„Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“. Jonaičių šeimos tragedija. Antroji dalis

Pavėluotos skyrybos

Perskaitęs visą baudžiamąją bylą, ilgai galvojau, kaip paaiškinti? Kaip iš tos mozaikos, tos informacijos, kuri yra byloje, sudėlioti suprantamą paveikslą? Kaip papasakoti, kaip ji gyveno? Ką ji turėjo ir ko jai trūko? Kaip ji stengėsi gyventi kitaip? Tai labai svarbu, norint suprasti jos įvykdyto nusikaltimo priežastis.

Kad tai suprastum, neužtenka perskaityti bylą. Teko pašnekinti jos buvusį vyrą, tėvą, brolį, seserį, auklėtoją, gimines, kaimynus. Draugus, kurių beveik ji neturėjo. Perskaityti byloje esančius jos ir jos buvusio vyro Virgilijaus parodymus apie gyvenimą kartu. Jos meilužių pasakojimus prokurorams apie tuos trumpus bendravimus, kai jai pavykdavo pabėgti iš namų. Byloje esantys parodymai gerokai skiriasi nuo to, ką mes girdėjome per televiziją abu Jonaičius kalbančius apie save. Ar skaitėme tuos pokalbius laikraščiuose. Su žurnalistais bendraudami jie abu norėjo atrodyti patrauklesni. Tada pamatai kaip yra pavojinga gyventi nemeilėje. Kaip tai gali būti pražūtinga. Almos Bružaitės ( Jonaitienės ) gyvenimo istorija yra apie tai.

Kas yra histrioninio tipo asmenybė?

Po kiekvieno perskaityto straipsnio ar televizijos laidos apie Almą Bružaitę (Jonaitienę) ir tą šeimą ištikusią tragediją, po bet kokių aiškinimų, kad ji ruošė save gyvenimui su kitu vyru ir dėl to jai trukdė motinos su penkiais vaikais statusas (tokią išvadą padarė teismas), visada lieka neaišku. Niekada neišgirsti įtikinančių argumentų. Toks, regis, prieš žmogaus prigimtį ir motiniškus instinktus nukreiptas sprendimas lieka nesuvoktas, nes jo negali racionaliai paaiškinti.

Taip yra todėl, kad Almos (tada dar Jonaitienės) elgesio žudynių dieną keliais sakiniais paaiškinti ir neįmanoma. Apskritai, jos elgesio neįmanoma suprasti, kol neišsiaiškini, kas yra ta histrioninio tipo asmenybė ? Ir kokie gali būti tokio tipo asmenybės sutrikimai. Būtent tai, ką nustatė teismo medicinos psichiatrijos tarnybos psichiatrai ir psichologai, šešias savaites Utenos ekspertiniame skyriuje tyrę Almą Jonaitienę. Ekspertų išvadoje parašyta, kad ji pakaltinama. Kad nusikaltimo darymo metu galėjo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti.

Olegas Lapinas, gydytojas psichiatras-psichoterapeutas: „Tai vienas iš elgesio stiliaus, charakterio variantų. Sunkiais atvejais – psichopatija. Tai tokia psichikos sandara, kurioje mes atrandame ne harmoniją. Neharmoningumą. Vyrauja emocinė sfera. Intelektas gali būti labai gerai išvystytas, bet juo naudojamasi mažiau. Vietoje to, kad racionaliai įvertintų situacijos objektyvumą, histrioninio tipo žmonės reaguoja į santykį. Aš čia įžvelgiu siekį paveikti, manipuliuoti.“

Tai – ne liga, o charakterio ypatybė

Ekspertai, tyrę A. Jonaitienę, nenustatė psichopatijos. Be to, net jeigu taip ir būtų buvę, psichopatai taip pat pakaltinami. Ir histrioninis tipas, ir psichopatija nėra liga. Tai – charakterio ypatybės, dažnai lemiančios žmogaus sprendimus. Anot psichiatro O. Lapino, taip būna tada, kai tokį žmogų vaikystėje, vietoje to, kad mylėtų, išnaudoja, gundo ir atstumia. „Užuot ugdydami atsakomybę, ją atima“- aiškino gydytojas. „Įvairūs variantai. Tačiau to rezultatas – užauga žmogus, kuris nėra gerai prisitaikęs nei mokykloje, nei su draugais ir draugėmis. Nei sutuoktiniame gyvenime.“

Kad galėtumėme geriau visa tai suprasti, atsiverskime baudžiamąją bylą.

