Pagrindinio penketo dosjė
Virginijus Baltušis. Gimęs 1966 m. Panevėžietis. Buvęs „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderis. Už beveik 30 teismuose įrodytų žmogžudysčių, kankinimus ir plėšimus – nesubendrinus – nuteistas net 8 (aštuonis) kartus kalėti iki gyvos galvos.
Audrius Andrušaitis. Gimęs 1968 m. Panevėžietis. Vadinamas vienu iš „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderių. Už 23 žmogžudystes, kankinimus ir plėšimus – nesubendrinus – nuteistas net 7 (septynis) kartus kalėti iki gyvos galvos.
Algimantas Vertelka. Gimęs 1961 m. Panevėžietis. Vadinamas vienu iš „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo lyderių. Buvęs sportininkas, galėjęs tapti klestinčiu verslininku. Už 12 žmonių nužudymą, kankinimus ir plėšimus – nesubendrinus – nuteistas net 5 (penkis) kartus kalėti iki gyvos galvos.
Romualdas Čeponis. Gimęs 1966 m. Panevėžietis. Priskiriamas „Tulpinių“ lyderių penketukui. Vienas aktyviausių visų jų nusikaltimų vykdytojų. Teismo nesulaukė. 2001 m. gegužės 19 d. Pasvalio rajone, Pušaloto miestelyje, nušautas „Aro“ pareigūnų. Nes sulaikymo metu buvo ginkluotas ir priešinosi.
Dainius Skačkauskas. Gimęs 1967 m. Panevėžietis. Buvęs aktyvus „Tulpinių“ nusikalstamo susivienijimo narys, prisidėjęs prie mažiausiai 12 nužudymų. Kaip ir R. Čeponis, priskiriamas lyderių penketukui. Nors lyderis niekada nebuvo. Už tai, kad sutiko bendradarbiauti su teisėsauga ir duoti parodymus, realios bausmės išvengė. Valstybės saugomas iki šiol.
Mėsmalė įkalčiams naikinti
Jų įvykdytus nusikaltimus, net tai, kas parašyta baudžiamosiose bylose, nėra lengva papasakoti... Mėsos ir kaulų malimo aparatas. Kitaip tariant, mėsmalė žmonėms naikinti. Mėsmalė įkalčiams naikinti. Tai - joks prasimanymas. Tai – problemos sprendimo būdas. Kaip įsigyti mėsmalę, tinkančią malti nužudytiems žmonėms, ne kartą buvo aptarinėjama „Tulpinių“ lyderių susibūrimuose. Tokį įrengimą jie būtų įsigiję. Jeigu ne kažkurio konsultanto praktiška pastaba: mėsos perdirbimo įmonėse malama atvėsinta skerdiena. Jeigu ne, mėsmalės stringa. Atvėsinimas, kaip ir lavonų pjaustymas bei deginimas, ką „tulpiniai“ darė ne kartą po žudynių, ilgai trunkantis procesas. Idėjos malti nužudytų žmonių kūnus tik todėl buvo atsisakyta.
Nesinori juos pavaizduoti vien kaip herojus iš matytų siaubo filmų. Tai nebūtų teisinga. Juk visi jie turėjo ir tebeturi artimuosius. Visi jie yra bene labiausiai artimųjų lankomi Lukiškių kalėjimo – tardymo izoliatoriaus kaliniai. Jų kamerose kabo šventųjų paveikslėliai. Jie skelbiasi esą tikintys. Anot jų, nuteisti nepagrįstai. Niekada nebuvo šventi, bet to, kuo buvo apkaltinti, nedarė.
Iš pradžių viskas atrodė kitaip
Nelygybė atsirado gerokai vėliau. Kaip ir sunkūs nusikaltimai: plėšimai, kankinimai, žmonių grobimai, kruopščiai, sekundžių tikslumu suplanuotos žudynės.
