„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Tulpių gatvės berniukai. Antroji dalis

45-erių metų buvęs „Mažeikių naftos“ generalinis direktorius Gediminas Kiesus, jo dvidešimtmetis sūnus Valdas ir 38-erių metų buvusio direktoriaus vairuotojas Alfonsas Galminas dingo 2000 m. liepos 6 d. vėlų vakarą. Tuo metu vadintas vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, G. Kiesus tą vakarą iš Mažeikių atvyko į Vilniaus oro uostą pasitikti Londone studijuojančio savo sūnaus. Apsaugos kameros juos užfiksavo oro uosto keleivių laukimo salėje. Įraše matosi, jog G. Kiesus ten susitiko ir šnektelėjo su ekspremjeru Adolfu Šleževičiumi, į oro uostą atvykusiu pasitikti tuo pačiu reisu iš Londono parskridusios ten studijavusios dukters.

Pagrobimui buvo kruopščiai pasiruošta

20.45 val. laukimo salėje sūnus apsikabino su tėvu. Abu nė neįtarė, kad paskutinį kartą.  21.10 val. tėvas ir sūnus užfiksuoti vieno supermarketo Mindaugo gatvėje vaizdo kamerų. 21.22 val. G. Kiesus mobiliuoju telefonu paskambino žmonai ir pasakė, kad važiuoja namo.

Pagal bylos medžiagą, lygiai 22.00 val. nuošalioje sodyboje Jotainiuose, Panevėžio rajone, suskambo Algimanto Vertelkos mobilusis telefonas. Skambino vienas iš jaunųjų „tulpinių“ -
Aleksandras Lebedevas. Jo ir dar kelių jaunųjų užduotis tą vakarą buvo prie greitkelio stebėti, kada G. Kiesaus visureigis išvažiuos iš Vilniaus Panevėžio kryptimi. A. Lebedevas raportavo, kad visureigyje trys žmonės. Tai „tulpiniams“ netikėta. Grobti buvo pasiruošta tik du. G. Kiesų ir jo vairuotoją. Bet dėl nenumatytos aplinkybės pagrobimo plano nebuvo atsisakyta.

Visi buvo ginkluoti

Policininkų uniformomis vilkintys A. Vertelka, Virginijus Baltušis ir Dainius Skačkauskas sėdo į automobilį „Volkswagen Jetta“. Visi ginkluoti pistoletais. V. Baltušis net dviem automatais. Pirmieji iš sodybos išvažiavo Egidijus Bučys ir Giedrius Liubartas. Jų uždavinys – žvalgyti kelią. Stebėti ar nėra tikros policijos. Paskui persirengėlius dar vienu automobiliu važiavo vadinamoji priedangos grupė – Romualdas Čeponis ir Audrius Andrušaitis. Taip pat ginkluoti.

Ramiai išlipo ir nuėjo

Pagal tos pačios baudžiamosios bylos medžiagą, G. Kiesaus visureigį „tulpiniai“ sustabdė įjungę mėlyną švyturėlį ir pradėję mojuoti kelių policininkų lazdele. Automobiliams sustojus, viskas vyko labai greitai.

Sustabdytieji išlipo. Jų rankos buvo surakintos antrankiais. G. Kiesui ir jo vairuotojui ant galvų buvo užmauti maišai. Jų pagrobėjai turėjo tik du. Tai liudija, kad grobti trečią žmogų nebuvo pasiruošta.

Atvažiavo priedangos grupė. Surakintus pagrobtuosius „tulpiniai“ sugrūdo į savo automobilius. G. Kiesaus visureigį R. Čeponis nuvairavo atgal į Vilnių. Sustojo prie vieno daugiabučio. Liudytojai vėliau pasakos: „Jaunuolis ramiai išlipo. Užrakino ir nuėjo“.

Dviem automobiliais pagrobtuosius nuvežė į Čiūrų kaime esančią kaimo turizmo sodybą.

Pagrobimas pavyko

Nepasakosim visų byloje minimų detalių. Kaip sulaužė ir per automobilio langus išmetė pagrobtųjų mobiliuosius telefonus, kaip atvažiavę į sodybą apsižiūrėjo, kad jaunasis Kiesus be vieno bato, kaip išsiuntė jaunuosius „tulpinius“ to bato ieškoti... Pirmoji šiurpiojo plano dalis pavyko.

