultūrų abiejose šalyse palyginimas. Abiems būdingas tam tikras antikomunistiškumas, išvirstanti į antirusiškumą, vis tik lietuvių atminties kultūroje vietą randa ir asmenys, 1940 m. parvežę saulę iš rytų – Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries pavidalu“, - aiškino jis.
„Lietuviams lig šiol rūpi ir yra vertinama ne jų politinė veikla, šie rašytojai yra vis labiau vertinami ir garbinami kaip lietuvių kalbos puoselėtojai. Tokiu būdu mes supriešiname sovietinės praeities motyvus su kalbos faktoriumi ir akivaizdžiai matome, kad visuomenėje laimi pastarasis kalbos momentas ir tas etnolingvistinis faktorius yra žymiai svarbesnis nei pilietinis tautos momentas“, - reziumavo A. Nikžentaitis.