Tokius dvišalių santykių perkonstravimo pasiūlymus pateikė Rytų Europos studijų centro ekspertai Živilė Dambrauskaitė, Vytis Jurkonis, Tomas Janeliūnas ir Vytautas Sirijos Gira, parengę analitinę Lietuvos ir Lenkijos santykių apžvalgą.
Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Vilnijoje reikėtų kitos Lietuvos lenkų organizacijos, kuri galėtų sudaryti alternatyvą Valdemaro Tomaševskio vadovaujamai Lietuvos lenkų rinkimų akcijai (LLRA), net jeigu ji būtų lojalesnė Lenkijai nei Lietuvai.
Maža to, mokslininkai teigia, kad Lietuvai derėtų spręsti ekonomines ir socialines Pietryčių Lietuvos problemas, mat Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ir Švenčionių rajonų gyventojai, kurių dalis yra lenkai, dažniau nei kiti Vilniaus apskrities gyventojai susiduria su dideliu nedarbu, o Šalčininkų rajono savivaldybėje blogiausiai išplėtotas kelių tinklas.
Tačiau, pasak Rytų Europos studijų centro ekspertų, pablogėjusius Lietuvos ir Lenkijos santykius lėmė ir pasikeitusi Lenkijos užsienio politika: tai yra jos mėginimai įsiterpti tarp Europos Sąjungos lyderių – Vokietijos ir Prancūzijos, bei pagerėję santykiai su Rusija. Dėl šios priežasties ši šalis užmiršo anksčiau puoselėtus santykius su Lietuva ar Vyšegrado šalimis.
Blogą toną Lietuvos-Lenkijos santykiams duoda ir dešiniųjų Lenkijos partijų – „Teisės ir teisingumo“ bei Pilietinės platformos – sėkmė telkiant rinkėjus. Šios partijos Lietuvos lenkų mažumos klausimus atvirai vartoja savo retorikoje, tad Lietuvai iš esmės būtų naudingiau, jei Lenkijos politinėje arenoje dominuotų kairieji.
Lenkija sumanė įsiterpti tarp didžiųjų valstybių
Aptardami Lietuvos ir Lenkijos santykių kontekstą, analitikai pirmiausia atkreipia dėmesį į didžiųjų valstybių įtaką bei pakitusius Lenkijos užsienio politikos tikslus ir kryptis – tai yra jos siekį įsiterpti tarp Europos Sąjungos lyderių.
Anksčiau Lietuvą ir Lenkiją vienijo bendras siekis tapti NATO ir Europos Sąjungos narėmis, bendras Rusijos, kaip grėsmės, suvokimas, tačiau JAV ir NATO nutarus „perkrauti“ santykius su Rusija, o Lenkijai nutarus įsitvirtinti didžiųjų valstybių gretose Lietuvos ir Lenkijos užsienio politikos kryptys ėmė tolti.
Pavyzdžiui, anksčiau Lenkijos politikoje ryškėjo šie vektoriai – ši šalis beatodairiškai rėmė JAV, pabrėžė Rusijos grėsmę bei protegavo rytines kaimynes, siekiant jas europeizuoti. Tokių pačių tikslų turėjo ir Lietuva. Tačiau visi šie tikslai labai stabdė Lenkijos įsiliejimą į Europos Sąjungos didžiųjų valstybių klubą, mat konfliktavo su Prancūzijos, Vokietijos ir kartais Italijos interesais.
Pokyčius dar labiau paskatino naujo JAV prezidento Baracko Obamos administracija, inicijavusi santykių su Rusija „perkrovimo“ politiką. Tai lėmė ir kiek pakitusį Lenkijos požiūrį, be to, Rusija nenorėjo turėti akivaizdžios kliūties bendradarbiavimui su Europos Sąjunga, tad iš savo pusės taip pat ėmė šiltinti santykius su Lenkija. Kiek vėliau tragiškomis aplinkybėmis žuvo Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis ir daugelis įtakingų jo aplinkos veikėjų – Rusija demonstravo užuojautą, pripažino Katynės žudynes, tad santykiai dar labiau šiltėjo.
Tai iš esmės lėmė šaltėjančius arba trūkinėjančius santykius su mažesnėmis kaimynėmis – Lietuva, Vengrija, Čekija ir Slovakija.