Net kalbų apie tai nebuvo
Kada jie grįžo iš privalomosios tarnybos kariuomenėje, tais 1986 – 1988 m., gyvenimas Tarybų Sąjungoje, taip pat ir Lietuvoje, pradėjo iš esmės keistis. „Kada prasidėjo kooperatyvų laikai, jie patys, jų tėvai, to paties V. Baltušio, darė tai, ką ir daugelis tuo metu, norintys užsidirbti. Visokie karoliai, stikliukai, pakabukai, mezginiai, džinsai - apie „tulpinių“ pradžią pasakojo pareigomis vyriausias Lietuvos kriminalistas. - Visa tai organizuodami ir darydami, jie sakė, kad tai bus jų bendras verslas. Jų bendras didelis dalykas. Jie sakė, turės saugotis. Privalės savo interesą ginti nuo kitų grupių. Tuo metu buvo „laukinių Vakarų“ principas, todėl nieko keisto ar blogo tame nebuvo. Tik vėliau viskas pradėjo keistis“.
Puiki vieta tokiai industrijai
Apie „tulpinius“ visas Panevėžys sužinojo maždaug 1991 m. „Visas“, labai sąlygiška. Žinojo tie panevėžiečiai, kurie kūrė kooperatyvus ir vertėsi smulkių plastmasinių dirbinių gamyba. Žinojo todėl, kad būtent juos „tulpiniai“ ir pradėjo reketuoti.
Kaip kalbama, Panevėžyje nebuvo gatvės, kurioje tais metais kas nors iš plastmasės nebūtų gaminęs karolių, sagių, plaukų segtukų ar maišelių. Ta produkcija maišais buvo gabenama į Rusiją. Iš ten plaukė pinigai. Panevėžys buvo tiesiog ideali vieta tokiai industrijai. Mieste veikusios sąjunginės gamyklos kooperatininkus aprūpindavo žaliava.
Virš Panevėžio vien plastmasės garai...
Kitų Lietuvos miestų gyventojai tuomet mėgo šaipytis. Sakydavo, kad virš Panevėžio debesų jau nebelikę. Virš Panevėžio vien plastmasės garai... Nes iš tiesų, tais metais lydomos plastmasės garų tvaiką tame mieste galėjai užuosti kone kiekviename garaže ar sandėlyje. Karolius vėrė ar plastmasinius maišelius po darbo spaudė ir darbininkų, ir inteligentų šeimos.
Veiklūs žmonės, tarp kurių sukiojosi ir jaunieji „tulpiniai“, pinigų prasimanydavo be didesnio vargo. Pirmieji praturtėję Panevėžio verslininkai netrukus tapo ir pirmosiomis aukomis. Jau pristatytas „tulpinių“ penketukas tuo metu tenkinosi tik vykdytojų vaidmeniu. Buvo „torpedos“. Klusniai darė viską, ką liepė grupuotės lyderis.
Galvojo neilgai
Per tuos dvejus metus, kol sėdėjo kolonijoje, „Tulpinių“ įkūrėjas neteko lyderio pozicijos. Kol sėdėjo, niekas jam nesiuntė nei maisto, nei pinigų. Sugrįžęs iš kolonijos, kurioje dar laikytas autoritetu, R. Kavaliauskas buvo išstumtas iš „tulpiniams“ pinigus nešusios nusikalstamos veiklos. Nuo jo „tulpiniai“ atsiribojo. Iš pradžių jis grasino, kad pasikvies iš Kauno „daškinius“ ir Panevėžyje įves tvarką. Tačiau taip kalbėdamas, nieko neišgąsdino. Netrukus po to buvo sušaudytas.
Ką tuo metu veikė Panevėžio policija?