Automobilis po kelių dienų pastebėtas Vilniuje

Jokių įsilaužimo ar nuvarymo žymių. Regis, jo keleiviai patys nuėjo tik jiems vieniems žinomu keliu. Taip atrodė iš šalies. Namo gyventojai, matę kaip automobilis buvo atvairuotas į jų kiemą, policijai apie jį pranešė tik po keturių dienų. Kai per visus televizijos kanalus, per radiją buvo skelbiama, kad dingo trys, vienu automobiliu važiavę žmonės: visoje Lietuvoje garsus verslininkas, jo sūnus ir vairuotojas.

„Trijų vyrų kelionė namo mįslingai nutrūko“- tada rašė „Lietuvos rytas“. „Naftos magnatas dingo pakeliui iš oro uosto“ – tą pačią dieną skelbė „Respublika“.

Apie šį dingimą buvo rašoma kasdien. Ištisas dvi savaites. Pradedant tuo, kad greitkelio Vilnius – Panevėžys šalikeles šukavo kariai, taip ir neradę jokių pėdsakų. Baigiant visuose laikraščiuose rašomomis antraštėmis: „Šalies kriminalistai blaškosi neviltyje“.

Iš pradžių jų nusikaltimai buvo tirti atskirai

Netrukus po trijų mažeikiečių dingimo, Vilniuje buvo sudaryta tyrimo grupė iš labiausiai patyrusių ir turinčių aukščiausią kvalifikaciją pareigūnų. Iš generalinės ir Vilniaus apygardos prokuratūrų, policijos departamento. Priminsim, kad Panevėžyje jau lygiai pusantrų metų (nuo prokuroro Gintauto Sereikos nužudymo vakaro – aut. pastaba) dirbo grupė komandiruotų generalinės prokuratūros prokurorų. Bet tada tie įvykiai dar nebuvo susieti. Jie buvo tirti atskirai, nes dar nebuvo jokios informacijos, patvirtinančios, kad nusikaltėlių reikia ieškoti Panevėžyje, toje pačioje Tulpių gatvėje.

Nekaltas mergaitės skambutis

Lygiai po trijų savaičių gauta pirmoji vertinga operatyvinė žinia. Ji atėjo iš mobiliojo ryšio operatorių. Pranešta, kad viena, pareigūnus dėl Kiesų dingimo sudominusia mobiliojo ryšio kortele vėl prisijungta prie tinklo. Užfiksuotas vienas neilgas pokalbis ir nustatytas abonentas, kuriam buvo skambinta. Nustatyta, kad mobiliojo ryšio kortele, kuria dar neįvardinti pagrobėjai naudojosi pagrobimo metu tarpusavio ryšio palaikymui, vėl skambinta. Abonentas, kuriam skambino – viena vilniečių šeima. Žmonės ramūs, inteligentiški, niekada nepatekę policijos akiratin.

Žvalgybos priemonėmis surenkama informacija apie tą šeimą, jų gimines, draugus ir kaimynus. Tie žmonės nieko net neįtarė. Buvo gauta netikėta ir įdomi informacija: mažametė tų žmonių dukra draugauja su netoliese gyvenančia bendraamže. Ta mergaitė – A. Vertelkos sugyventinės dukra.

Nutarta nedelsiant sulaikyti A. Vertelką

A.Vertelka jau senokai gyveno Vilniuje pas savo draugę. Pareigūnai nė neabejojo, kad mergaitė skambino motinos draugo telefonu. Šiam, tikriausiai, to nė nežinant.

Buvo nutarta nedelsiant sulaikyti A. Vertelką. Pareigūnai suprato, kad to, kas nustatyta, žmogui sulaikyti neužtenka. Jį po dviejų parų tektų paleisti. Joks teisėjas dėl tokio įkalčio neskirs arešto.

Bet ieškoti kitų įkalčių nebuvo kada.

Kaip sulaikyti pavyzdingą poilsiautoją?

Sužinota, kad A.Vertelka su savo drauge ilsisi Nidoje. Klaipėdos policijai buvo duota užduotis sulaikyti poilsiautoją. Visiškai nesvarbu dėl ko. Sulaikyti bet kokia kaina.