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo (apklausa atlikta, praėjus keturiems mėnesiams po vaikų nužudymo): „Augau penkių vaikų šeimoje. Buvau vyriausias vaikas. Tėvai nuolat girtavo ir nepakankamai mumis rūpinosi. Dėl to man, kaip vyriausiam vaikui, teko rūpintis mažesniais broliais ir seserimis. Baigusi 9 klases, nuo 15 metų, pradėjau dirbti kolūkio fermoje melžėja. Uždirbtus pinigus paimdavo tėvai. Ir juos išleisdavo“.

„Visi girti. Visi pasileidę.“

Almos buvusios auklėtojos, Panevėžio rajono, Geležių Naujamiesčio vidurinės-vakarinės mokyklos mokytojos Joanos Brazinskienės paprašėme papasakoti apie buvusią auklėtinę. Jau sakėme, kad pedagogė mokinę prisiminė kaip geriausiai iš visos klasės mokinių besimokiusią. „Gera. Graži. Labai protinga“. Paskutinį apibūdinimą mokytoja kartojo ne vieną kartą, tarsi pasakotų apie mokyklinių olimpiadų nugalėtoją, pirmūnę.

Patyrusi pedagogė, paklausta, kokiom sąlygom ir kokiuose namuose Alma užaugo, atsakė iškart: „Siaubingom sąlygom. Įsivaizduokit. Žiema. Kūrena žmonės krosnį. Į ją pro atidarytas dureles įkištas dviejų metrų ilgio storas rąstas. Langai išdaužyti. Polietileno plėvele užkalti. Netvarka baisi. Neišsiblaivanti mama. Neišsiblaivantis tėvas. Va, tokioj šeimoj gyveno. Ten niekas nebuvo draudžiama. Visi darė, ką norėjo“.

Tebegyvenanti tame pačiame miestelyje su Almos tėvais, auklėjusi ir jaunesniąją jos seserį, mokytoja tikino, kad apie tą šeimą sunku kalbėti. Gerų žodžių pasakė tik apie Almos tėvą. Tiksliau, tą, kurį visi vadina jos tėvu. Jonas Bružas nėra biologinis Almos Bružaitės tėvas. Alma – nesantuokinė jos motinos dukra. „Joniukas dar kartais padarydavo ką gero namams“- reziumavo daug kartų jų namuose besilankiusi, dviejų šeimos mergaičių auklėtoja. „Aš visada pasibaisėdavau nuėjusi. Galvodavau, Dieve, Dieve, kaip tokiom sąlygom galima gyventi ? Alma, baigusi 10 klasių, kažkur išvažiavo. Dingo iš Geležių...Ten beprotnamis. Visi girti. Visi pasileidę. Kas nori, ateina. Ką nori, tą daro“.

Alma visur buvo kitokia

Po tokio liudijimo, norisi iš karto paminėti, kad Alma niekada nevartojo alkoholio. Tėvų namuose, bent jau šia prasme, ji išsiskyrė. Kaip ir mokykloje. Paradoksas, apie Almą pakalbėti su jos buvusia auklėtoja J. Brazinskiene, rekomendavo patys Almos artimieji. Jos sesuo, tėvas, brolis. Sakė, ta mokytoja visada mus suprasdavo. Kiti, anot jų, negražiai kalba apie tuos namus.

