Pasak jo, Šventosios pajūrio ruožo miškai dėl ydingų valdžios sprendimų labiausiai nukentėjo ekspremjero Gedimino Vagnoriaus vadovautos Vyriausybės laikais. "Lietuvos miškininkų sąjungoje turime 1999 metais G. Vagnoriaus ranka nubraižytą miškų žinybos reorganizavimo schemą. Tai - pats juodžiausias scenarijus", - tvirtina R. Kviklys.
Pavojų Lietuvos miškams jis įžvelgia ir Darbo partijos skelbiamoje programoje. R. Kviklio teigimu, ši partija ketina iš Aplinkos ministerijos perduoti miškininkų žinybą Žemės ūkio ministerijai, o rajonų lygmeniu steigti dvigubo pavaldumo Žemės ir miškų ūkio skyrius.
Girininkas neigiamai vertino Lietuvos politikų pomėgį keisti partijas bei kurti naujas. "Kai kas apsikaišo vienos partijos plunksnomis, paskui tas pats gaidys dabinasi kitos partijos plunksnomis... Jokio skirtumo nematau. Žmogus arba doras, arba nedoras. Politinės jėgos neturi būti tik proginės, jos turi remtis ideologiniu pagrindu. O šiandien - užsimanai partijos ir susikuri", - stebėjosi 46 metus Šventosios pajūrio miškuose girininkaujantis R. Kviklys.
ELTA: Birželio 25 dieną dalyvavote visuotiniame Lietuvos girininkų suvažiavime. Kaip vertinate šį renginį?
R. KVIKLYS: Tai neeilinis įvykis girininkų gyvenime. Atkūrus nepriklausomybę, renkamės tik antrą kartą. Permainos paveikė visus - miškininkai taip pat neišvengė jų poveikio. Niekas geriau nei girininkai nežino miško problemų. Juk miškas - ir mūsų darbo vieta, ir gyvenamoji aplinka, ir gyvenimo būdas.
Per suvažiavimą pabrėžėme, jog išlaikėme savo pozicijas ir išlikome nuoseklūs, nors buvome stipriai "pešiojami". Svarbiausias pasiekimas - tai, kad išsaugotas kompleksinis miškų ūkis. Ką tai reiškia? Mes rūpinamės viskuo - nuo sodinimo iki derliaus nuėmimo. Iš valstybės neprašėme ir negavome nė vieno cento. Mokėjome visus mokesčius, seną techniką pakeitėme modernia vakarietiška, išsaugojome darbo vietas - o kaime tai labai aktualu. Ne mažiau kaip 85 proc. už medieną gautų lėšų grįžta atgal į mišką - finansuoti privalomiems miško darbams.
Vakarų valstybėse miškų ūkis yra dotuojamas. Mes to neprašome, ir žinyba vis tiek dirba normaliai. Žinoma, tai nereiškia, kad viskas gerai. Problemų labai daug.
ELTA: Kokie reikalavimai taikomi privačių miškų savininkams? Ar jie gali elgtis kaip tinkami?
R. KVIKLYS: Kalbėjau tik apie valstybinius miškus. Vyko valstybinių miškų girininkų suvažiavimas, girininkai kalbėjo būtent apie valstybinius miškus. Apie privačias valdas galime tik samprotauti.
Privati nuosavybė yra šventas dalykas. Ji turi būti grąžinta - tai neginčijama. Tačiau kai miškas tampa vienkartinio pelnymosi šaltiniu, kai mišku kompensuojama už kažin kur išlikusią nuosavybę, tai protu nesuvokiamas absurdas.
Pavyzdžių būta mūsų girininkijoje. Kol mums nepavyko sustabdyti to proceso, iš visur sulėkė "gudručiai", suraikė pajūrio mišką, iškirto, paliko plynes likimo valiai ir dingo. Ir ką man daryti? Stovėti tokioje plynėje su plakatu rankose ir įrodinėti, kad ne aš tai padariau? Bet juk žmogui jokio skirtumo - jis mato, kas padaryta. Ir tada valstybinis miškininkas lieka be kaltės kaltas. Kaltas už grobuonių padarytas eibes.
