„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Tulpių gatvės berniukai. Trečioji dalis

Lietuvoje yra tik vienas miestas, kur ant teisėsaugos įstaigų sienų pritvirtintos tokio pobūdžio atminimo lentelės: „Čia dirbo pareigūnas, nužudytas nusikaltėlių“. Tas miestas – Panevėžys. Tokių lentelių tame mieste – dvi. Prokurorui Gintautui Sereikai ir policijos komisarui Sergėjui Piskunovui. O turėtų būti net trys. Nes kartu su komisaru 2000 m. lapkričio 5 d. buvo nužudyta ir Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoja Vida Kazlauskaitė. Nužudyta tų pačių nusikaltėlių.

Panevėžyje buvo kitaip

Dešimtieji atkurtos Nepriklausomybės metai. Šalies ir teisėsaugos vadovai žmones tikino, kad brutalus organizuotų nusikaltėlių gaujų siautėjimas jau pažabotas. Galima atsikvėpti ir pradėti džiaugtis gyvenimu... Bet to meto Panevėžio įvykiai vertė galvoti kitaip. 

Pagrindiniai šalies dienraščiai jau kitą dieną po žudynių rašė: „Nusikaltėliai tyčiojasi iš Lietuvos teisėsaugos“. „Lietuvos teisėsaugai nusikaltėliai smogė dar vieną skaudų smūgį“. Laikraščiai priminė tai, kas jau buvo parodyta per televizijos žinias. Anksti rytą – 2000 m. lapkričio 6-ąją – Panevėžio rajono Plukių kaime esančioje sodų bendrijoje buvo rasti šūviais į galvą nužudyti du pareigūnai. 

Vida Kazlauskaitė – 40-metė. Prokuratūroje dirbo penkerius metus. Prieš tai – Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato (VPK) tardytoja. Abiejų tarnybų charakterizuojama tik teigiamai. Vadinta viena geriausių tardytojų, kada nors dirbusių Panevėžyje. Apygardos prokuratūroje jos darbas buvo valstybinio kaltinimo palaikymas ir to darbo organizavimas. Pati asmeniškai kaltinimą laikydavo tik ypatingai svarbiose bylose. Visų apibūdinama kaip kuklus ir šiltas žmogus. Prokurorė nebuvo sukūrusi šeimos. 

Juos rado kartu

To paties amžiaus buvęs komisaras Sergėjus Piskunovas tuo metu ėjo Pasvalio rajono policijos komisariato kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimų grupės inspektoriaus pareigas. Buvo vedęs. Našlaitėmis liko dvi dukros. Viena penkerių, kita keturiolikos metų amžiaus.
Nužudytų pareigūnų kūnus ankstų pirmadienio rytą aptiko S. Piskunovo kolega iš Pasvalio policijos. 

Sergėjus kolektyviniame sode laikė šunį. Kiekvieną vakarą važiuodavo jį pašerti. Ryte vėl čia atvykdavo. Abu policininkai į darbą Pasvalio komisariate iš kolektyvinio sodo vykdavo kartu. Tuo pačiu tarnybiniu automobiliu. 

Į ją šovė tik vieną kartą

Inspektoriaus kūnas gulėjo greta automobilio. Jo viduje, ant keleivio sėdynės, buvo sukniubusi prokurorė. Moteris mirė nuo vienintelės kulkos, pataikiusios jai į nugarą ir nutraukusios arteriją.
Policininko kūne ekspertai suskaičiavo aštuonias kulkų padarytas žaizdas. Vieną kartą jam buvo šauta į galvą. Bet pareigūnas ir taip nebūtų išgyvenęs. Trys iš aštuonių šūvių buvo mirtini.
Nustatyta, kad Sergėjus gynėsi. Buvo iššaudyta visa jo tarnybinio pistoleto apkaba.
Metai bėga, skausmas nemažėja

„Kai pranešė, mes iškart išlėkėm į sodą“- tą kraupiąją dieną prisiminė Sergėjaus mama Nadežda Piskunova. „Aš, Sergėjaus tėvas, brolis. Atvažiavom. Ten jau buvo daug žmonių. Labai daug. Daug žurnalistų. Prieiti iš karto neleido. Tik paskui. Priėjom prie vaiko. Jis gulėjo. Va, ir viskas... Neliko. Ir nebėra“. 