Mano įspūdis, apsilankius tuose namuose, gerokai kitoks. Kad ten gyventų asocialūs žmonės, ką girdėjau ne vienoje vietoje, negalėčiau tvirtinti. Almos tėvas, brolis, sesuo, su kuriais teko kalbėtis, buvo blaivūs. Gėrė kavą. Namas buvo prišildytas. Krosnyje degė ne dvimetrinis pagalys, o tvarkingai sukapotos malkos. Ant sienos mačiau pritvirtintą švarų lapelį, kuriame buvo tvarkingai surašytas pamokų tvarkaraštis. Buitis skurdi. Bet negi dėl to gali žmogų smerkti ?

„Nesigiriu, kad esu jos brolis“

Mačiau žmones, kurie puikiai supranta, ką Alma padarė. Dėl to pergyvena. Ir, kaip daugelis Lietuvoje, negali suprasti, kodėl taip atsitiko ? „Aš, aišku, neteisinu“- kalbėjo jos brolis Irmantas.“Aš nežinau. Savo vaikus... Jei jų nebūtų mylėjusi ar ką... Ne tokių šeimų yra. Bet myli savo vaikus. Šuniuko negali užmušti, o čia dabar...“ Almos brolis atviravo: “Jei kur nors kalba apie ją ir aš girdžiu, nesigiriu, kad esu jos brolis. Mano žmona susirašinėja su ja. Aš tai nenoriu...“ Visų vadinamas Almos tėvu, Jonas Bružas, sakė tą patį: “Nesuprantu ir aš. Negaliu suprasti. Tvarkinga mergaitė buvo. Sužinojom per radiją. Negalėjom patikėti. Kai pranešė, kad ji pati rado tuos vaikus, sakiau žmonai: viskas aišku, ar ne su ja bus susiję...Tokia nuojauta buvo“. Su Almos motina nepavyko pasikalbėti. Buvo išėjusi pas kaimynus uždarbiauti. Ir neieškojom jos. Būtų tą patį pasakiusi.

Bružai turėjo 17 anūkų. Dviejų nebeliko. Jie abu Almos.

„Nuolat prikaišiojo, kad aš nieko neturiu“

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Anksti susituokiau. Nebuvo ir aštuoniolikos. Norėjau pakeisti gyvenimą. Ne vien stebėti barnius ir girtuokliavimą. Tekėdama ieškojau šilumos ir supratimo. Norėjau turėti savo šeimą. Bet nuo pat santuokos pradžios vyras visą laiką buvo pavydus. Gėrė taip pat kaip ir mano tėvai. Mums gyventi nebuvo lengva. Jau pirmo nėštumo metu patyriau smurtą. Taip būdavo, kai jis grįždavo girtas. Jis man nuolat prikaišiodavo, kad aš nieko neturiu.“

Virgilijus Jonaitis, dabar jau buvęs Almos vyras, ilgo mūsų pokalbio metu visą laiką kategoriškai neigė, kad kada nors būtų kėlęs ranką prieš žmoną. Rodė pirštu savo keliose vietose iš tiesų susiūtą lūpą. Sakė, jos darbas. Be abejo, nemalonu žurnalistams prisipažinti, kad esi mušęs žmoną. „O kas nėra, jei užveikia...“ To jis mums nepasakė. Bet byloje yra apie tai duomenų. Pats Virgilijus, apklausiamas prokuratūroje, prisipažino. Ką jau dabar padarysi.

Toks žmogus tik mylimas jaučiasi gerai

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Dar iki pirmosios dukters gimdymo, buvau pabėgusi nuo vyro. Atgal pas savo tėvus. Nes daugiau neturėjau kur eiti. Gimus dukrai Vaidai, vyras mus parsivežė pas save atgal (...) Pusę metų paauginusi dukrą, grįžau į „Leliją“. Ten dirbau siuvėja. Vaidą tuo metu prižiūrėjo Virgio mama. Dukra dar neturėjo metukų, kai ji mirė. Tada išėjau iš darbo, kad galėčiau būti su vaiku. Pradėjau privačiai siūti namuose. Netrukus dėl nesutarimų su vyru vėl buvau išėjusi iš jo namų kartu su dukra. Skaudžiausia būdavo tai, kad jis nuolat sakydavo, jog aš nieko neturiu, kad čia viskas ne mano (...) Grįžau atgal, nes vyras atsiprašydavo. O aš jam atleisdavau“.