Tokio skubėjimo priežastis paprasta. Dar buvo viliamasi, kad tėvas ir sūnus Kiesai bei jų vairuotojas – gyvi. Laikomi kur nors įkalinti. Buvo manyta, kad sulaikytas A. Vertelka gali prabilti apie tai.

Bet pareigūnai klydo. Klydo du kartus. Nidoje A.Vertelkos nebuvo dėl ko sulaikyti. Jis – pavyzdingas poilsiautojas, kurorte nepažeidinėjantis net kelių eismo taisyklių.

Reikėjo sulaikyti bet kokia kaina

Liepos 21-ąją, prabėgus lygiai penkiolikai dienų nuo Kiesų pagrobimo, A. Vertelka buvo sulaikytas. Policininkai apieškojo sulaikytojo kišenes ir kelioniniuose krepšiuose sudėtus rūbus. Vienoje kišenėje buvo surastas nedidelis maišelis su narkotikais. Dėl tos priežasties A. Vertelka buvo atvežtas į areštinę. Vėliau prokurorai patys klaus policininkų, kaip pas narkotikus nevartojantį žmogų atsirado viena dozė ? Šie ir savus tikino, kad narkotikai buvę iš tikrųjų. Pagaliau, tada į tai niekas nesigilino. A. Vertelką reikėjo sulaikyti bet kokia kaina.

Tą patį vakarą greitojo reagavimo rinktinė „Aras“ šturmavo „tulpinių“ vilą Panevėžio rajone, Ėriškėse. Buvo manyta, kad pagrobtieji laikyti ten. Bet viloje nieko nerado. Ten buvo tylu ir ramu.

Tą vakarą ir visą naktį „tulpiniai“ buvo kone medžiojami. Įvairiose vietose surengę pasalas, jų tykojo daugiau nei šimtas ginkluotų pareigūnų.

Aukščiausiasis Teismas jį išteisino

Bet tą vakarą nė vienas iš jų, išskyrus tą patį, vienintelį, gyvenusį ne konspiracijoje A. Vertelką, nebuvo sulaikytas. Tiesa, tik per plauką nepavyko sulaikyti R. Čeponio. Pasislėpęs jis matė, kaip policija užsegė antrankius jo vairuotojui. Bet netrukus jį paleido, nes neturėjo kuo apkaltinti.

Apklausiamas A. Vertelka stebėjosi, kodėl jį klausinėja apie Kiesus ? Viską, ką jis žinojo, tikino prokurorus, skaitęs laikraščiuose. Dabar gi visa Lietuva vien apie Kiesus ir kalba. Kalbėdamas su prokurorais jis nė kiek nesutrikęs, savimi pasitikintis. Matėsi, kad jis puikiai žinojo, jog prokurorai prieš jį nieko neturi.

Už nedidelį kiekį narkotinių medžiagų jam buvo skirti trys įkalinimo mėnesiai. Vėliau Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Buvo pripažinta, kad byloje nėra įrodymų, jog tie narkotikai buvo jo.

Nutekėjusi informacija tapo mirties nuosprendžiu

Mobiliojo ryšio operatoriai pateikė daugiau viltingos informacijos. Pranešė, kad mobiliaisiais telefonais, kuriuos pagrobėjai naudojo tarpusavio ryšio palaikymui, vėl prisijungta prie tinklo. Kriminalistai nustatė, jog jais naudojasi A. Andrušaitis, R. Čeponis ir dar du jaunieji „tulpiniai“ – G. Liubartas ir E. Bučys.

Po nesėkmingos gaudynių nakties buvo paskelbta visų keturių minėtų panevėžiečių paieška. Ta informacija nutekėjo į spaudą. Pagrindiniai šalies dienraščiai išspausdino jų visų nuotraukas. Ir tai buvo mirties nuosprendis jauniesiems „tulpiniams“. Visais keturiais jaunaisiais parankiniais, dalyvavusiais Kiesų pagrobime ( ir tais dviem, kurių nuotraukos nebuvo išspausdintos – aut. pastaba ) buvo nutarta atsikratyti kaip pavojingais liudytojais. Manyta, jei policija sulaikys, jie gali viską išpasakoti. Jie visi: E. Bučys, G. Liubartas, A. Lebedevas ir Ramūnas Narbutas buvo nušauti, išrengti nuogai ir užkasti netoli vandenvalos, Panevėžio rajone.