Ir dešimčiai metų prabėgus, abu nužudyto pareigūno tėvai tikino: kasdien, kiekvieną kartą paklausti apie tai, išgyvena tą patį siaubą. Išgirstą, kai jiems pranešė. Ir pamatytą, kai patys atvažiavo. Tą juodąjį pirmadienį, kurio niekaip nepavyksta ištrinti iš atminties. „Dešimt metų praėjo, o atrodo, aš tik dabar jį pradėjau laidoti. Savijauta ta pati. Kaip ir tada. Jis neišeina iš galvos. Tas vaizdas, ką tada pamatėme sode, neišeina iš atminties. Nelinkiu nė vienai mamai prarasti savo vaiką“- kalbėjo nužudyto pareigūno mama. 

Ko tokiais atvejais neprikalbama...

Nušauti du pareigūnai. Jokių liudytojų. Vėl įvykio vietoje tik sauja išbarstytų šovinių tūtelių. Vėl Panevėžys. 

Niekas dar nebuvo užmiršęs, kad tame pačiame mieste prieš pusantrų metų, prie savo namų buvo nušautas dar vienas prokuroras. Tas nužudymas dar nebuvo atskleistas. 

Tada, po prokuroro G. Sereikos nužudymo, ir generalinės prokuratūros, ir policijos departamento vadovai per žiniasklaidą visos Lietuvos žmones tikino, kad negailės nei laiko, nei pastangų. Žudikai bus surasti. Tai – jų visų garbės reikalas. Buvo aiškinama apie „mobiliąsias grupes“, kurias sudarys prokuratūros, policijos, saugumo departamento pareigūnai. Užsiminta apie kažkokias „nestandartines“ priemones ir dar niekada niekam neregėtus bei iki šiol nenaudotus ginklus... Be abejo, tai buvo tik žodžiai išsigandusiems ir pasimetusiems žmonėms nuraminti. Tie, kurie dar tikėjo neatsakingai dalijamais pažadais, laukė. Tie, kurie buvo tai perpratę, ginklavosi patys.
„Iš tikrųjų, tai buvo laikas kaip tikrame kare“- tas dienas prisiminė Seimo narys, buvęs Panevėžio meras Vitas Matuzas. „Dar kai buvau verslininkas, teko susidurti su tais veikėjais. Tai, žinot, nuo to laiko mano „neatskiriamas palydovas“- savigynai išduotas ginklas. Tas įprotis išlikęs. Laikas buvo toks“.

Šį kartą pareigūnai nieko nežadėjo

Nei generalinis prokuroras Kazys Pėdnyčia, nei Policijos departamento generalinis komisaras Visvaldas Račkauskas šį kartą jokių pažadų nedalijo. Abu aukšti pareigūnai netrukus buvo atleisti iš šių pareigų. Bet žmonėms reikėjo kažką pasakyti.

Praėjus trims dienoms po pareigūnų žudynių Panevėžio sodų bendrijoje, Seime buvo sudaryta kontrolės komisija. Jos tikslas – ištirti nusikalstamumo priežastis Panevėžyje ir Seimo nariams bei visos Lietuvos žmonėms paaiškinti, kas dėl to kaltas. 

„Mano pirma reakcija buvo, kad mes privalome jau visos valstybės mastu pažiūrėti į kriminogeninę situaciją Panevėžyje. Niekas neprieštaravo. Iš karto pradėjome dirbti“- prisiminė buvęs Seimo narys, tos komisijos pirmininkas Alvydas Sadeckas. „Žiūrėjom kompleksiškai. Nelietėm vien policijos ar prokuratūros. Domėjomės Panevėžio skyriaus saugumo departamento, mokesčių inspekcijos, muitinės veikla. Visų institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su ta veikla“.