Kalbant apie „tulpinius“, neįmanoma „apeiti‘ vieno klausimo: kaip jie sugebėjo taip ilgai likti nenubausti ? Tiesiog nekliudomi. Ką iš tiesų veikė pareigūnai, Panevėžyje turėję užtikrinti ramų ir saugų gyvenimą ? Nes būtent dėl „tulpinių“ vykdomų nusikaltimų miestas ant Nevėžio kranto ir buvo pramintas Lietuvos Čikaga.
„Panevėžio policija tuo metu užsiėmė ne tuo, kuo turėjo“ – taip, gana diplomatiškai, žinant kaip vėliau Panevėžio policininkai bus sutaršyti Seimo suburtos komisijos išvadų, prabėgus beveik dešimčiai metų nuo minimų įvykių, savo kolegų darbą įvertino Lietuvos kriminalinės policijos biuro viršininkas A. Matonis.
Kodėl taip buvo ? Atsakymo reikia ieškoti pačiame Panevėžyje. Miesto Vyriausiasis policijos komisariatas (VPK) yra toje pačioje Tulpių gatvėje.
Tai paaiškina daug ką
Tuose pačiuose namuose ir žaisdami jų kiemuose Tulpių gatvėje, užaugo ne vien visoje Lietuvoje pagarsėję nusikaltėliai. Čia užaugo ir ne vienas tų, kurie vėliau, baigę mokslus, dirbo policijoje. Jokiu būdu tai nereiškia, kad jie kartu vykdė ir planavo nusikaltimus, plėšė ir reketavo žmones. Bet yra daug mačiusiųjų, kad vakarais buvę vaikystės draugai iš abiejų „barikadų“ pusių kartu sėdėdavo kavinėse. Prie to paties stalo ir švęsdavo. Regis, kas čia blogo? Bet praktika rodo, kad po tokio vakarėlio kitą dieną atėjęs į darbą, pareigūnas nebėra toks principingas tiems, su kuriais vakar sėdėjo prie to paties vaišių stalo. Kita priežastis – „tulpinių“ Panevėžyje bijojo. Net policijos pareigūnai. „Žmonės Panevėžyje juokaudavo. Pamato, važiuoja „tulpiniai“. Sakydavo, tuoj policija žalią šviesą įjungs sankryžose. Atiduos pagarbą“ - pokalbius su to miesto gyventojais prisiminė knygos apie „tulpinius“ autorius V. Žutautas.
„Tada pajutau policijos ir miesto banditų susipynimą“
Kad Panevėžio policininkai tuo metu gatvėje net nusisukdavo į kitą pusę, jei pamatydavo, kad priešais juos nulėkė kokio nusikaltėlių „boso“ automobilis, pažeidęs kelių eismo taisykles, yra ne kartą patvirtinę to meto Policijos departamento vadovai. Ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyveno tame mieste.
„Neduok, Dieve, ir tau taip atsitiks...“
Nukentėjusiųjų tikinimu, panašiai su reketuojamais verslininkais kalbėdavęs „tulpinių“ krikštatėviu laikomas „Kavioras“. Atviru tekstu jis niekada negrasindavo. Kalbėdavo užuominomis. „Pagalvok. Žiūrėk, kas aplink darosi ? Namai dega. Mašinos sprogsta. Į mišką veža. Žmonės dingsta...Neduok, Dieve, ir tau kas nors panašaus atsitiks...“ Tuo metu, ką tai reiškia, suprato visi.
Trys iš dešimties
Šiandien jau įrodyta, kad mažiausiai tris iš dešimties, visą Lietuvą sukrėtusių kriminalinių įvykių, įvykdė „tulpiniai“. Prokuroro Gintauto Sereikos nužudymas. Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Vidos Kazlauskaitės ir buvusio policijos komisaro (tuo metu inspektoriaus – Aut. pastaba) Sergėjaus Piskunovo sušaudymas. Visoje Lietuvoje žinomo ir įtakingo verslininko, tuo metu vadinto vienu turtingiausių Lietuvos žmonių, buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus Gedimino Kiesaus, jo sūnaus ir vairuotojo pagrobimas. Ir brutalus nužudymas...Tie patys „tulpiniai“. Per pusantrų metų.