Suomijoje du trečdaliai miškų yra privati nuosavybė. Tačiau miško savininkas turi miškotvarkos projektą, kuriame numatyti visi darbai artimiausiam dešimtmečiui. Yra valstybinis konsultantas, kurį savininkas samdo privalomai, o ne tada, kai nori. Konsultacijos - mokamos. Atvažiuoju ir žiūriu, ką jūs darote, ir vien už tai, kad žiūriu, jūs jau mokate. Jei jus bausiu, jūs vis tiek mokėsite už tai, kad gaišau savo laiką. Tas pat ir Švedijoje: jei užleidote savo ūkį, gaunate vieną įspėjimą, antrą, ir jei nesugebate tvarkytis - lauk nuo žemės. Gausite deramą kompensaciją, bet nuo žemės būsite nuvarytas.
Nors nuosavybė - privati, vis tiek žemė yra nacionalinis turtas. Taip turėtų būti ir Lietuvoje, bet mes iš tos privačios nuosavybės kartais nepagrįstai darome "šventą karvę".
Savo ruožtu valstybiniai miškai sertifikuojami pagal tarptautinį standartą. Darbus atlieka tarptautinės organizacijos. Sertifikatas parodo, kad miške užtikrintas darnus ir tvarus ūkininkavimas. Didžioji dalis urėdijų tokius sertifikatus yra gavusios, kitos jų laukia. Tai pats objektyviausias padėties miške įvertinimas.
Suvažiavime pabrėžėme, kad valstybiniai miškai yra protingai eksploatuojami ir laiku atkuriami. Kirtimų apimtys yra mažesnės nei metinis medienos prieaugis. Miško ištekliai - nemaži. Tačiau bėda yra štai kokia: daug kam maga patiems nusiimti tą derlių.
Suvažiavime sakiau, kad pasižiūrėjau internete - tiesa, neminėjau, kad Darbo partijos - veiklos kryptis: iš Aplinkos ministerijos mūsų žinybą perduoti Žemės ūkio ministerijai, rajonų lygmeniu steigti dvigubo pavaldumo Žemės ir miškų ūkio skyrius. Visa tai esą daroma Lietuvos miško labui. Darbo partijos moto - "mes dirbame Lietuvai". Nieko sau... Juk plika akimi matyti - žinau, kas tos kūrybos autoriai - kad tai yra grupinis interesas. Jie nori atplėšti riebų kąsnį, o juk visas valstybinio miško "pyragas" priklauso tautai.
ELTA: Kaip žinybos perdavimas kitai ministerijai leistų Jūsų minėtai interesų grupei doroti tą "pyragą"?
R. KVIKLYS: Jei perduoda Žemės ūkio ministerijai, tai, pavyzdžiui, Ūkio ministerijai reikėtų perduoti derliaus nuėmimą. O jūs ten rūpinkitės, sodinkite, vaikštinėkite pasidabinę gėlytėmis.
Latvijoje blogas pavyzdys jau yra. Valstybinius miškus administruoja vienintelė bendrovė, turinti devynis padalinius. Girininkijų skaičius kardinaliai sumažintas. Dešimties metų Biržės kirtimo fondas parduotas stataus miško kainomis mišraus kapitalo firmoms. Ką reiškia - stačiu mišku? Augantis medis turi tam tikrą simbolinę vertę. Būdavo tokių ūkininkų ir tarpukario Lietuvoje, kuriems reikėdavo "karšto pinigo". Jie parduodavo nepjautų javų lauką. Tačiau tokie ūkininkai baigdavo varžytinėse.
