Atsiradus galimybei valdyti kitų likimus, žmogus ima spręsti savo problemas
Projekto sumanytoja prodiuserė Rūta Vanagaitė pasakojo, kad iš pradžių bandė kalbinti Rusų dramos teatro aktorius, kadangi reikėjo Lietuvos publikai televizijoje nematytų veidų bei veido bruožų, kurie įtikintų. Tačiau nė vienas aktorius nesutiko.
Pavyzdžiui, jei žiūrovų grupė nepaklūsta ar juokiasi, liepiama daryti pritūpimus arba atsispaudimus. Padaryti 10 pratimų yra normalu, bet kai aktorius prašo daryti 20, 30 ir dar daugiau, jau tampa pavojinga žmonių sveikatai. Panaši istorija buvo ir su keiksmažodžiais. Visi žinome, kad sovietmečiu pareigūnai keikdavosi, tačiau kai girdi tik keiksmažodžių virtinę, tenka kalbėti apie saiką. Pastebėjau, kad daug problemų turintys žmonės, kai jiems duodi bunkeryje galimybę valdyti kitų likimus, išlieja savo nuoskaudas. Vadinasi, jie negali dirbti šito darbo, nes šioje situacijoje negalima susitapatinti su personažu ir spręsti savo problemas“, - aiškino pašnekovė.
Anot R. Vanagaitės, aktoriams tenka spręsti tą pačią žmogaus prigimties dilemą, kaip vokiečių filmo „Eksperimentas“ veikėjams. Filmo kūrėjai žmones padalino į dvi grupes – kalinius ir prižiūrėtojus. Pastarieji taip įsijautė, kad nejučia peržengė žmogiškumo ribas.
Kaip vaidinimą, kuriame pakankamai daug psichologinio smurto, priima žiūrovai? „Tai tam tikra samplaika tarp žaidimo ir gyvenimo. Tu supranti, kad tai yra tik spektaklis, kad bet kada gali atsistoti ir išeiti, bet kažkodėl to nepadarai. Per ketverius metus iš maždaug 5 tūkst. lankytojų buvo vos 1-2 atvejai, kai žmonės iš tiesų taip padarė.
Būna, atvažiuoja karingai nusiteikusių moksleivių grupė: esą mūsų daug, o jie – tik du, tad mes jiems parodysime. Ir nieko panašaus neįvyksta. Buvo grupė vaikų iš rizikingų šeimų, kurie patys keiksmažodžiais mokytojus siuntinėja. Juos suvaldėme per 10 min. Mokytojai negalėjo atsistebėti. Po tam tikrų poveikio priemonių žmonės tampa banda, su kuria gali daryti, ką nori. Vėliau netgi atsiranda vadinamasis Stokholmo sindromas, kai žmonės per tas 2-3 valandas prisiriša prie savo kankintojo, nors jis pakankamai juos terorizuoja“, - pasakojo prodiuserė.
Mokytojams neretai užkliūna vaidinimo metu skambantys rusiški keiksmažodžiai. R. Vanagaitė prisipažino, kad buvo minčių jų atsisakyti, tačiau visgi buvo nuspręsta, kad tai gali netgi tapti prevencine priemone: labai didelė Lietuvos jaunimo dalis keikiasi rusiškai, net patys nesuprasdami, ką sako, todėl sužinoję, kad šie keiksmažodžiai – jų smerkiamos sistemos paveldas, pradės juos dozuoti.
Ir šiandien disidentų būtų mažai
R. Vanagaitė projekto misiją įvardija kaip skiepus nuo sovietinės nostalgijos. Tiesa, dauguma lankytojų – jauni žmonės, kurie tik po spektaklio suvokia, pagal kokius dėsnius tuo metu gyveno visuomenė.
„Pavyzdžiui, mano pačios vaikai niekaip negalėjo suprasti, kad žmonės negalėdavo išvažiuoti į užsienį arba negalėdavo išsivežti dolerių, turėdavo juos slėpti dantų tūbelėje ar vietoj pieštuko grafito. Dar mano vaikai klausė, kodėl mes neprotestavote. Aš to paties klausiu jų – kodėl jie neprotestavo spektaklio metu. Todėl, kad žmogus labai lengvai palūžta.
Aš dažnai šį klausimą užduodu žiūrovams. Vieni sako, kad nieko negalėjo padaryti vieni, o kalbėtis su kitais nebuvo leidžiama. Kiti tikino nežinoję, kaip išeiti, nes bunkeris yra klaidus, šeši metrai po žeme. Treti prisipažino norėję valgyti ir bijoję netekti už bausmę maisto. Visi žmonės turi pasiteisinimą. Atvejų, kad, pavyzdžiui, nepasirašytų sutikimo bendradarbiauti su KGB, buvo vos keletas“, - pasakojo pašnekovė.
Anot jos, šie spektakliai – iš esmės socialinis eksperimentas, kaip šiuolaikiniai žmonės elgtųsi Sovietų Sąjungoje. Pasirodo, elgtųsi taip, kaip elgėsi jų tėvai ir seneliai. Disidentų būtų mažai.