„Jie yra visagaliai“
„Teko pabendrauti ir su garsiuoju, jei taip galima pasakyti, A. Vertelka“- prisiminė buvęs Panevėžio meras V. Matuzas. „Klausiausi jo „filosofinių“ pamąstymų, kad visuomenė yra bejėgė prieš juos.Nes jie yra visagaliai. Jie gali nuo mažų dienų vaikus įtraukti į savo ratą, iš pradžių duodami jiems saldainių. Paskui alaus, cigarečių. Po to, sakė, jie jau eina mūsų nurodyti vogti. O po to tampa ir mūsų gaujų nariais. Tokia buvo jų „filosofija“. Jau per pirmąjį teismo procesą paaiškėjo, kad vien įrodytų „tulpinių“ įvykdytų žmogžudysčių yra daugiau nei trisdešimt. Tada jų lyderis V. Baltušis buvo pirmą kartą nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po to, priminsim, jis dar septynis kartus išgirdo tokį nuosprendį.
Jis - nestandartiška asmenybė
„Buvo tikras lyderis. Psichologiškai labai tvirta asmenybė. Neeilinis žmogus“- savo pastebėjimais ir išvadomis apie V. Baltušį dalijosi pareigomis vyriausias Lietuvos kriminalistas A. Matonis.“Ir... tie keisti išvedžiojimai pagal zodiako ženklus ir sapnininkus... Jo suburtiems silpnesniems žmonėm tai darė įspūdį. Jis taip užvaldė, pajungė juos, kad be jo žinios niekas net žingsnio nedrįsdavo žengti“.
„Keisti išvedžiojimai pagal zodiako ženklus, sapnininkai...?“ Kas tai ? Ezoterika. Arba dar vienas atsakymas, kodėl buvo taip sudėtinga įtarimų, baimių, keršto, nepasitikėjimo ir mistikos bei pseudo-mokslinių žinių kupiname savo pačių susikurtame pasaulyje gyvenančius „tulpinius“ ištraukti į dienos šviesą. Jų elgesys labiau priminė sektos narių elgesį. Sektos, kuri vykdė žiaurius nusikaltimus. Taip pat... lyderio nurodymu, pjaustė ir degino žmones. Jų intelektualus lyderis skaitė ne vien Mario Puzo „Krikštatėvį“ ( visame pasaulyje garsus bestseleris apie mafijos gyvenimą, knyga, kurią Lietuvos kriminalistai, atlikę kratas šalies garsiausių organizuotų nusikaltėlių namuose, dažnai rasdavo prie jų lovų, pabrauktomis tam tikromis eilutėmis ir parašytomis pastabomis knygos paraštėse – aut. pastaba), bet ir daug literatūros, kuri vadinama parapsichologine.
„Jis buvo tokia asmenybė, kuri vadovavosi zodiako ženklais- pasakojo A. Matonis. - Jo grupuotėje negalėjo būti nė vieno nario, kuris pagal zodiako ženklą buvo netinkamas būti kartu. Ten buvo vadovaujamasi visokių sapnininkų aprašymais. Jie planavo ir organizavo, aiškindamiesi, ką reiškia jų susapnuoti sapnai“.
Keičiamas įvaizdis ir konspiracija
Ypač paskutiniuosius trejus metus, kai ir buvo įvykdyti didžiausią rezonansą sukėlę „tulpinių“ nusikaltimai, lyderis gyveno visiškoje konspiracijoje. Keitė savo išvaizdą. Nešiojo kepures ir akinius. “Mes iš karto supratome, kad susidūrėme su neeiline situacija“- kalbėjo A. Matonis.“Žmonės, kurie buvo su jais susidūrę, mums kalbėjo, kad tai tikra „vilkolakių“ grupė. Kad jiems nieko nėra švento“.
