„Apibendrinant galima konstatuoti, kad neradome jokių rimtų kliūčių ar techninių priežasčių – gyvosios jėgos, ginklų, planų, amunicijos stygiaus – jog Lietuvos kariuomenė nebūtų galėjusi priešintis agresoriui. Tačiau tenka konstatuoti, kad grėsmės akivaizdoje prezidentui Antanui Smetonai neužteko valios pasekti Norvegijos karaliaus Haakono VII pavyzdžiu, Stasys Raštikis netapo lietuviškuoju Manerheimu, o lietuvių generolai nepasuko lenkų pulkininkų pasirinktu keliu“, - Lietuvos karo akademijoje surengtoje konferencijoje kalbėjo mokslininkas.
Nebuvo planuota kariauti su galingesniu priešu ar pritrūko valios?
Pasak pranešėjo, prieš okupaciją Lietuva turėjo apie 200 tūkst. parengtų atsargos karių, o su reguliariosiomis pajėgomis ir šauliais gyvosios jėgos rezervas siekė beveik ketvirtį milijono vyrų.
„Šalis tuo metu disponavo pakankamu ginklų kiekiu, kad galėtų apginkluoti 5-6 pėstininkų divizijas ir sutelkti apie 150 tūkst. karių. Nors į akis lenda ryškus dujokaukių ir šalmų stygius, tačiau ar tai galima laikyti rimta kliūtimi kariauti? Vargu. O santykinai atsižvelgiant į valstybių gyventojų skaičių ginkluotės kiekiui, Lietuva nenusileido kitoms tuo metu į karą įsitraukusioms valstybėms“, - pasakojo V. Jokubauskas.
Be to, pasak istoriko, mūsų šalis tarpukariu turėjo parengtus mobilizacinius planus, kurie buvo modifikuojami atsižvelgiant į besikeičiančią geopolitinę situaciją.
„Abejonių, kad Lietuva turėjo pakankamai rezervistų, ginklų ir mobilizacinius planus, kurie praktiškai ne kartą buvo patikrinti, nekyla. Iš duomenų matome, kad sandėliuose buvo sukaupta amunicijos atsargos. Surinkti duomenys, leidžia teigti, kad Lietuva turėjo analogišką amunicijos kiekį vienam šaunamajam ginklui kaip ir Suomija, pradėdama Žiemos karą. Taigi amunicijos trūkumu pateisinti kapituliacijos negalima“, - teigia mokslininkas.
Ilgą laiką SSRS laikyta sąjungininke, nors kartais tuo ir abejota
V. Jokubauskas taip pat pabrėžė, kad Lietuvos kariuomenės štabas aptariamuoju laikotarpiu buvo parengęs tris operacijų planus: „V“, „L“ ir „V+L“. Pirmasis skirtas užpuolus Vokietijai, antrasis – Lenkijai, trečiasis – abiejų šių valstybių puolimo atveju. Tačiau, kaip pabrėžė istorikas, pavyzdžiui, pirmuoju atveju atsitraukimas yra numatomas per Vilniaus koridorių į Sovietų Sąjungą, o trečiuoju – į Latvijos pusę, nors nėra visiškai žinoma, ar visa tai buvo suderinta su latviais, mat jie pagal šį planą turėjo padėti lietuviams ginti Mažeikius ir Kuršėnus.
„Galima drąsiai teigti, kad sovietai buvo pagrindinis eventualus Lietuvos sąjungininkas į kurį buvo dedamos didžiulės viltys“, - svarstė V. Jokubauskas, tačiau pridūrė, kad klaidinga manyti, jog kylančios grėsmės visai nebuvo vertinamos ir įvertinamos.
„Abejota, ar SSRS laimėjus karą, jei Lietuva būtų jos sąjungininkė, su Lietuva būtų pasielgta taip, kaip Antantė pasielgė su Belgija ir Serbija po Pirmojo pasaulinio karo“, - aiškino istorikas.
Jo tvirtinimu, sovietai priešais pradėti laikyti pasirašius nepuolimo sutartį 1939 m. Buvo paruoštas ir priedangos planas „R“, kuris iš esmės buvo pakoreguotas planas „L“, bet tiko gintis nuo Raudonosios armijos veiksmų. Ir nors šis planas nerastas, tačiau apie jo buvimą liudija atsiminimai.
„Kalbant apie Lietuvos pasipriešinimo Sovietų Sąjungai 1940 m. perspektyvas, vertėtų atsižvelgti į tai, kad karo veiksmai tarp abiejų šalių galėjo būti trijų lygių: pirma, totalinis mobilizuotų Lietuvos ginkluotų pajėgų pasipriešinimas, tokiu atveju Lietuva galėjo tikėtis sutelkti virš 150 tūkst. vyrų“, - aiškino istorikas.