Šv. Kalėdų vakaras „Svainijoje“

Visi iš Vilniaus šių įvykių tirti atvykę pareigūnai ir po dešimties metų tikino, kad Panevėžyje tada jie susidūrė su tuo, ko niekur Lietuvoje nebuvo matę. 

Po „Svainijos“ įvykių žurnalistai tą miestą jau vadino „Lietuvos Čikaga“. Priminsim, 1996 m., šventų Kalėdų vakarą, „Svainijos“ parduotuvėje jos savininkas Rimantas Okuličius, gindamas save ir savo turtą, nušovė keturis ir dar tiek pat sužeidė Panevėžio nusikalstamo pasaulio veikėjus. Kalėdų įvykiai Panevėžyje iš tiesų sukrėtė Lietuvą. Tą vakarą parodytu R. Okuličiaus ryžtingumu Lietuvoje žavimasi ir po dešimties metų. Nepaisant labai prieštaringų tų įvykių interpretacijų.
Netrukus po šių įvykių Panevėžyje nusižudė R. Okuličiaus svainis. 

Kartą... Panevėžyje

1997 m. rugsėjį Panevėžio apygardos prokuratūroje, savo kabinete, nusišovė apygardos prokuroro pavaduotojas. Negyvas pareigūnas tarnybiniame pastate buvo rastas tik po kelių dienų. Jo niekas net nepasigedo. Vyriausiasis prokuroras atsarginiu raktu atrakino pavaduotojo kabineto duris, kai prireikė kažkokių dokumentų. 

Tuoj po žudynių kolektyviniuose soduose Panevėžio VPK vadovas buvo išleistas į pensiją. Netrukus po to atsitiko tai, ką ir šiandien sunku paaiškinti. Buvęs komisaras policijos pareigūnų buvo sulaikytas vienoje miesto knygų parduotuvėje. Jį apkaltino norėjus pavogti knygą. Buvo pradėtas tyrimas. Tai paviešinus spaudoje, buvęs komisariato vadovas nusišovė.

Tikras „Tvin Pyksas“ 

Dėl šių ir panašių įvykių, iš Vilniaus atvykę pareigūnai, bandę suprasti Panevėžio fenomeną, miestą pradėjo vadinti „Tvin Pyksu“. „Pradėjus tyrimą, netrukus išryškėjo to miesto teisėsaugos institucijų tarpusavio santykiai“- pasakojo A. Sadeckas. „Jie buvo iki tiek...“tvinpyksiško“ („Tvin Pyksas“- kriminalinis, mistinio pobūdžio, didelio populiarumo visame pasaulyje sulaukęs JAV serialas, rodytas tuo metu ir Lietuvoje – aut. pastaba) pobūdžio, kad iš tiesų Lietuvoje niekur kitur to nebuvo. Institucijų viduje. Tarp jų vadovų. Konkurencija, neapykanta, priešprieša. Jie didžiąją laiko dalį sprendė savo tarpusavio santykius, o ne kovojo su nusikaltėliais“. 

Tai galėjo stebinti tik atvykėlius

Seimo komisijos nariai buvo šokiruoti ir iš karto net negalėjo patikėti, sužinoję, kad Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriaus darbuotojai miesto VPK, vieno iš vadovų kabinete, buvo įmontavę slaptą pasiklausymo įrangą. „Savo nepagrįsto nepasitikėjimo įrodymams rinkti jie naudojo operatyvinės veiklos priemones“- aiškino buvęs komisijos pirmininkas. „Štai, kas yra griežtai draudžiama įstatymų. Kas yra tos „blakės“? Operatyvinės veiklos priemonės“.

