Jei valstybės institucijos tų pokalbių klausosi, juos įrašinėja ar paviešina, galima kalbėti apie asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimą.
Tačiau D.Vitkauskas atkreipė dėmesį, kad beveik visos konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės gali būti ir ribojamos. Tačiau tas ribojimas turėtų būti pateisinamas konkrečiu tikslu, pavyzdžiui, valstybės nacionalinio saugumo arba kovos su nusikalstamumu interesais.
"Vis dėlto net siekdama pagrįsto tikslo valstybė turi neperlenkti lazdos bei gerbti asmens teisę", - sakė teisininkas.
Europos žmogaus teisių konvencija nedraudžia valstybės institucijoms klausytis pokalbių telefonu, jei tai reikia tiriant baudžiamąsias bylas. Tačiau tokiais atvejais surinktą medžiagą kaip įrodymą galima panaudoti tik prieš įtariamąjį byloje.
Valstybė privalo sudaryti sąlygas, kad nebūtų nei renkama, nei vėliau skelbiama medžiaga, kuri nėra susijusi ir nebus naudojama teisme kaip įrodymas.
Pernai Strasbūro teismas nagrinėjo labai panašią bylą prieš Italiją.
Buvęs Italijos premjeras Benedetto Craxi (Benedeto Kraksi) pasiskundė, kad žiniasklaida paskelbė slaptųjų tarnybų klausymosi būdu gautą medžiagą dar tebevykstant baudžiamajam procesui.
Nemaža dalis viešai išplatintų pareiškėjo pokalbių telefonu ištraukų lietė B.Craxi asmeninius ryšius su draugais ar šeimos nariais ir niekaip nebuvo susijusios su baudžiamojoje byloje jam pateiktais kaltinimais.
Italijos valstybė nei užtikrino, kad tokia medžiaga nepatektų žiniasklaidai, nei tyrė, kaip ji ten atsidūrė. Vėliau Europos žmogaus teisių teismas nustatė teisės į privatumą pažeidimą.
B.Craxi buvo priteista 6 tūkst. eurų (21 tūkst. litų) moralinės žalos atlyginimo.
D.Vitkauskas pabrėžė, kad, remiantis Žmogaus teisių teismo aiškinimais B.Craxi byloje prieš Italiją ir kitose panašiose bylose, Europos žmogaus teisių konvencija nustato griežtą reikalavimą visoms ją pasirašiusioms valstybėms apsaugoti asmenį nuo slaptųjų tarnybų savivalės.
Turėtų būti priimti aiškūs ir išsamūs įstatymai, kurie reglamentuotų slapto klausymosi subjektus bei tvarką. Taip pat turi būti numatytos procedūros, pagal kurias asmuo galėtų patikrinti, ar valstybės tarnybos elgiasi teisėtai.
Pokalbių telefonu galima klausytis tiktai griežtos atrankos būdu, valstybės institucijos neturėtų archyvuoti medžiagos, kuri vėliau nebus naudojama teisme kaip įtariamojo kaltės įrodymas.
Galiausiai, jei asmens privatumą liečianti medžiaga nuteka, valstybė turi taikyti atitinkamas procedūras, kad būtų nustatyta atsakingų pareigūnų kaltė.
Strasbūro teisme dabar nagrinėjama keletas bylų prieš Lietuvą dėl problemų, kurios kyla taikant Operatyvinės veiklos įstatymą. Lietuvos Vyriausybei yra pateikti klausimai dėl vadinamojo nusikalstamos veikos modelio taikymo.
Pareiškėjai skunduose tvirtina, kad jie buvo provokuojami daryti nusikaltimą, kurio iš tikrųjų nebuvo, jį surežisavo valstybės institucijos. Teisę nebūti provokuojamam daryti nusikaltimą irgi gina Žmogaus teisių konvencija.
Pasak D.Vitkausko, vienintelis būdas įsitikinti, ar Lietuvos operatyvinės veiklos įstatymas neprieštarauja konvencijai - pasiskųsti Europos Žmogaus teisių teismui dėl konkrečių pažeistų teisių.
Pralaimėjusios bylas Strasbūre valstybės ne tik sumoka kompensaciją, bet dažniausiai keičia ir įstatymų normas, kurios lėmė pažeidimus. Valstybei neapsimoka nepakeisti įstatymo, nes ji pralaimėtų ir kitas panašias bylas.
"Niekas Lietuvos nevarė stoti į Europos žmogaus teisių konvencijos sistemą. Norinti čia likti valstybė privalo įstatymus ir jų taikymo praktiką suderinti su Strasbūro teismo nustatytais principais", - kalbėjo D.Vitkauskas.