Bendravau su Estijos girininkais, klausiau, kokia padėtis Estijoje. Jie atsakė trumpai: šiandien estas estišką lentą perka iš švedo. Ar mes šito norime? Kai kas labai nori.
ELTA: Ar ilgai esate Šventosios girios girininkas? Kodėl pasirinkote šį darbą?
R. KVIKLYS: Dirbu čia jau keturiasdešimt septintus metus. Daugoka...
Vaikystėje praleisdavau daug laiko pas senelį, tėvo gimtinėje Aukštaitijoje. Senelis galėdavo visą dieną vaikščioti po nuosavą mišką, ieškodamas vienintelės eglaitės nukirsti. Būdavo - nerasdavo, nes matydavo, kad visi medžiai - savo vietoje. Toks ir turi būti tikras miško savininkas.
Yra žmonių, kuriems jų darbas nepatinka, kurie, pasibaigus darbo valandoms, išeina, ir niekas jiems neberūpi. Girininkas taip negali. Jei girininkui darbas nepatiktų, tai jis arba prasigertų, arba prasivogtų, arba jam "stogas nuvažiuotų". Daug kam atrodo, kad čia romantika. Kokia romantika? Šautuvas ant peties, atlape - gėlytė? Nieko panašaus. Reikia matyti prasmę, kai vis mini tuo pačiu taku. Ką galiu pasakyti savo įpėdiniui? Galiu pasakyti, kokių klaidų negalima kartoti. O pasakyti, kad aš viską žinau - negaliu.
Yra toks terminas - rekreacinis miško imlumas, t. y. kiek miškas gali priimti poilsiautojų nepatirdamas žalos. Įvairūs rekreaciniai įrengimai gali padėti sureguliuoti poilsiautojų srautus, ir tada miško rekreacinis imlumas padidėja nuo 3 iki 7 kartų.
Kai miesto vaikas atvažiuoja į girią, jis randa ne plytas ir betoną, o kažką įdomaus. O juk vaikystės įspūdis - stipriausias. Taip ugdomi miško bičiuliai. Šventojoje anksčiau buvo mokyklinė girininkija. Atkūrus nepriklausomybę, pradėta sakyti, kad mokyklinių girininkijų negali būti, reikia vadinti kitaip. Tačiau Šventojoje mokyklinė girininkija kaip buvo, taip ir liko.
Turime pažeidėjų knygą, kurioje registruojami visi elgesio miške taisyklių pažeidėjai. Joje galima matyti, kas kokius pažeidimus yra padaręs kad ir prieš 30 metų. Šioje knygoje nėra nė vieno iš tų, kurie išmoko mokyklinės girininkijos pamokas. Žmogus negali kiauliškai elgtis ten, kur yra likę jo prakaito. Prižiūrimi eigulių, Šventosios vaikai pasodino 110 hektarų miško.
ELTA: Kas girioje pagerėjo ir kas pablogėjo per pastaruosius keliolika metų, lyginant su sovietmečiu?
R. KVIKLYS: Summa summarum, tarybiniais metais miškuose buvo viena didelė bėda, charakterizuojanti nomenklatūros gyvenimo būdą: tai kanopinių žvėrių perteklius. Jie darė didelę žalą miškams. O apskritai miškui tai buvo aukso amžius. Kirtome daug mažiau. Šviesios atminties ministras Algirdas Matulionis "maudė" Maskvą, kiek tik galėjo. Mediena Lietuvai buvo kertama Karelijoje.
Pirmaisiais valstybės atkūrimo metais padėtis tapo liūdna. Ką padarysi: vyko permainos, į daug ką nepavyko laiku atkreipti dėmesio. Tačiau ta beatodairiška, kvaila privatizacija - neduok, Dieve.
Kita problema - miškas grąžinamas 2 kilometrų ilgio ir 13 metrų pločio ruožais. Tokiomis "riekutėmis" suraikomas masyvas. Trūksta žodžių. Kaip tokiuose ruožuose šeimininkauti? O tarp tų ruožų dar turi būti prakertami vieno metro spindžiai. Kaip visa tai ateityje atrodys? Juk mūsų anūkai baisėsis tokiu visuotiniu pamišimu.
