Švietimo įstatymo pataisos, kurioms Lietuvos Seimas pritarė 2011 metų kovą, yra ryškiausias Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių darbotvarkės pokytis per pastaruosius metus. Šios permainos susilaukė tiek Vilniaus krašto lenkų, tiek Varšuvos kritikos, teigiama apžvalgoje.
„Viena vertus, Lenkijos visuomenę pasiekia iškraipytas arba įprastinis žinių apie Lietuvą srautas, dominuoja diskriminuojamų Lietuvos lenkų ir Lenkijos pasipiktinimo tokia padėtimi temos. Lietuvos atstovai – valdžios pareigūnai, visuomenės veikėjai, žurnalistai turėtų operatyviai atsakyti į tokias insinuacijas, Lenkijos visuomenei pateikdami atsakomuosius straipsnius, galinčius paneigti Lenkijos žiniasklaidoje spausdinamą dezinformaciją. Tokie Lietuvos žingsniai galbūt priverstų keistis ne tik kaimynų valstybės žiniasklaidą, bet ir visą jos politiką mūsų krašto atžvilgiu“, - teigiama apžvalgoje.
Pateikiame RESC parengtą tautinių mažumų palyginimą ir interviu su Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vedėju Vyčiu Jurkoniu.
- Pastebite, kad bene didžiausia dvišalių Lietuvos-Lenkijos santykių problema, jei galima taip sakyti, yra senų problemų eskalavimas. Kitaip tariant, geriausias sprendimas būtų atmosferos ataušinimas? Jei taip - kokiais būdais tai galima padaryti? Vis dėlto Lenkijos ir Lietuvos lenkų politikai neatrodo linkę nurimti.
- Tautinių mažumų situacija, nors ir svarbi, bet yra tik viena iš Lietuvos – Lenkijos dvišalių santykių dalių. Apibendrinimas, jog kaimynių santykiai yra problemiški akcentuojant tautinių mažumų problemas, būtų neišsamus ir ne itin tikslus.
Įtampą labiausiai keliantys švietimo, pavardžių bei topografinių ženklų rašymo klausimai buvo ilgą laiką įšaldyti arba valstybių darbotvarkės paraštėse dėl noro sėkmingai ir sklandžiai integruotis į euroatlantines struktūras. Iš dalies šią potencialią įtampą slopino ir geri asmeniniai valstybių vadovų santykiai.
Pastaruoju metu įtampos diskursas yra savotiškas užsiciklinimas, kuomet dalis politikų sąmoningai išnaudoja tai savo elektorato mobilizavimui, o kiti arba tai tiesiog ignoruoja, arba ne itin turi ką pasiūlyti. Rytų Europos studijų centro apžvalgoje buvo siūloma išplėsti darbotvarkę – ypač akcentuojant socioekonominius Vilniaus krašto gyventojų poreikius. Tiek Lietuva, tiek Lenkija (dėl ten gyvenančių lenkų bendruomenės) turėtų būti suinteresuotos infrastruktūros gerinimu bei investicijų pritraukimu. Bendradarbiavimas abipus sienos šia kryptimi yra konstruktyvesnis nei abipusiai kaltinimai.
- Daug dėmesio skiriate Švietimo įstatymui. Kaip matyti, jokios lenkų eskaluojamos “priverstinės asimiliacijos” šiame įstatyme neįžvelgiate. Galbūt teko lyginti kitų šalių tautinių mažumų švietimo praktiką?
- Kai kurie politikai sąmoningai klaidina žmones, painiodami asimiliacijos ir integracijos terminus. Lenkų bendruomenės bauginimas asimiliacija yra mažų mažiausiai nepagrįstas – užtenka tiesiog susipažinti su priimto įstatymo nuostatomis. Juo labiau, kad pačių pataisų esmė buvo geresnė tautinių mažumų (beje, ne tik lenkų) integracija, didinant jų galimybes įstoti į universitetą ar geresnes jų sąlygas darbo rinkoje ir pan.
Lyginant kitų šalių praktiką galima pažvelgti ir į tos pačios Lenkijos pavyzdį – joje Lenkijos istoriją ir geografiją privaloma dėstyti lenkų kalba. Latvijoje ar Estijoje tautinių mažumų mokyklų klasėse 30 proc. dalykų, o vyresnėse klasėse – 60 proc. turi būti dėstoma valstybine kalba. Lietuvoje priimtos įstatymo pataisos yra netgi šiek tiek pavėluotos (todėl galima diskutuoti apie pereinamąjį laikotarpį), tačiau lenkų bendruomenės atstovų priekaištai pačioms įstatymo nuostatoms yra tikrai nepagrįsti.