„Histrioninės asmenybės labai teigiamai ir lengvai reaguoja į meilę“- apie tokio tipo žmones pasakojo gydytojas psichiatras O. Lapinas.“Jeigu toks žmogus ir gali gerai jaustis, jis gali gerai jaustis tik sąlygomis, kuriose jį myli. Jam simpatizuoja, bet nepriklauso nuo jo nuotaikos. Idealus partneris tokiam žmogui – labai logiškas, racionalus, bet mylintis tą žmogų. Tokiame partneryje histrioninio tipo žmogus gali rasti tėvą, motiną, stabilizuojančią figūrą, kuri kaip sugeriamas popierius sugeba sugerti to žmogaus nuotaikų svyravimą. Ir, vietoje to, kad baustų ar skriaustų, priglaudžia, išklauso, o po to priima racionalų sprendimą. Tai tarsi papildinys, kuris vaikiškai psichikai priešpastato suaugusio žmogaus požiūrį“.

Teismas tada jų neišskyrė

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Gyvenome varganai. Lūšnoje nuomojomės vieną kambarį. Vėliau savivaldybė skyrė valdišką vieno kambario butą. Vyras tuo metu dėl girtavimo ilgai nedirbdavo. Gimė Mantas. Po penkerių metų Tomas. Dar jam negimus, norėjau su Virgiu išsituokti, tačiau teismas neištuokė. Aš jam vėl atleidau. Jis užsikodavo. Ilgai negėrė. Mūsų santykiai buvo pagerėję (...) 2000-iais iš banko gavome paskolą būstui įsigyti. Šeduvoje, Radviliškio rajone, nusipirkome trijų kambarių butą. Ten begyvenant gimė dvynukai.“

„Ji nenorėjo savo kitų keturių vaikų“- apie Almą Bružaitę paklausta, pasakojo žurnalistė ir rašytoja Laima Lavastė. Dar kol Šiaulių apygardos teisme nebuvo paskelbtas nuosprendis, Alma ne kartą atvirai kalbėjosi su ją to miesto tardymo izoliatoriuje aplankiusia žurnaliste. Vėliau, kai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, kur iki šiol atlieka jai skirtą bausmę, administracijai raštu pranešė daugiau nebeduosianti jokių interviu jokiems žurnalistams, atsisakė bendrauti ir su L. Lavaste.

„Tai tiesa. Ji pati man apie tai yra sakiusi. Visi paskutinieji keturi vaikai jai gimė dėl to, kad neturėjo pinigų abortui. Ar...kad praleido laiką, kada dar galima juos daryti. Ji pati taip aiškino. Iš tikrųjų laukiamas vaikas buvo tik pirmoji dukra“- prisimindama pokalbius su A. Bružaite ( tada dar Jonaitiene ), kalbėjo žurnalistė.

Stresas ir barniai nepraėjo be pasekmių

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Grąžinti paskolą mums sekėsi vis sunkiau. Dėl to pradėjome ieškotis namelio, kad galėtumėme gyventi ūkiškai. Iš giminaičių sužinojome, kad Kelmės rajone, Petrališkės kaime, išsimokėtinai parduodamas namas. Jį įsigijome 2002-ųjų rudenį.
Persikraustėme. Vyras tuo metu įsidarbino Šiauliuose, saugos tarnyboje. Aš pradėjau veisti ūkį. Įsigijome kiaulių, galvijų. Nuo minėto užsikodavimo vyras negėrė ištisus septynerius metus. Mūsų santykiai pagerėjo (...) Bet bankrutavo firma, kurioje jis dirbo. Jis pradėjo dirbti kitur. Ir vėl pradėjo gerti. Dėl to netrukus jį atleido iš darbo. Po to ilgai nedirbo. Pradėjo važinėti į Sovetską (miestas Kaliningrado srityje, kur Jonaičiai važiuodavo pigesnių prekių – Aut. pastaba). Tada mūsų santykiai vėl pašlijo. Kai jis gerdavo, mes neturėdavome pinigų namo savininkui (...) Dirbti ūkio darbus jis man nepadėdavo. Ūkiu rūpinausi viena. Po to, kai paaugo, padėjo ir didieji vaikai.“

