- Tarpukariu Lietuvos laisvė truko 22 metus. Šiandien prisimename, kaip prieš 22 metus stovėjome Baltijos kelyje. 1940-aisias Lietuva nesipriešindama pasidavė SSRS okupacijai. Ar šiandien turime ryžto ir dvasinių jėgų saugoti savo laisvę?
- Nėra abejonės, kad prieškarinė Lietuva dvasiškai buvo stipresnė už dabartinę. Šiek tiek žinantiems istoriją yra aišku, kas nulėmė, kad Lietuva nesipriešindama pasidavė SSSR okupacijai. Vienas garbingas Lietuvos kariuomenės karininkas, grįžęs po ilgo kalinimo gulage, pasakojo savo įspūdžius, ką išgyveno žemesnieji karininkai, išgirdę kariuomenės vado įsakymą draugiškai sutikti Raudonąją armiją: jie jautėsi išduoti.
Karo ir pokario metais Lietuva patyrė milžiniškus nuostolius. Daugelis Lietuvą nuoširdžiai mylėjusių žmonių pasitraukė į Vakarus, daugybė likusiųjų žuvo miškuose, kovodami su okupantais, kiti buvo ištremti ar įkalinti. Bet okupacija neįstengė visiškai sunaikinti meilės Tėvynei, ir mes prieš 22 metus, stovėdami Baltijos kelyje, tai akivaizdžiai matėme.
Tačiau Baltijos kelyje stovėjo tik dalis Lietuvos žmonių. Kiek daug okupacijos metais esame praradę, byloja dabartis: egoizmas, pinigai ir pramogos daugeliui atstoja Dievą, o tėvynė – mažiausiai rūpi. Būčiau laimingas, jei, taip sakydamas, klysčiau.
- Egoizmas, pinigai ir pramogos – šių dienų ekonominės sistemos variklis. Kaip manote, ar Bažnyčia turėtų griežčiau pasisakyti prieš vadinamąjį „kapitalizmą“, laisvosios rinkos skatinamas savybes, tikslus ir gyvenseną?
„Pastaroji [ekonomikos] krizė tik dar kartą išryškino tai, ką jau ir ankstesnės krizės atskleidė, kad etika yra ne išorinė ekonomikos problemų dimensija, o neatsiejamai vidinė, ir netgi pamatinė jos dalis. Ekonomika veikia ne tik savireguliuojančioje rinkoje, bet jai būtinas ir etinis mąstymo būdas, idant ji veiktų dėl žmogaus. Nūdien ir vėl aktualu tai, ką dar Jonas Paulius II savo pirmojoje socialinėje enciklikoje teigė: žmogus turi būti ekonomikos centre ir ekonomika neturi būti matuojama tik pagal pasiekiamą pelną. Tikrasis ekonomikos matas yra tai, kiek ji pasitarnauja kiekvieno gerovei, įskaitant atsakomybės už kitus prisiėmimą. Ir tik tuomet ekonomika tikrai gerai funkcionuoja, jei ji veikia žmoniškai gerbdama kitus.“
Žmogus, ypač silpnas žmogus, turi rūpėti visiems, kurie bent kiek gali matyti kitus. Bažnyčios misija – rodyti ne tik į Dievą, bet ir į žmogų, kuris yra Kristaus brolis ar sesuo. Ko gero, šie žodžiai kai kieno ausyse gali skambėti kaip politika, bet tai yra Bažnyčios politika.
- Austrija kaip niekur nieko grąžina Rusijai nusikaltimais žmoniškumui kaltinamą KGB karininką, dalyvavusį Sausio 13-osios žudynėse. Prancūzija sutinka parduoti Rusijai puolamąją ginkluotę – „Mistral“ laivus. Ar palyginti su Molotovo-Ribentropo pakto laikais Europa yra moralesnė? Ar po viešu nacizmo ir komunizmo smerkimu neslypi vis ta pati Miuncheno dvasia ir politinis cinizmas?
- Nesu politologas ir nesijaučiu turįs kompetencijos lyginti prieškarinę Europą su dabartine. Tačiau, akivaizdu, anuomet Hitleris tikrai neatstovavo Europai. O dabar matome labai liūdnus reiškinius: materialūs dalykai, pvz., dujos, nafta ar nenoras sugadinti santykius su pasaulio galingaisiais dažnai lemia Europos Sąjungos valstybių vadovų sprendimus. Dar gerai, kad gebama blaiviai vertinti nacizmą ir komunizmą, tačiau save blaiviai įvertinti visuomet yra sunkiau. Reikia viltis, kad ateis laikas ir dabarties klaidas objektyviau įvertins ne tik Europos mažieji, bet ir galingieji.
Kai buvo svarstomas Konstitucijos Europai projektas, daug tikinčiųjų piktinosi tuo, kad jame neliko vietos krikščionybei. Kaip Bažnyčia įsivaizduoja savo vaidmenį ES politiniame gyvenime, jei ES – grynai sekuliarus projektas? Juk vien žodžių „krikščioniškosios vertybės“ kartojimas iš viešų tribūnų ar jų įrašymas svarbiuose dokumentuose esmės nekeičia.
- Ar pritariate Europos politikams, sakantiems, kad multikultūrizmo projektas žlugo? Jei taip, tai kur link turėtų sukti Europa?