Baudžiamojoje byloje parašyta, kad egzekucijose dalyvavo V. Baltušis, A. Andrušaitis, R. Čeponis ir D. Skačkauskas.

Bet apie tai buvo sužinota daugiau nei po metų. 2001 m. lapkritį. Tuo pačiu metu, kai buvo sužinota ir apie paskutiniąją tėvo ir sūnaus Kiesų bei jų vairuotojo gyvenimo naktį. Jų šiurpų likimą.

Labiausiai saugotas liudytojas

Tai pavyko todėl, kad pagaliau Seimui pakako politinės valios padaryti kai kurias pataisas baudžiamajame kodekse. Ypač svarbi viena: įteisinta galimybė atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenis, sutikusius bendradarbiauti su teisėsauga ir padėti atskleisti jų bendrų bei jų pačių įvykdytus nusikaltimus.

„Tulpinių“ nusikaltimus tyrę pareigūnai esmine priežastimi, atskleidžiant Kiesų pagrobimą ir nužudymą, vadina tai, kad su teisėsauga sutiko bendradarbiauti D. Skačkauskas.

Nuo to momento jis tapo valstybės saugomu liudytoju. Konspiraciniais sumetimais, saugant jo gyvybę, net vėliau į teismo salę jis buvo vedamas ne tik su kauke. Šalia jo ėjo ir sėdėjo lygiai taip pat aprengtas, panašaus kūno sudėjimo policijos pareigūnas.

D. Skačkauskas nebuvo lyderis, bet buvo priskiriamas „tulpinių“ elito penketukui. Pats dalyvavo žudant mažiausiai dvylika žmonių. D. Skačkausku „tulpinių“ lyderiai visada pasitikėjo.

Trys „jeigu“

D. Skačkauską įtikino, kad jam bus pritaikyta baudžiamojo kodekso pataisa. Su trimis „jeigu“. Jeigu viską papasakos. Jeigu tą patį pakartos parodymų patikros vietose. Jei tą patį vėliau pakartos teisme. Nors ir dalyvavęs žudynėse, realios bausmės gali išvengti. Tą pasiūlymą D. Skačkauskas svarstė du mėnesius.

Tuos jo apsisprendimo ir įtikinėjimo mėnesius Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis prisiminė taip: „Jis pamatė normalius žmones. Normalius pareigūnus, kurie su juo šneka kaip su normaliu žmogumi. Nenaudoja jokių neleistinų metodų ar dar kažko, kas buvo jiems kalbama. Jis pasakojo, kaip R. Čeponis ir V. Baltušis jiems aiškindavo, kaip bus, jeigu jus paims policija. Reiškia, jus kankins, iš jūsų kažką darys. Plius apgaus. Ir panašiai. Jokiu būdu nebendradarbiaukit. Taip kalba visi. Tokia visų nusikalstamų grupuočių ideologija“.

„Ateis Algis. Įleiskit“

Neišsiaiškinta, kas iš tiesų siejo buvusį „Mažeikių naftos“ generalinį direktorių G. Kiesų ir A. Vertelką. Byloje yra „Mažeikių naftos“ darbuotojų liudijimai, kad A. Vertelka atvažiuodavo pas G. Kiesų. „Ateis Algis. Įleiskit“- apie tuos vizitus sakydavęs generalinis direktorius.

„Čia ir buvo tokia A. Vertelkos atnešta idėja, kad G. Kiesus turi labai daug pinigų. Dolerių pavidalu. Tie pinigai sukrauti dėl to specialiai išnuomotame bute. Jeigu jie G. Kiesų paims, tai gelbėdamas save, jis pasakys, kur tas butas“- aiškino A. Matonis.

Bylos tyrėjų tikinimu, taip galvojo šio šiurpaus nusikaltimo vykdytojai ir organizatoriai. Ar buvo užsakovai ir kurstytojai pagrobti ir nužudyti buvusį „Mažeikių naftos“ generalinį direktorių – nenustatyta. Todėl sąmokslo teorijų kūrėjai visada turės ką pasakyti apie tai.