„Tai buvo daroma apgalvotai“

Valstybės saugumo departamento Panevėžio skyriaus darbuotojų priešpriešą miesto VPK veiklai savo išvadose Seimo komisija įvardijo kaip vieną esminių priežasčių, kodėl Panevėžyje buvo įvykdyta tiek daug rezonansinių nusikaltimų. Ir taip ilgai jie nebuvo atskleisti. Net po dešimties metų komentuodamas komisijos išvadas, jos pirmininkas nevengė kritikos saugumiečiams. „Vietoje konkretaus savo darbo – rašyti pažymas – mes ten tokių fantazijų prisiklausėme, kad imdavo juokas. O jiems atrodė, kad jie rimtai dirbo“. Paprašytas sukonkretinti, buvęs Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, sakė: „Vajėzau, kuo tik nebuvo apkaltinę... Kontrabanda, nusikalstami ryšiai su nusikalstamu pasauliu. Nors iš tikrųjų, jų apkaltinti pareigūnai buvo sąžiningi žmonės. Tai, kas buvo ? Nesusipratimas ? Jie buvo netyčia apkaltinti ? Ne. Tai buvo daroma apgalvotai“. 

Tėvų versija šokiravo visus

Skirtingų teisėtvarkos institucijų pareigūnų konfliktai, konfrontacija... Išvadose taip aiškinama, kodėl Panevėžio policija ilgus metus nepriešpastatė nieko nusikaltėlių siautėjimui mieste. Įsivėlusi į konfliktą su saugumiečiais, policija užsiėmė ne tuo, kuo iš tikrųjų turėjo. Operatyvinis darbas buvo apleistas. 

Pareigūnų tarpusavio karai buvo tik viena iš priežasčių. Net ją nustačius, nusikaltimai dėl to savaime neatsiskleidžia. Kažkas turi padaryti tą painų ir sunkų darbą. 

Kaip ir viskas, kas lieka nepaaiškinta, dviejų pareigūnų nužudymas kolektyviniuose soduose, apaugo įvairiausiais gandais. Vieną, iš tiesų šokiruojančią nužudymo versiją, pateikė Sergėjaus Piskunovo tėvai. Nušauto policininko mama iškart po laidotuvių žurnalistams kalbėjo: „Nužudė tik savi. Aš daugiau nenoriu sakyti, kad ten kokie svetimi atėjo“. Paprašyta patikslinti, motina paminėjo dvi pavardes. „Tubis ir Račkauskas davė užsakymą. Ir viskas. O toliau jau aišku, kas“.

„Jeigu man kas nors atsitiktų...“

Kaltinimai nužudymo užsakymu pačiam generaliniam policijos komisarui V. Račkauskui ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovui Kęstučiui Tubiui buvo sakomi per televiziją. Ta versija buvo minima to meto laikraščių straipsniuose. Šaltinis vienas – nužudytojo tėvai. 

Abu tėvų apkaltinti aukšti pareigūnai bent kokį savo prisidėjimą prie nužudymo organizavimo kategoriškai neigė. Sakė, tai visiškas absurdas. 

Mums, po dešimties metų, abu S. Piskunovo tėvai paaiškino, kodėl tada taip kalbėję. Dėl labai paprastos priežasties. Tą lemtingą lapkričio 5-sios vakarą, prieš važiuodamas į kolektyvinį sodą, Sergėjus buvo pas tėvus atėjęs. Tėvai žinojo, kad net kelias paskutiniąsias savo gyvenimo savaites sūnus buvo labai įsitempęs. Pasakojo, kad jį nuolat kažkas persekioja. Ir, sakė, numanąs kas. Ar – kieno prašymu.

Tą kartą, atsisveikindamas su tėvais, jis, be kita ko, pasakė: „Jeigu man kas nors atsitiktų, to užsakovai būtų V. Račkauskas ir K. Tubis“. Tėvai tik pakraipė pečiais, kai išgirdo. Būtų ir užmiršę. Bet tą patį vakarą sūnų nušovė. Todėl visiškai nekeista, kad jie taip galvojo. Ir neturėdami jokių įrodymų, kaltino dėl visiškai kitų priežasčių su jų sūnumi kažkada konfliktavusius jo darbo vadovus.