ELTA: Kuri Vyriausybė daugiausia prisidėjo prie Jūsų minėto "kvailo" privatizavimo ir miško nualinimo?
R. KVIKLYS: Daugiausia prisidėjo konservatorių Vyriausybė. Lietuvos miškininkų sąjungoje turime 1999 metais tuometinio Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus ranka nubraižytą miškų žinybos reorganizavimo schemą. Tai - pats juodžiausias scenarijus. Nieko bjauresnio negalėjo būti.
ELTA: Ir beatodairiški kirtimai vyko kaip tik tada?
R. KVIKLYS: Buvo bandyta iškirsti. Yra toks terminas - "miško kakta". Tai pats miško pakraštys, kuris priima pirmąjį vėjų smūgį nuo jūros. Aklina siena nuo stipraus vėjo neapsisaugosite - ją išvers. Bet jeigu pastatysite ažūrinę kliūtį, tai vėjas, pučiantis per tą ažūrinę kliūtį, pamažu gęsta. Daug metų mes po truputį retinome maždaug 60 metrų miško pakraštį, kurdami vadinamąją miško "kaktą" ir palikdami galingus medžius. Šitie monstrai priima pirmąjį vėjo smūgį, gesina vėją, ir toliau augantys medžiai gali jaustis ramiau.
Šis ruožas senų seniausiai buvo valstybinis. Kadaise tai buvo caro nuosavybė, 1918 metais Romanovų nuosavybė buvo nacionalizuota. Ir tą ruožą tarp pietinio ir šiaurinio įvažiavimų į Šventąją G. Vagnoriaus laikais suskaldė po 20 arų. Sukūrė sklypus "privačiai nuosavybei atstatyti". Labai gražus terminas. Šį sprendimą priėmė Palangos miesto taryba. Jai tada, kaip ir dabar, vadovavo meras konservatorius - Pranas Žeimys. Girdėjau apie sumas, kurios aplink tą reikalą sukosi. Su miškininkais visa tai nebuvo derinama.
Nukirtus medžius, sudarančius miško "kaktą", visas miškas būtų tapęs neatsparus vėjams. Tačiau naujiesiems savininkams tai būtų buvusi labai patogi vieta: komunikacijos, kanalizacija, artezinis gręžinys - galima sakyti, "klasika". Ir tada, kai buvo sukasti paskutiniai stulpeliai, pakėlėme triukšmą. Įsitraukė spauda, televizija, radijas. Rezultatas - tarybos sprendimo vykdymas sustabdytas. Tačiau neatšauktas. Mane bandė gąsdinti anoniminiais skambučiais, darė spaudimą. Tie žemės sklypai - nemenkas "pyragas".
Pastaruoju metu lyg ir yra gerėjimo tendencijų, bet kol kas apie jas tik girdžiu. Mano administruojamame plote viskas daugmaž gerai, o kas iškirsta - iškirsta.
ELTA: Ar daug iškirsta?
R. KVIKLYS: Daug. Tačiau apie privačias valdas žemėtvarkininkai mums duomenų neteikia. Sako: ko jūs norite - juk tai privati nuosavybė. Atneškite teismo sankciją, tada suteiksime duomenis. Manau, kad iškirsta per 100 hektarų.
ELTA: Ar tai tik Šventosios girios problema, ar visos Lietuvos?