Kad tai tiesa, mums liudijo ne tik artimiausias Almai žmogus teta Ramutė, kaip ją visada ji vadino. Apie tai kalbėjo ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro skyriaus vyriausiasis tyrėjas Robertas Krikštaponis. Kriminalistas tyrė vėliau pasitvirtinusią versiją, kad abu vaikus nužudė kažkas iš artimųjų. „Negaliu užmiršti vieno kaimyno frazės, kad Jonaitis buvo toks žmogus, kuris stovėdavo vidury kiemo, rūkydavo cigaretę ir keikdavosi“- prisiminė kriminalistas. „Kaimynai pasakojo, kad jis nieko nedirbo namuose. Visus ūkio darbus nudirbdavo Jonaitienė. Gyvulius prižiūrėdavo tik ji. Vaikus taip pat ji. Aš dabar manau, kad jai nuo tos įtampos, nuo nuolatinio krūvio ir streso, nuo nuolatinių barnių kažkas pakito psichikoje.“

Įkliuvęs „Zuikutis“ iš Anykščių

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Pradėjus blogėti santykiams su vyru, man norėjosi šilumos. Kitokio bendravimo. Kad mane suprastų ir išklausytų. Dėl to parašiau į televiziją žinutę. Parašiau, kad ieškau draugo. Į ją atsiliepė vyriškis, vardu Arūnas. Jis buvo iš Anykščių“.

„Ji visiems vyriškiams, nors juos susirado tokiu pačiu būdu – skelbimai per televiziją – prisistatė visiškai kitaip“- pasakojo L. Lavastė. „Pirmajam vyrui iš skelbimų ji prisistatė esanti muitininkė. Tikino, gerai gyvena, vyras tolimųjų reisų vairuotojas, išvykęs į užsienį. Turi tris vaikus. Ketina
skirtis“.

Su Arūnu iš Anykščių jai nepasisekė. Byloje yra jo apklausos protokolas. Vyras prokurorus tikino, iš karto supratęs, kad moteris iš Kelmės yra nestabilios psichikos. Ji agresyviai reikalavo dėmesio, reikalavo su ja bendrauti. Neslėpė, kad norėtų kartu gyventi. Pirmą kartą jie susitiko Kelmėje. Arūnas apklausiamas tikino, daugiau net neplanavęs su ja matytis. Bet netrukus po to Alma jam paskambino ir pasakė, kad yra atvažiavusi į Anykščius. Klausė ar galėtų užsukti į svečius ? Arūnas buvo išsiskyręs ir gyveno vienas. Pasakė adresą. Ji atvažiavo.

Apie tą atvažiavimą jie abu buvo apklausiami. Jų parodymai skirtingi. Arūnas prokurorus tikino, dar kartą pasibaisėjęs agresyviu reikalavimu meilės ir dėmesio. Jie susižodžiavo. Ir jis ją išgrūdo lauk. Alma prokurorams pasakojo visai ką kita. Ji pas Arūną išbuvusi tris dienas. Tas vyras ją nešiojęs ant rankų. Ji dar niekada nesijautusi tokia moterimi. Kaip tada.

Liudininkų nebuvo. Viena aišku, kad į Petrališkes Alma grįžo iš tiesų po trijų dienų. Nei pas tėvus, nei pas brolius ar seseris užsukusi nebuvo. Draugų, išskyrus tetą Ramutę, ji neturėjo. Ji neturėjo pas ką būtų galima prabūti šiaip tris dienas. Bet tai nesvarbu. Svarbesnis yra Almos tikinimas prokurorams: ji norėjo būti moterimi, kurią nešioja ant rankų. Bent kartą. Bent tada.