Greit sugalvojo kaip pakeisti prokurorą

Šalies generalinis prokuroras K. Pėdnyčia tomis dienomis ne kartą buvo kviečiamas į Seimą pasiaiškinti. Jam nuolat buvo primenama, kad greitai bus dveji metai kaip nenustatyti prokuroro G. Sereikos žudikai. Beveik pusmetis nieko nežinoma, kas pagrobė ir kur pradangino tėvą ir sūnų Kiesus bei jų vairuotoją. Kone piktai buvo reikalauja seimo salėje papasakoti, kaip vyksta prokurorės V. Kazlauskaitės ir policininko S. Piskunovo nužudymo tyrimas. 

Generalinis prokuroras tada kalbėjo: „Čia tokios sudėtingos bylos. Čia tiek subtilių dalykų. Aš negaliu apie tai kalbėti viešai. Kol tai neišaiškinta. Paskui sužinosite“. Seimo nariams tai nepatiko.
Parlamentaras Domininkas Velička tada Seimo salėje piktokai replikavo: „Generalinis prokuroras neturi čia mums dejuoti kaip jam sunku dirbti. Ir neturi prašyti, kad kas nors ant lėkštutės padėtų nusikaltėlius. Aš tokio prokuroro net nenoriu matyti“. Tie pasakyti žodžiai tą vakarą buvo transliuojami per visų televizijos kanalų žinias. 

Neilgai trukus, sugalvojus formalią priežastį – generalinio prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimą – K. Pėdnyčia buvo atstatydintas. 

Kepurė ir mobilusis telefonas

Renkant medžiagą šiai istorijai, nusikaltimo tyrėjai parodė ir tai, kas liko neįsegta į baudžiamąją bylą. Apie visa tai išsamiau – laidoje. Užbėgdami už akių pasakysime tik tiek, kad iš karto po žudynių buvo žinoma, kad tai tie patys, dar nenustatyti nusikaltėliai, pagrobę Kiesus ir jų vairuotoją.
Nes iš mobiliojo ryšio operatorių buvo gautas pranešimas, kad žudynių metu ar iš karto po jų iš tos pačios sodų bendrijos buvo skambinta tuo pačiu mobiliuoju telefonu, kurį užpuolimo metu naudojo ir Kiesų pagrobėjai. Iš Panevėžio sodų buvo skambinta kita kortele. Todėl neabejota, kad mažeikiškių pagrobėjai ir pareigūnų žudikai yra tie patys. 

Be to, nusikaltimo vietoje buvo rasta pamesta kepurė. Padaryta prielaida, kad vienas iš žudikų galėjo būti sužeistas ir griuvinėti, nes S. Piskunovas buvo iššaudęs visą savo pistoleto apkabą. Tas spėjimas vėliau pasitvirtino. 

Tyrėjų paieškų taikiklyje – „tulpiniai“

Algimantas Vertelka dar nuo vasaros buvo sulaikytas. Todėl aišku, kad žudynėse nedalyvavo. Kur kiti gaujos nariai, nežinojo net Panevėžio operatyvininkai. „Tulpinių“ lyderiai buvo dingę kaip į vandenį. 

Lietuvos vyriausybė tuo metu rimtai svarstė ar nereikėtų Panevėžyje įvesti komendanto valandą. Kito miesto Lietuvoje nėra, kur tai būtų ketinta padaryti. Komendanto valanda nebuvo įvesta. Tik į šį miestą buvo nusiųsta daugiau VRM karių. 

Bandyta išsiaiškinti, kuo nužudyti pareigūnai galėjo užsitraukti garsiausios miesto nusikalstamos grupuotės nemalonę ? Įvertinta, kad mobiliojo ryšio operatoriaus pranešimas apie telefono aparatą – dar ne įrodymas. Tai tik siūlo galas, galintis niekur nenuvesti. Atidžiai pasidomėta abiem nužudytais pareigūnais. 