„Antra, riboto masto karinis pasipriešinimas, kuriame galėjo dalyvauti buvę reguliariosios kariuomenės daliniai, pasieniečiai bei šauliai – tai yra iki 80 tūkst. vyrų. Abu pirmi variantai savaime reiškia, kad pagrindinėms pajėgoms atsitraukus ir internavusis Vokietijoje, Lietuvoje toliau vyks šaulių partizaninis karas“, - tęsė V. Jokubauskas.
„Trečia, lokalus arba simbolinis, pasipriešinimas. Lokalaus pasipriešinimo atveju į aktyvius karinius veiksmus su Raudonąja armija galėjo įsitraukti pavieniai, galbūt pasienyje su Vokietija dislokuoti daliniai“, - dar pridūrė mokslininkas bei patikslino, kad tokiu atveju būtų buvę du lokalūs pasipriešinimo židiniai, kuriuose būtų apie 4500 karių.
A.Smetona pasirinko lokalų pasipriešinimą, bet jo nebuvo paklausyta
Istorikas teigia, kad remiantis prisiminimais galima sakyti, jog prezidentas A. Smetona ir jo aplinka 1940 m. birželio 15 d. pasirinko būtent lokalų pasipriešinimo variantą, tačiau devintajame pėstininkų pulke įsikišus karinei vadovybei, o septintojo pulko vadui nepaklusus krašto pasaugos ministro telefoniniam nurodymui, planas nebuvo realizuotas.
Tuo tarpu norint surengti totalinę mobilizaciją, sprendimą vėliausiai reikėjo priimti birželio 11 d., o riboto masto kariniam pasipriešinimui užteko sprendimus priimti birželio 14 d., davus atitinkamus nurodymus kariuomenės daliniams ir šauliams.
„Laiku nepaskelbus mobilizacijos aštuoniose pietinėse ir rytinėse apskrityse galimybės sėkmingai pašaukti atsargos karius ir priimti juos į dalinius buvo menkos, o dar keturiose – ribotos. Tačiau likusiose dešimtyje šiaurinių ir vakarinių apskričių 1940 m. buvo virš 50 proc. turėtų atsargos karių, tai yra 102 tūkst., iš jų 63 tūkst. pirmos rūšies. O tai bei mobilizacinių centrų išdėstymas leidžia spėti, kad Kauno, Marijampolės, Vilkaviškio, Jonavos, Ukmergės įguloms atliekant priedangos veiksmus trečia, ketvirta ir penkta pėstininkų divizijos galėjo susimobilizuoti net ir paskutiniu momentu užbaigdamos mobilizaciją jau prasidėjus karui. Be to, daliniai kovoti galėjo nebūtinai pilnos numatytos sudėties“, - svarstė V. Jokubauskas.
Pasak jo, visa situacija atskleidžia, kad galimybių priešintis tikrai buvo, tačiau, žinoma, naivu manyti, jog Lietuvos karinės pajėgos vienos galėjo atlaikyti priešo puolimą ilgesnį laiką. Tačiau istorikas teigia, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo formuojamas šaulio-partizano įvaizdis, o, pavyzdžiui, priešui užpuolus šalį ir nutrūkus kontaktui su karine vadovybe kiekvienas šaulys buvo įpareigotas iškart pradėti partizaninį karą.
Vis tik šauliai partizaninio karo 1940 m. nepradėjo dėl pakankamai objektyvių priežasčių – visų pirma kariuomenės vadas davė įsakymą raudonarmiečius sutikti draugiškai, be to, ginklai ir amunicija buvo saugomi centralizuotai. Nebuvo prarastas ir kontaktas su vadovybe, o pati SSRS ilgą laiką laikyta sąjungininke.
Maža to, pasak istoriko, reikia suvokti, kad Lietuva visąlaik tikėjosi būsianti įtraukta į koalicinį karą bei kad jai vienai neteks susidurti nė su vienu iš didžiųjų kaimynų. Dėl šios priežasties reguliarioji kariuomenė neplanavo pati viena ginti visos Lietuvos teritorijos ir stoti į žūtbūtinį pozicinį mūšį. Buvo planuojama ginti teritoriją, kol galės padėti sąjungininkai, o nepavykus – pasitraukti į užsienį, kur egzilinė Vyriausybė palaikytų tėvynėje kovojančius partizanus.