- Prognozės yra nedėkingas dalykas, tačiau, mano manymu, tokia galimybė turėtų būti įteisinta. Lietuva turi galimybę ir teisę to nedaryti (ES Teisingumo Teismo sprendimu tai yra pačios valstybės kompetencija), tačiau toks žingsnis būtų akivaizdus ženklas, jog Lietuva yra geranoriška valstybė, atsižvelgianti į tautinių mažumų poreikius ir prašymus.
Ar tai tenkintų lenkus? Gali būti, kad Lietuvos politikus kausto baimė, kad jie bus apkaltinti “keliaklupsčiavimu” ir jog toliau seks kiti lenkų reikalavimai. Bet kuriuo atveju šio klausimo pozityvus sprendimas leistų turėti argumentų, jog nežaidžiame vienpusiško žaidimo ir tuo pačiu leistų garsiau kalbėti ir apie Lenkijos lietuvių problemas.
- Pastebite, kad Lenkija nereiškia pretenzijų daugeliui valstybių su kur kas didesne lenkų populiacija. Taigi kodėl taip spaudžiama būtent Lietuva?
- Natūralu, jog Lenkijos tonas bendraujant su Lietuva ir su Vokietija skiriasi. Tuo pačiu negalima pamiršti, jog iš istorijos bei kultūros perspektyvos Lenkijai Vilniaus kraštas iš tiesų yra ypatingas.
Vis dėlto, ypač reiktų pabrėžti Lietuvos lenkų politikų vaidmenį – mano nuomone, kur kas lengviau kelti įtampą eskaluojant minėtus tautinių mažumų klausimus, nei realiai spręsti Vilniaus krašto gyventojų problemas. “Atstovauti”, baksnojant pirštu į kitus Lietuvos politikus ir naudojant pamėgtą frazę “aplinka kalta”, yra kur kas paprasčiau negu imtis konkrečių sprendimų bei atsakomybės už tave rinkusius žmones.
- Šiek tiek norėtųsi aptarti ir konkrečių asmenybių klausimą. Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis ne sykį pasižymėjo aštriais pasisakymais apie Lietuvą (pradedant Vilniaus okupacijos neigimu ir baigiant praėjusios savaitės vizitu, kai jis aiškiai parodė savo prioritetus, pirmiausiai susitikdamas ne su Lietuvos vadovais, o su Lietuvos lenkų atstovais). Nors ministras puikiai išlaiko diplomatijos standartus, jo įtaka dvišalių santykių eigai yra neabejotina. Taigi, kiek įtakos R. Sikorskio asmenybė galėjo turėti aiškiai pašlijusiems kaimynių santykiams?
- Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis yra vienas tų Lenkijos politikų, kurių retorika Lietuvos atžvilgiu yra itin griežta. Ne tik Lietuvos politikai, bet ir kai kurie lenkų užsienio politikos apžvalgininkai pastebi, jog R. Sikorskis yra patyręs diplomatas, tačiau Lietuvos atžvilgiu kartais peržengia korektiškumo ribas.
Reikalavimais bei ultimatumais grindžiama politika tik didina konfrontaciją. Potencialiai R. Sikorskis turi daug galimybių gerinti Lietuvos – Lenkijos santykius, tačiau nemaža dalimi tai priklauso būtent nuo jo asmenybės, jo sprendimų bei pasisakymų.
- Pagal analizę, neleisdama vietovardžių ir pavardžių rašybos lenkų kalba, Lietuva jokių tarptautinių įsipareigojimų nelaužo. Tačiau tas pats R. Sikorskis užsimena, kad būtent keletas gestų tautinei mažumai atšildytų dvišalius santykius. Taigi kokius žingsnius Lietuva galėtų žengti išlaikydama balansą?
- Iš tiesų, Lietuva nelaužo jokių tarptautinių įsipareigojimų. Vis dėlto, kaip minėjau, šių klausimų sprendimas priklauso ne nuo Lenkijos reikalavimų ar prašymų, bet nuo pačios Lietuvos valios pasirinkti vieną ar kitą kelią. Jei šiuos klausimus išspręstume, tai būtų taikoma ne tik lenkų, bet ir kitoms tautinėms mažumoms. Tai būtų dar vienas žingsnis atviresnės visuomenės link.
- Taip pat pastebite, kad lenkų tautinei mažumai aktualūs įstatymai per pastaruosius 11 metų ne ką tepasikeitė. Taigi, kodėl būtent dabar yra eskaluojamos visos šios problemos?
- Į tai jau iš dalies atsakiau pirmajame klausime, tačiau dar kartą reiktų pabrėžti politikų vaidmenį. Lenkijoje ir Lietuvoje artėja parlamento rinkimai, todėl šių klausimų intensyvumas turėtų tik augti. Ne todėl, kad situacija dramatiškai keičiasi, bet todėl, jog tai tiesiog paranku kai kuriems politikams.