Nužudytų pareigūnų artimiesiems neskubama mokėti kompensacijas

Bylą tyrę generalinės prokuratūros prokurorai nustatė, kad jų kolegė V. Kazlauskaitė nužudyta atsitiktinai. Žudynių tikslas buvo policininkas S. Piskunovas. Su tuo ir šiandien negali sutikti V. Kazlauskaitės kolegos Panevėžio apygardos prokuratūroje. Kai kurių pareigūnų įsitikinimu, nusikaltėliai laukė jų abiejų. 

Pagaliau, kaip bebūtų, nužudė juos abu. Nužudė tie patys nusikaltėliai. Todėl, ko gero, teisūs Panevėžio apygardos prokurorai, manantys, kad atminimo lenta V. Kazlauskaitei ant prokuratūros pastato sienos – būtų teisingas sprendimas. Todėl šalia atminimo lentos G. Sereikai turėtų būti pritvirtinta dar viena. Lygiai tokia pati. Skiriasi tik nužudymo datos.

Bet kadangi tai susiję su galimybe artimiesiems reikalauti dešimties metų atlyginimo dydžio piniginės išmokos, lentelės užkabinti, kaip mums sakė Panevėžyje, Vilnius neleido. S. Piskunovui atminti ant miesto VPK sienos, dešimtųjų nužudymo metinių proga, ji pritvirtinta. Pareigūno našlei ir našlaitėmis likusioms dukroms, įstatymais numatyta kompensacija neišmokėta. G. Sereikos šeimai per didelius vargus pavyko ją išsireikalauti. “Padėjo spauda“- mums pripažino prokuroro našlė.

Taiklūs šūviai pareigūno neišgelbėjo

Pagal baudžiamosios bylos medžiagą, 2000 m. lapkričio 5-osios vakarą soduose S. Piskunovo laukė dviese. Virginijus Baltušis ir Audrius Andrušaitis. Abu ginkluoti. Šaudyti pradėjo iš karto, kai tik S. Piskunovo vairuojamas automobilis pro juos pravažiavo. Šaudė į nuvažiuojančius. Jau pašautas Sergėjus, nesitaikydamas iš savo tarnybinio ginklo du kartus iššovė atgal. Abu šūviai buvo taiklūs. Patirtis Afganistano kare pareigūnui pravertė.

Abi jo paleistos kulkos pataikė V. Baltušiui į kirkšnį. Tada šis bėgdamas pametė kepurę. Vėliau numetė užsikirtusį pistoletą. Skausmas kojoje išmušė iš pusiausvyros patyrusį nusikaltimų planuotoją ir vykdytoją. Jis padarė dar vieną klaidą – savo mobiliuoju telefonu paskambino netoliese automobilyje laukiančiam vairuotojui. Pagal jo paties nurodymą, skambutis turėjęs būti trumpas. Tik „švyturėlis“. V. Baltušis skambino ilgai. Neiškentęs vairuotojas, manydamas, kad planai pasikeitė, atsiliepė. Tada tą skambutį iš prokurorus dėl Kiesų pagrobimo dominusio telefono aparato ir užfiksavo mobiliojo ryšio operatorius. 

Užmiršo tik kepurę...

A.Andrušaitis elgėsi šaltakraujiškai. Priėjo prie jau negyvo gulinčio S. Piskunovo. Paleido kontrolinį šūvį. Surado numestą V. Baltušio pistoletą. Peršoko per krūmus ir dingo.
Vėliau, per apklausas, prokurorai iš V. Baltušio išgirdo tik vieną priežastį, kodėl buvo nutarta nužudyti S. Piskunovą. V. Baltušis manė, kad S. Piskunovas prisidėjęs prie vieno pasikėsinimo į jį Panevėžio viešbutyje. Kiek tai pagrįsta, niekas nesiaiškino.
A.Andrušaitis apie tai nieko nepasakojo. 

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – liepos 28 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK. Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.