100 milijonų taip ir liko nurašyta

Laidoje bus pateikta informacijos apie Valstybės kontrolės patikrinimo rezultatų ataskaitą. Ji buvo padaryta 1999 m. gruodį. Apžvelgtas devynių mėnesių laikotarpis. Paskutinieji G. Kiesaus vadovavimo įmonei mėnesiai. Po to, kaip žinome, dalis įmonės akcijų buvo parduota JAV bendrovei „Williams“.

Iš to Valstybės kontrolės akto: „Parduodant produkciją, sutartys sudarytos nekvalifikuotai (...). Parduodant produkciją užsienio įmonėms, nepakankamai domėtasi jų statusu, nereikalaujama jų nustatyta tvarka legalizuoti. Bandant išieškoti įsiskolinimus, dažnai nurodoma, kad tų firmų negalima surasti, jos neatsako į užklausimus. Nežinoma ar jos iš viso egzistuoja. Maža to, sudaromos naujos sutartys su tais skolingais pirkėjais (...)“.

Tokių pirkėjų skolos 1999 m. spalio pirmą dieną sudarė 246 675 000 litų. Beveik ketvirtis milijardo litų, nesumokėtų už benziną, dyzeliną, mazutą. Beveik ketvirtis milijardo valstybės turto, nes tuo metu dar visą šimtą įmonės akcijų valdė valstybė. Tiesa, didesnė pusė tų valstybinės įmonės pinigų vėliau, kai jau atsirado nuostolius patvirtinantis aktas, buvo išieškota. Bet virš 100 milijonų litų taip ir liko nurašyta į nuostolius.

Skolininkų sąraše buvo ir „tulpiniams“ priklausiusių įmonių

Atsakomybės už tai klausimas valstybės kontrolierių buvo suformuluotas taip: “Atsižvelgiant į tai, kad buvęs bendrovės generalinis direktorius G. Kiesus, po jo dar du mėnesius šias pareigas ėjęs kitas generalinis direktorius ir marketingo direktorius, neefektyviai valdę pirkėjų skolas, nebeužima šių pareigų, todėl jie nebegali būti patraukti drausminėn atsakomybėn“. Apie jokią kitą minėtų darbuotojų atsakomybę akte nekalbama.

Skolingų įmonių sąraše buvo ir įmonės, kurias per akcijas valdė Panevėžio „tulpiniams“ priskiriami žmonės. Detaliau apie tai laidoje pasakos Specialiųjų tyrimų tarnybos Panevėžio valdybos viršininkas Povilas Urbšys. Pareigūnas daug metų tyrė Panevėžio nusikaltėlių skverbimąsi į šalies ekonomiką. Už šį tyrimą šalies prezidentas Valdas Adamkus 2005 m. pareigūną apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

„Vienas iš trijų“ apie tai prasitarė

2001 m. lapkričio 24 d. ( buvo prabėgę beveik pusantrų metų nuo mažeikiškių dingimo – aut. pastaba ) „Lietuvos rytas“ pašiurpino savo skaitytojus. Rašinys taip ir buvo pavadintas: „Šiurpus radinys – trys lavonai be galvų“. Pranešama, kad rasti pagrobtų G. Kiesaus ir jo bendrakeleivių kūnai.
Tai vėliau pasitvirtins. Bet publikacija pasirodė anksčiau nei tie kūnai buvo atkasti. Taip atsitiko todėl, kad nuo tos dienos, kai D. Skačkauskas prakalbo apie tai – iki vykimo į parodymų patikros vietą – prabėgo nemažai dienų. Per tą laiką informacija apie sėkmingą teisėsaugininkų darbo rezultatą kaip patikinimas, kad „ne veltui tiek metų dirbome“ generalinės prokuratūros vadovybės buvo perduota šalies vadovams. „Vienas iš trijų“ apie tai prasitarė žurnalistams.

Nėra lavonų – nėra bylos

Policijos departamente dėl to buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, aiškinantis kaip svarbi ir slapta informacija nutekėjo į spaudą ? Tyrėjai nieko neišsiaiškino.

Bandysim paaiškinti, kodėl tuo metu tai buvo taip svarbu.