R. KVIKLYS: Visos Lietuvos. Šventojoje tokių problemų kaip tik mažiau. Jei nebūtume sustabdę mano minėto proceso, būtų buvę blogiau. Dar sovietmečiu Baltijos jūros baseino valstybės pasirašė bendrą konvenciją dėl Baltijos jūros ekologinės aplinkos. Vienas iš punktų numato, kad 7 kilometrų ruože visi miškai, kurie tarnauja kaip į Baltiją patenkančių vandenų filtras, turi būti vienodai tvarkomi. Skandinavai išperka iš privačių savininkų šio ruožo miškus, kad galėtų tvarkyti juos deramai. Juk savininkas lėšų neinvestuos - jam nėra reikalo savo privačioje nuosavybėje spręsti tokius globalius klausimus.
Aukščiausioji Taryba tada priėmė Miškų įstatymą, kuriuo įteisino šiuos reikalavimus. Tačiau atėjus konservatoriams į valdžią, G. Vagnorius parašė potvarkį, kuriuo sustabdė įstatymo straipsnio, numatančio minėtus reikalavimus, galiojimą. Straipsnis, kurio galiojimas buvo sustabdytas, skelbė, kad valstybei išimtinės nuosavybės teise priklauso apsauginiai miškai iki 7 kilometrų pločio juostoje nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių.
G. Vagnoriui sustabdžius šio straipsnio galiojimą, prasidėjo didysis mūšis. Romo Pakalnio (dabartinis Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininkas. - ELTA) dėka pavyko pasiekti Prezidentą Valdą Adamkų. Jis padėjo apginti miškus tame mūšyje. Beje, nuo G. Vagnoriaus laikais paskirto apskrities viršininko Laisvūno Kavaliausko laikų pradėta privatizuojamų sklypų žymėjimo akcija vėliau kitos apskrities viršininkės - Virginijos Lukošienės buvo teisinama taip: "Juk mes tai darome žmonėms!" Jei V. Adamkus nebūtų įsikišęs, tai kas žino, kaip viskas būtų baigęsi.
ELTA: Ar juntama konkrečių politinių partijų įtaka?
R. KVIKLYS: Provincijoje viskas atrodo kiek kitaip nei Vilniuje. Čia viskas geriau matyti, visi viską žino. Kai kas apsikaišo vienos partijos plunksnomis, paskui tas pats gaidys dabinasi kitos partijos plunksnomis... Jokio skirtumo čia nematau. Žmogus arba doras, arba nedoras. Kai Antano Terlecko klausia, kodėl jis keikia visus komunistus, bet nekeikia Česlovo Juršėno, tas atsako, kad Č. Juršėną gerbia kaip vienintelį, kuris nesižegnoja prieš popiežių. Principingumas - svarbu.
Politinės jėgos neturi būti tik proginės, jos turi remtis ideologiniu pagrindu. O šiandien - užsimanai partijos ir susikuri. Kas yra Naujoji sąjunga? Susikūrė, o dabar skęsta. Darbo partija taip pat skęs. Tai suprantami dalykai. Žmogus neturi būti mankurtas, jis turi vadovautis ideologija.
Žinoma, pasaulėžiūra gali keistis, tačiau tas procesas, jei pokyčiai - nuoširdūs, būna labai skausmingas. Atgailos ašaros tokiais atvejais yra liejamos vienatvėje, o ne viešai. Tai žmogaus vidaus reikalas. O viešas draskymasis - esą vakar klydau, o šiandien viską supratau - yra niekinis. Niekada nepatikėsiu tokiomis viešomis atgailomis.
Nesuprantu, kaip žmogus nuoširdžiai gali būti krikščionimi demokratu, jei per savo tėvo laidotuves karjeros sumetimais liepė išnešti visus šventus paveikslus. O paskui braukia ašaras politinėse tribūnose, esą atgailauja. Netikiu tokiomis atgailomis.
Niekada jokioms partijoms nepriklausiau. Mano vienintelė partija - Lietuva. Sibire šito išmokau. Tarp 1941 metų tremtinių nėra rėksnių. Mes, diedukai, kurie dar gyvi, kartais susirenkame ir juokiamės, kad nė vienas taip ir neišmokome rusiškai keiktis. Tai mūsų motinų nuopelnas.