Aplink visą Panevėžį „tulpiniai“ keliasdešimties kilometrų atstumu nuo vienos iki kitos vietos, turėjo ginklų slėptuves. Tyrėjų tikinimu, į kurią pusę bebėgtum iš miesto, greitai galėjai rasti ginklą ir šovinių.
„Jie, lyderio nurodymu, susitikdavo kas keletą dienų. Ir būtinai. Neatėjimas į tą susirinkimą be aiškaus argumento galėjo baigtis tuo, kad kitą dieną tu būsi nebegyvas“- sakė A. Matonis.
Po prokuroro nužudymo viskas pradėjo keistis
Nepasakosim apie kiekvieną „tulpinių“ įvykdytą nusikaltimą. Visų jų nepajėgė išaiškinti ir beveik dešimtį metų juos atskleisti siekę pareigūnai. Priminsim, beveik 40 nužudymų, plėšimai, žmonių grobimas, nusikalstamo susivienijimo organizavimas... To pakako, kad teismas jų lyderius net po keletą kartų nuteistų kalėti iki gyvos galvos.
Viskas iš esmės pradėjo keistis, kai 1999 m. sausio 25 d. vakarą, automobilyje prie savo namų, buvo nušautas Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Gintautas Sereika. Kolegos nužudymą prokurorai, ir be raginimų, kuriuos tuo metu girdėjo iš visada skambias kalbas mėgstančių sakyti politikų, bei į tokias kalbas negalinčių nereaguoti savo vadovų, priėmė kaip iššūkį.
Būtent tą vakarą, sausio 25-ąją, iš Vilniaus, iš generalinės prokuratūros, į Panevėžį atvyko keturi prokurorai, kurie, tirdami kolegos nužudymo versijas, pradėjo atidžiau nei iki tol domėtis ir „tulpiniais“.
Po pasikėsinimo tapo labai įtarus
Tyrimą sunkino tai, kad nuo pat 1993 m., o ypač paskutiniuosius trejus metus, pagrindinis „tulpinių“ lyderis – V. Baltušis – po mažiausiai keturių prieš jį įvykdytų pasikėsinimų (po vieno peršauta krūtine gulėjo ligoninėje – aut. pastaba ) pradėjo gyventi konspiracijoje. Tyrėjų tikinimu, nuo to karto V. Baltušis tapo labai įtarus ir kerštingas. Visi jų nusikaltimai buvo dar labiau ir dar kruopščiau planuojami.
Jis per anksti prasitarė apie įtarimus
Tyrėjai mano, kad jų kolega G. Sereika, nusikaltėlių kalba, buvo „užsakytas“, kai atskleidė vieną kruopščiai suplanuotą ir įvykdytą „tulpinių“ nusikaltimą. 1998 m. rugsėjo 13-osios naktį Panevėžyje buvo padegtas statomas gyvenamasis namas, priklausęs Panevėžio apygardos prokurorui Romualdui Valiuliui ir jo žmonai – apylinkės teismo teisėjai.
„Kelios dienos iki nužudymo, Gintautas buvo atvykęs į generalinę prokuratūrą. Su dideliu entuziazmu man pasakojo, kad jau nustatė, kas padegė teisėjos ir prokuroro namą. Greit sužinos ir organizatorius“- pasakojo A. Kliunka.
G. Sereika iš tiesų išsiaiškino, kas padegė namą. Ir, kas atsiuntė tą berniuką su degaus skysčio buteliais. Bet, anot prokurorų, tyrusių jo paties nužudymo bylą, padarė porą klaidų. Jis per anksti Panevėžyje prasitarė apie savo kaltinimus ir įtarimus. „Tulpinių“ grupuotės narys, davęs nurodymą padegėjui, netrukus dingo be žinios.