„Pirmiausiai tai istorijos pamoka apie tai, kas yra totalitarizmas ir asmenybės niekinimas. Tiesa, aktoriai prisipažįsta, kad po šio spektaklio namie grįžta tokie geri ir ramūs, kad neprisiverčia barti vaikų, net jei jie to nusipelnė. Kita vertus, aktoriams šis vaidmuo patinka. Dalis jų net ne profesionalūs aktoriai, o policininkai, kurie į darbą vyksta kaip į šventę. Ko gera, jiems tai savotiška terapija, išsivalymas“, - teigė R. Vanagaitė.
Pašnekovė nesiėmė spręsti, ar šis spektaklis turi tokį patį terapinį poveikį ir žiūrovams, ar priverčia juos permąstyti agresijos apraiškas savo elgesyje.
„Labai džiaugčiausi, jei taip būtų. Beje, išėję iš bunkerio žmonės dažnai perdeda ten vykusias baisybes – pasakoja, kaip juos mušė, uždarinėjo, ir kitais nežmoniškais būdais terorizavo, nes jiems nesmagu žinoti tai, ką jie apie save sužinojo. Jie laikė save stipresniais, drąsesniais ir kitaip negalėtų paaiškinti savo bičiuliams, kodėl neprotestavo. Įdomu, kad lengviausiai palūžta užsieniečiai. Lietuviai dar šiek tiek pasimuisto, o vakariečiams trepteli koja – ir gali daryti su jais ką nori. Mes šiokį tokį imunitetą išsiauginome – bent viduje protestuojame“, - svarstė R. Vanagaitė.
Kas vienoje visuomenėje vadinama smurtu, kitoje – norma
Psichologijos ir psichoterapijos centro „InVito“ klinikinio psichologo Andriaus Kalugino teigimu, agresija, neatsiejama žmonijos palydovė nuo jos atsiradimo pradžios. Jos prigimtis apipinta daugybe versijų. Viena populiariausių iš jų aiškina, kad tai žmogaus frustracija, dėl kurios jam kyla pyktis. Visa tai vyksta instinkto lygmenyje, todėl valdyti situaciją labai sunku. Žmogus visais būdais siekia įveikti kliūtis, kurios trukdo siekti savo tikslo. Taigi tai tam tikrų vidinių konfliktų, kurie įsijungia per agresiją, pasekmė. Kitaip tariant, kai žmogui įsijungia agresija, o ne draugiškumo ar teisingumo jausmas, žmogus paprastai pats yra patyręs kažkokį smurtą, yra kažkuo nepatenkintas.
Pasak A. Kalugino, antropologų duomenimis, tose šalyse, kur tradiciškai vyrauja patriarchatas, agresijos lygis maždaug panašus. Todėl ir Lietuva pagal agresijos lygį neišsiskiria iš kitų Europos šalių. Statistika rodo, kad Europoje elgesio sutrikimus, o agresija yra elgesio sutrikimas, nepriklausomai nuo šalies, turi apie 5-10 proc. vaikų ir paauglių. Psichologai mano, kad agresija pradeda formuotis maždaug nuo 18 mėnesių iki 12 metų.
„Vyrams agresyvumas pateikiamas kaip vyriškumo apraiška nuo vaikystės, galima sakyti, kad mūsų visuomenė įteisina vyrų agresiją. Vyrų agresija yra daugiau akivaizdi, tuo tarpu moterų agresija yra subtilesnė. Moterų agresija gali pasireikšti intrigomis, išdavystėmis, apkalbomis ir kitomis subtiliomis formomis“, - teigė A. Kaluginas.
Anot jo, agresija ir išsilavinimas tiesiogiai nėra susiję. Šiuo atveju svarbesnė socialinė aplinka, kurioje žmogus auga, tautinės tradicijos. „Pavyzdžiui, Rytuose vyras yra Dievas, ir jeigu jis savaitėmis savo žmonos neišleidžia iš namų, niekas nesistebės. Lietuvoje tai jau būtų vadinama psichologiniu smurtu. Todėl sunku pasakyti, kur jo yra daugiau ar mažiau. Pavyzdžiui, Rusijoje iki šiol jei mokytojas rėkia arba muša mokinius, tai vadinama pedagogika, o ne smurtu“, - svarstė pašnekovas.
Anot jo, Lietuvoje taip pat yra daug buitinio smurto – tarp vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, senelių ir tėvų. Jis paprastai vadinamas psichologiniu spaudimu. Apstu jo ir mokykloje: mokytojai spaudžia mokinius, mokiniai – savo bendraamžius.
„Viso to paskaičiuoti neįmanoma, bet visa tai yra smurto formos. Kaip praktikuojantis psichologas praktiškai kasdien susiduriu su žmonėmis, kurie patiria šį psichologinį spaudimą“, - teigė A. Kaluginas.