Teisme Arūnas sėdėjo užsimovęs juodą, veidą dengiančią kepuraitę. Kaip koks „įslaptintas liudytojas“. Jį iš tiesų galima tik užjausti. Kas galėjo pagalvoti, kad apie atsitiktinai, nerūpestingai ir romantiškai prasidėjusią pažintį vėliau teks liudyti visos Lietuvos laikraščių aprašomame teisme. Žurnalistai savo straipsniuose jį vadino „zuikučiu“.

Alma apklausiama tikino, kad grįžusi iš Anykščių savo iniciatyva bendravimą nutraukė. „Vėliau, per žinutes telefonu, supratau, kad jis grubus“- sakė prokurorams. Toks kaip visi. Toks kaip jos pačios vyras. Tų dviejų vyrų ji apklausiama nelygino. Bet tai yra aišku, skaitant apklausos protokolą.

„Tokio vyro glėby, motinėle, nesu buvusi“

Po to buvo Jonas iš Radviliškio. Susipažino taip pat. Parašiusi žinutę į televiziją. Buvo du kartus susitikę. Tada, vėl per televiziją, atsirado Nerijus iš Šiaulių. Ta pažintis su tolimųjų reisų vairuotoju, iš tiesų mėnesiams išvykstančiu iš Lietuvos, tęsėsi ilgiau. Simpatija buvo abipusė. Šį kartą, prisistatydama naujam draugui, Alma nemelavo apie „turtingą muitininkę“. Prisistatė, kokia ir buvo. Išskyrus viena. Pasakė, kad turi tik tris vaikus. „Aš jos paklausiau, kodėl tu melavai ? Planavai iš anksto nužudyti du vaikus ?“- pasakojo to pokalbio su Alma Jonaitiene liudytoja žurnalistė L. Lavastė.“Ne, ji sakė. Aš melavau todėl, kad kažkaip net nepadoru turėti penkis vaikus. Kaime tai reiškia, kad tu gyveni skurde“.

Jie buvo susitikę keturis kartus. Vienas kitam rašė žinutes. Nerijus, apklausiamas prokurorų, tikino, kad moteris iš Kelmės jam patikusi, bet jokių pažadų dėl ateities jis nedavęs. Ji, anot jo, to ir nesiekusi. Abiems tai buvęs tik nuotykis, gyvenimo paįvairinimas. Iliuzinė kompensacija, kai pagaliau supranti, jog vedęs negauni to, ko tikėjaisi iš vedybų. Apie tos pažinties svarbą pasakojo teta Ramutė, vienintelis artimas Almai žmogus: “Tu neįsivaizduoji, motinėle, kas per žmogus. Koks žmogus ! Ir aš ją pilnai supratau. Ji sakė, tokio švelnaus ir malonaus žmogaus gyvenime nebuvo sutikusi. Be abejo, su Virgiu tokių santykių nebuvo. O tai jai buvo atradimas. Ji jautėsi kaip devintam danguj. Ji sakė, tokio vyro glėby per visą gyvenimą nėra buvusi. Dėmesys ir švelnumas ją pakerėjo“.

Užtarimo žodis Virgiui

Iš bendro solidarumo visiems vedusiems vyrams, šioje vietoje norėtųsi užtarti tą patį Virgį. Žmogus nekaltas, kad nemyli. Arba, kad tą patį supranta ir parodo kitaip.

Vieną meilią, Nerijaus rašytą žinutę, Virgilijus perskaitė Almos telefone. Kilo konfliktas. Almai buvo nuskeltas dantis.

„Mantas ir Tomas turėtų gyventi su manimi“

Iš A. Jonaitienės papildomos apklausos protokolo: „Po to konflikto aš savo vyrui pasakiau, kad padarysiu taip, jog jis atsimins visą gyvenimą. Tai sakydama, turėjau omenyje, kad aš nusižudysiu“.