Kalbėjo, kad reikia žudyti pareigūnus
Jo kūną rado tik tada, kai Dainius Skačkauskas ir V. Baltušis jau davė parodymus. Savo bendrų auka tapęs grupuotės narys buvo nušautas, o jo kūnas įkištas į metalinę statinę ir paskandintas Dubulių tvenkinyje. Prie pat „tulpinių“ vilos.
Gaujos lyderiai baiminosi, kad apklausiamas prokuroro, nurodymą padegėjui davęs jų grupuotės narys gali juos pačius išduoti. Lygiai toks pat nepatogus ir grėsmingas tuo metu jiems pasirodė ir pats prokuroras G. Sereika. Trukdė laisvai kvėpuoti, kaip patys tada sakė.
„Gavom duomenų, kad po Gintauto nužudymo jie kalbėjo, kad reikia ir toliau tai daryti. Žudyti aukštus pareigūnus“- laidai kalbėjo A. Kliunka.
Aktyvus prokuroras jiems buvo kliūtis
„Tulpinių“ lyderiai žinojo, kad nuo policijos besislapstančiam Valdui Blinkevičiui ( kitas grupuotės narys, davęs nurodymą Arūnui Varnui nužudyti prokurorą G. Sereiką – aut. pastaba) aktyvus prokuroras buvo kaip kliūtis ant kelio. Dėl kitos bylos.
Įtarimai prokuroro nužudymo kurstymu A. Vertelkai buvo pateikti po trejų su puse metų. Kai V. Blinkevičius raštu prisipažino ir apklausiamas patvirtino, kad po visų pokalbių apie prokurorą G. Sereiką su grupuotės lyderiais, jo gyvenamojo namo parodymo, 1998 m. rudenį A. Vertelką sutiko vienoje Vilniaus kavinėje. V. Blinkevičius apie tai savo prisipažinime rašė taip: „A. Vertelka pasakė, tai kalk jį. Ko tu lauki?" Prokuroras buvo nušautas po dviejų mėnesių.
Vienintelis liudytojas nusižudė
Kai, nesulaukęs teismo, 2002 m. lapkričio 1-ąją V. Blinkevičius nusižudė Lukiškių kalėjimo-tardymo izoliatoriaus vienutėje, įtarimų A. Vertelkai buvo atsisakyta. Prokurorai suprato, kad įrodymų, pagrindžiančių kurstymą nužudyti, teisme gali neužtekti. V. Blinkevičius buvo vienintelis tų kurstymų liudytojas.
Jis puikiai žinojo, kas gresia
„Tulpinių“ nusikaltimų tyrėjai buvo sudarę visų grupuotės narių psichologinius portretus. Jų tikinimu, įtaigus, valdingas, griežtas lyderis savo bendrams buvo ne kartą kalbėjęs: „Jei pradėsite duoti parodymus, turite nusižudyti. Jei pradėjote rašyti prisipažinimą generaliniam prokurorui, nusikirskite tą ranką, kuria rašėte...“ Jų įsitikinimu, tik taip tikriausiai galima suprasti V. Blinkevičiaus apsisprendimą savižudybei. Jis buvo pradėjęs duoti parodymus. Iš prokurorų klausimų suprato, kad vienas po kito aiškėja jo paties padaryti nusikaltimai. Prokurorų tikinimu, V. Blinkevičius teismui būtų atiduotas dėl mažiausiai dešimties nužudymų. Jis puikiai žinojo, kad už tai gresia kalėjimas iki gyvos galvos.
Didžioji klaida
Bet apie visa tai buvo sužinota gerokai vėliau. Didžioji „tulpinių“ klaida, jeigu taip galima pasakyti, buvo, kad ir kaip kruopščiai apgalvotas bei suplanuotas buvusio „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus Gedimino Kiesaus pagrobimas, apiplėšimas, brutalus nužudymas. Kartu su juo buvo pagrobti ir nužudyti dar du. Sūnus ir vairuotojas.
Bet apie tai – kitoje dalyje.
Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – liepos 14 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK. Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.