- Esu įsitikinęs, kad Europos politikai daro kapitalinę klaidą, atmesdami krikščionybę ir negindami normalios šeimos bei gyvybės. Tai mirties nuosprendis Europos ateičiai. Visa kita yra tik natūralūs ir labai kartūs vaisiai, kuriuos jau tenka valgyti. Bet kokį statinį, taip pat ir multikultūrizmo projektą, reikia statyti ne ant smėlio, bet ant uolos, kurios daugelis Europos politikų, atrodo, nebeturi po kojomis.
- Ne kartą esate sakęs, kad ES pernelyg pabrėžiamos žmogaus teisės. Ar šis priekaištas negriauna ES vertybinių pamatų? Juk tokios valstybės, kaip Kinija, Rusija ir Baltarusija, kuriose žmogaus teisės pažeidžiamos, irgi savaip ragina mažiau jų paisyti.
- Apie žmogaus teises reikia nuolat kalbėti. Ydinga padėtis atsiranda tik tuomet, kai kalbama apie teises, bet beveik tylima apie pareigas; kai kalbama apie mažumų teises, o dauguma tik bejėgiškai stebi, kaip griaunamos jų sukurtos medžiaginės ir dvasinės vertybės. Manau, kad, kalbant apie žmogaus teises Europoje, nedera remtis Kinijos, Rusijos ar Baltarusijos pavyzdžiais.
- Liberalai į tai atsakytų, kad pareigų ES juk niekas neneigia. Įsivaizduokime, kad Europos valstybės ims labiau už teises akcentuoti pareigas. Ar tokiu atveju išliks liberalioji demokratija? Juk pareigas aukščiau teisių paprastai iškelia nedemokratinės ir neliberalios valstybės.
- Per maža, jei pareigų tik neneigiame. Reikia ginti žmogaus teises, kur jos nesikerta su prigimtiniu įstatymu, ir nuolatos priminti, kad šalia tavęs gyvena kiti, kuriuos reikia gerbti, o prireikus jiems padėti. Visuomenėje atsiranda bėdos tuomet, kai neišlaikoma pusiausvyra tarp teisių ir pareigų.
- Ar Lietuvos Katalikų Bažnyčia šiandienėmis sąlygomis yra pajėgi padėti tėvams ir mokyklai ugdyti gerą žmogų ir gerą pilietį? O gal gero piliečio ugdymas apskritai – ne Bažnyčios reikalas?
- Ugdant gerą žmogų ir pilietį Bažnyčia tėvams ir mokyklai gali labai padėti, tačiau su viena sąlyga, jei būtų pakankamai noro tą pagalbą priimti. Net ir pats Dievas negali žmogui padėti, jei žmogus to nenori, nes žmogų Viešpats sukūrė pagal savo paveikslą, t.y. laisvą. Čia yra žmogaus didybė, bet dažnai ir tragedija.
- Žmogžudžiai, smurtautojai užteršia savyje tai, kas sukurta pagal Dievo paveikslą. Tačiau jiems, kaip Norvegijos žudikui A. Breivikui, už tai gresia tik keliolika metų kalėjimo geromis sąlygomis, „pagal europinį standartą“. Ar tai teisinga? Ar mirties bausmė nėra tam tikrais atvejais teisingesnė?
- Kiekviena valstybė turi teisę už labai sunkius nusikaltimus paskirti adekvačią bausmę, tačiau prie mirties bausmės, manau, civilizuotas pasaulis niekuomet negrįš. Bausmė iki gyvos galvos yra labai sunki ir tai gali paliudyti kiekvienas nuteistasis. Geros kalėjimo sąlygos tą bausmę tik šiek tiek sušvelnina. Turėdamas asmeninę nelaisvės patirtį, rekomenduočiau, kad nuteistieji geresnes sąlygas kalėjime ar lageryje patys užsidirbtų. Tai mažiau kainuotų visuomenei ir būtų naudingiau patiems nuteistiesiems.
- Tikinčiajam asmens orumo šaltinis yra nemirtinga siela. Šiandien Bažnyčia daug kalba apie kūniškus dalykus, politinę kasdienybę, buitį: girtavimą ir blaivybę, apvaisinimą ir abortus, pilnas ir nepilnas šeimas, gerus ir blogus įstatymus. Žinoma, visa tai neatsiejama nuo sielos. Bet ar Jums neatrodo, kad skiriama daugiau dėmesio žemiškiems reikalams nei tam, kas įprasmina mus ir mūsų gyvenimus amžinybės požiūriu – sub specie aeternitatis?
- Sovietiniais laikais mums, Bažnyčios žmonėms, irgi buvo įtaigojama: jūs tik melskitės, o žmonių gyvenimus palikite mums. Evangelija yra raugas, norintis persmelkti visą žmogų, kurį negalima padalyti į kūną ir sielą. Jei Bažnyčiai nerūpėtų žmogaus bei visuomenės kasdieniai reikalai, tuomet ji neatliktų svarbiausios ir tiesioginės savo pareigos – į pasaulį nešti Evangeliją, Gerąją Naujieną, kad pats Dievas atėjo pas mus, buvo nužudytas ir prisikėlė tam, kad būtume išgelbėti ir mes visi, kurie atsigręšime į Jį, patikėsime bei gyvensime su Juo.