V. Baltušis, A. Vertelka ir D. Skačkauskas jau buvo sulaikyti. R. Čeponis tų pačių metų gegužės 19 d. „Aro“ pareigūnų buvo nušautas Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje, nes, jau sakėme, sulaikymo metu buvo ginkluotas ir priešinosi.

A. Andrušaitis buvo laisvėje ir slapstėsi. Visi puikiai žino – nėra lavonų – nėra baudžiamosios bylos. Tai žino ir nusikaltėliai.

Tą vietą galėjo tiesiog išsprogdinti

D. Skačkauską, kaip tuo metu labiausiai Lietuvoje saugomą ir branginamą liudytoją, į jo paties nurodytą Kiesų ir A. Galmino lavonų užkasimo vietą Panevėžio rajone, buvo planuota vežti tik kitą savaitę.

Tą šeštadienį, kai slapta informacija buvo išspausdinta didžiausiame šalies dienraštyje, D. Skačkauskas net nebuvo oficialiai apklaustas. Tokiose apklausose turi dalyvauti advokatai. Dėl jų yra tariamasi iš anksto. Advokatai nedirba pagalbos tarnybose, kurių darbuotojus galima iškviesti ištisą parą skambinant pagalbos telefonu. Bet visa tai teko padaryti šeštadienį, vos tik pasirodė laikraščio numeris. Kodėl skubėta ? Todėl, kad ne be pagrindo buvo baiminamasi, kad laisvėje likę „tulpiniai“, vadovaujami A. Andrušaičio ar kurio kito, kas dar galėjo žinoti aukų slėpimo vietą, imsis pastangų jas perkasti. Arba tiesiog tą vietą išsprogdins. Nėra lavonų – nėra bylos.

Todėl sekmadienį – kitą dieną po publikacijos ir neplanuotai organizuotos apklausos – į žadėtą parodyti pamiškę, D. Skačkauską atvežė, saugomą 40 ginkluotų policininkų. Ir atvežė ne į kapines, kur visos kapavietės pažymėtos užrašais, o į mišką.

Bylos medžiaga yra tikras siaubo filmo scenarijus

Kas tą naktį vyko sodyboje, į kurią buvo atvežti visi trys pagrobtieji, byloje parašyta smulkiai. Parodymus apie tai davė D. Skačkauskas ir V. Baltušis ( paskui jų atsisakė – aut. pastaba ). To, kas byloje parašyta, net nesinori pasakoti. Šios laidos rengėjai nėra siaubo filmų gerbėjai.

Visi trys buvo patalpinti atskiruose kambariuose. Jų rankos buvo surakintos. G. Kiesui ir A. Galminui ant galvų buvo užmauti maišai. Pagrobėjai kalbėjo tik su G. Kiesumi. Ir tik apie tą patį: kur šis laiko paslėpęs pinigus ? Į tuos klausimus pasigirsdavo vienas ir tas pats atsakymas: „Visi mano pinigai banke“.

Banko kortelių kodus pasakė. Jaunieji „tulpiniai“ buvo išsiųsti į Rygą. Pinigai imti iš bankomatų, prie kurių nebuvo vaizdo kamerų. Paimta latviškų latų, kurių vertė, iškeitus į litus - beveik 134 tūkstančiai.
Ir čia pat, ant duobės krašto...

Paryčiais visus tris pagrobtuosius nuvežė prie netoli sodybos iškastos duobės. A. Galminas jau buvo pasmaugtas diržu.

Pistoleto šūviais į galvą nušovė abu. Ir tėvą, ir sūnų. Ir čia pat, ant duobės krašto, visiems trims kirviu nukirto galvas. Išrengė nuogai. Visus sumetė į tą pačią duobę ir užkasė. Manyta, jei ir kada ras lavonus be galvų, bus sunkiau identifikuoti.

Kad atkastieji kūnai - dingusių mažeikiečių, pasitvirtino atlikus DNR ekspertizę.

Anot parodymus davusių egzekucijos dalyvių, nukirstas galvas parduotuvėse prekėms naudojamuose maišeliuose tolyn į mišką nunešė A. Vertelka ir R. Čeponis.

Vieno jau nėra gyvo. O kitas apie tai nekalba.

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – liepos 21 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK. Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.