„Jeigu yra situacija, kada histrioninio tipo žmogus sutrikęs, nepakelia didelės atsakomybės, gali netekti išskirtinio dėmesio, jei tas žmogus susiduria su kokiu gyvenime vykstančiu pasikeitimu, kada jis turi kentėti, būti nuskriaustas, jo reakcijos tampa kitokios‘,- aiškino psichiatras O. Lapinas. „Tada tas žmogus, užuot veikęs racionaliai, veikia impulsyviai. Jis gali padaryti impulsyvų veiksmą. Pavyzdžiui, bandyti nusižudyti. Tam, kad tu pasijustum kaltas. Gali bandyti pabėgti iš namų, sudaužyti indus. Tai, ką mes anekdotuose vadiname „normaliu šeimyniniu ginču“. Vėliau, kai jo paklausi, kodėl tu taip pasielgei, jis dažniausiai teisina save, kaltindamas kitą. Kaip galėjau pasielgti kitaip, jeigu jis su manimi taip elgėsi ?“

Iš Virgilijaus Jonaičio papildomos apklausos protokolo, esančio byloje: „Almą vedžiau 1990 m. Tuo metu buvau nusprendęs draugystę su ja baigti, nes mes nelabai sutarėme. Sužinojusi apie tai, Alma labai pergyveno. Ryžosi savižudybei. Ji buvo prisigėrusi vaistų ir dėl to išvežta į ligoninę. Man jos pasidarė gaila. Tada susitaikėme ir nutarėme tuoktis.“

„Atrodo, ko dar trūko? Abu jauni, abu gražūs. Vaikai sveiki. Tik reikėjo daugiau tos meilės tarpusavy. Sutarimo. Užuojautos jai reikėjo kaip moteriai. Jisai nebuvo švelnus jai. Nei vaikam. Dabar tik jis tai supranta. Nori būti geru tėčiu. Truputį anksčiau reikėjo apie tai pagalvoti“,- savo pastebėjimais ir supratimu dalijosi Almos teta.

Iš Virgilijaus Jonaičio papildomos apklausos protokolo: „Supykusi ant manęs, Alma tapdavo agresyvi. Ne kartą esu nuo jos gavęs. Ranka, pagalve, kočėlu į veidą. Prisipažinsiu, ir aš jos atžvilgiu naudojau fizinį smurtą. Esu sudavęs į įvairias kūno vietas (...) Nuo tada, kai ji buvo dingusi tris paras, pradėjome smarkiai nesutarti. Kartą ji man pasakė: „Jei mane įtarinėji neištikimybe, gal geriau taikiai išsiskirkim. Kalbėjo, kad skyrybų atveju, sūnūs Mantas ir Tomas turėtų gyventi su manimi. Ji liktų su Vaida ir dvynukais. Mes visi, kaip ji norėtų, turėtumėme persikelti gyventi kur nors kitur. Jai turėtų likti namas“.

Motinos aiškinimas

Byloje galima perskaityti, kaip pati Alma Bružaitė aiškino teisme, kodėl ryžosi tam kraupiam žingsniui ? Tai išklaususios teisėjos suabejojo ar tie paaiškinimai nuoširdūs. Yra paaiškinta, kodėl.

Iš Almos Bružaitės parodymų teisme : „Mažiesiems dvynukams nuėjus į miegamąjį pokaičio, apsisprendžiau, kad išeisiu iš gyvenimo. Kartu su savimi pasiimsiu Tomą ir Mantą, juos nužudydama. Kokiu būdu tai padarysiu, iš karto nebuvau apsisprendusi. Apie savo ketinimą parašiau laiške ant popieriaus lapo. Planavau, kad nužudžiusi vaikus, pati išgersiu psichiatrės man išrašytų vaistų. Tačiau to nepadariau.“

Alma (tada dar Jonaitienė) iš tiesų parašė atsisveikinimo laišką. Byloje yra jo fotokopija. Jos tikinimu, jį laikiusi piniginėje. Vėliau, jau sulaikyta, higieninių paketų maišelyje. Bet ekspertai nustatė, kad buvo kitaip. Alma Jonaitienė tą graudų laišką parašė Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jau parvežta iš Utenos. Vėliau ji pati tai pripažino. Todėl jos nuosprendyje parašyta: „Tai rodo, jog jos versija apie planuotą savižudybę ir tuo pačiu apie vaikų nužudymo motyvą yra melaginga.“

Tai, kas jos byloje neparašyta

Bet yra kai kas, apie ką jos byloje neparašyta. Kaltinamąją išvadą rašęs prokuroras ir teisme tvirtino, kad „kaltinamoji psichiatrijos ligoninėje nesigydė, psichikos sveikatos centre nesilankė“. O tai neatitinka tikrovės.

Byloje yra pažymos iš Šiaulių ir Radviliškio psichikos sveikatos centrų, kuriose rašoma, kad nesikreipė, įskaitoje neregistruota. Tai tiesa. Bet byloje nėra tokios pažymos iš Kelmės analogiško centro, kuriame kaltinamoji lankėsi dar sausio mėnesį. Ten ją buvo nukreipęs bendrosios terapijos gydytojas, kuriam kilo įtarimų, kad psichiatro apžiūra moteriai reikalinga.

Kodėl tai svarbu ? Ne dėl klausimo apie Almos Bružaitės pakaltinamumą. Į tai ekspertų komisija atsakė – pakaltinama. Tai svarbu, ar iš tiesų nebuvo, ko nenustatė teismas, bausmę švelninančių aplinkybių ? Ir todėl dabar galima tik spėlioti, ar Kelmės medikai teisingai įvertino jos sveikatos būklę ? O teisėjai pagrįstai skyrė aukščiausią bausmę ? Įkalinimą iki gyvos galvos. Pagal tą patį straipsnį buvo galima skirti ir dvidešimt, ir aštuoniolika metų nelaisvės.

„Histrioninio tipo žmonės nevisiškai atsako už tokią savo psichiką. Jie yra tokie“- aiškino psichiatras O. Lapinas.“Jų psichika yra vaikiška. O vaikui visada yra sunku prisiimti atsakomybę. Kaltės nuvertimas ant kito yra apsauginė jų reakcija. Reikia žinoti, kad, nepaisant to, jog jie yra suaugę, dažnai jų reakcijos vaikiškos, automatiškai ginančios save.“

Melagiu netikima net tada, kai jis sako tiesą

Visi, dabar jau galima sakyti, iš tiesų vaikiški Almos bandymai apsiginti labai skaudžiai atsigręžė prieš ją pačią. Atsigręžė jai paskelbtu nuosprendžiu. Jos pasakojimai apie „dangiškas būtybes“, neparašytus, bet, galbūt, iš tiesų norėtus rašyti atsisveikinimo laiškus, jos išgalvotos versijos, dukters kaltinimas... Melagiu netikima net tada, kai jis sako tiesą. Šis genialaus rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio pastebėjimas paaiškina, kodėl teisėjai net jos graudžius pasakojimus apie savo neišgalvotą gyvenimą pavadino tik bandymu sušvelninti savo padėtį, sukelti aplinkinių gailestį, vaizduojant save kaip susidariusių aplinkybių auką. Į tai nebuvo atsižvelgta.

Žmogui, neturinčiam psichologinio išsilavinimo ir žinių, sudėtinga suprasti, kodėl motinai galėjo trukdyti jos pačios vaikai, jos du sūnūs. Ekspertų aiškinimai, kad taip kartais elgiasi užguitos ir pusiausvyros netekusios moterys, keršydamos ne tik savo vyrams, bet ir visai vyrų giminei, atimtų daug laiko. Ir įtikintų toli gražu ne visus.

P.S.

Kaip atsirado kaltinimai vyriausiajai Jonaičių dukrai Vaidai, bus paaiškinta televizinėje šios istorijos versijoje. Tiems, kurie vis dar ja tiki, pacituosime tik vieną ją atmetusių teisėjų argumentą. Jų įsitikinimu, bet kuri motina, net ir naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, netikėtai ant grindų radusi apsvaigusius savo vaikus, nedelsdama kviestų greitąją medicinos pagalbą. Ir tikrai nevežtų jų į upę skandinti.

Apie visa tai, tik plačiau ir išsamiau – birželio 23 d., 19.10 val. žiūrėkite per LNK.
Žurnalistinių tyrimų cikle „Įvykiai, sukrėtę Lietuvą“ su Egidijumi Knispeliu.