Vis tik, kaip pabrėžiama apžvalgoje, Rusija beveik neabejoja, kad nors šiuo metu stebima Lenkijos užsienio politikos „europeizacija“, tačiau ilgainiui ji atsigręš į Rytus – esą Lenkija naudoja savotišką „dvieismę“ strategiją, kuria siekia įsitvirtinti Europos Sąjungos užsienio politikoje, o sulaukus patogios akimirkos vėl atsigręžti į kaimynes.
Lietuvai geriau, jei Lenkijoje didesnį pasitikėjimą pelnytų kairieji?
Lietuvos bei Lenkijos santykiams įtakos turi ir Lenkijos vidaus politikos subtilybės. Pagrindinė problema ta, kad didžiausią rinkėjų pasitikėjimą yra sutelkusios dešiniosios politinės partijos – „Teisė ir teisingumas“ bei Pilietinė platforma, kurios rinkėjus telkia kalbėdamos apie Lietuvos „skriaudžiamą“ lenkų tautinę mažumą.
Be to, lenkų tautinių mažumų klausimų kėlimą lemia ir aštrėjantis abiejų partijų politinė konkurencija, kai kuriais atvejais tampanti ypač asmeniška.
Galima prisiminti vien jau kaip a.a. Prezidentas L. Kaczynskis iš „Teisės ir teisingumo“ partijos kovojo su premjeru Donaldu Tusku iš Pilietinės platformos arba kaip Pilietinės platformos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis, konkuruodamas su tuo pačiu L. Kaczynskiu, palygino Lietuvos lenkų tautinės mažumos padėtį su persekiojamų lenkų padėtimi Baltarusijoje.
„Skirtingai nuo deideologizuotos ir pragmatinę politiką propaguojančios Lenkijos Kairiųjų demokratinės sąjungos, dominavusios šalies arenoje iki 2005-ųjų, „Teisės ir teisingumo“ bei Pilietinės platformos partijoms būdingos aiškiai išreikštos ideologinės nuostatos, kurios intensyvėjant konkurencijai tarp abiejų dešiniųjų partijų, gali tapti ganėtinai radikaliomis“, - rašoma analitiniame Lietuvos ekspertų dokumente.
Tačiau jame taip pat pastebima, kad Lenkijoje visoms partijoms būdinga Giedroyco-Mieroszewskio doktrina, kurios esmė – parama Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos valstybingumui slopinant Rusijos imperialistines ambicijas.
Lietuva galėtų nusileisti dėl asmenvardžių ir gatvių pavadinimų
Apskritai Lietuvos ir Lenkijos santykiai paprastai skiriami į du lygmenis – dvišalius ir euroatlantinius, kurie tarpusavyje anksčiau beveik nepersidengdavo. Dėl bendrų užsienio politikos tikslų dvišaliame lygmenyje regimos problemos iki šiol paprastai nebūdavo keliamos į viešumą, tačiau konfliktas vis tiek egzistavo ir jį išryškino netaktiškasis Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis.
Lenkija pasipiktino Lietuvos Seimo priimtu Švietimo įstatymu, kuriuo nurodoma, jog mokyklose, be lietuvių kalbos pamokų, lietuviškai turėtų būti dėstomos ir temos, susijusios su Lietuvos istorija, geografija, taip pat pilietinis ugdymas.
Kaimynai mūsų šaliai priekaištauja ir dėl asmenvardžių rašybos asmens dokumentuose, topografinių ženklų rašymo gausiai lenkų tautinės mažumos gyvenamuose rajonuose, žemės grąžinimo, trukdymo „PKN Orlen“ išspręsti logistines problemas.
Lietuvos ir Lenkijos santykių apžvalgos autoriai pastebi, kad kritiką dėl Švietimo įstatymo yra neadekvati ir pataria pateikti realią situaciją Lietuvoje reziduojantiems užsienio valstybių diplomatams, Europos Parlamento bei nuosaikiems Lenkijos diasporos atstovams.
Tačiau kalbėdami apie asmenvardžių rašybos problemą, mokslininkai primena, kad Lietuva buvo įsipareigojusi šį klausimą išspręsti, be to, bent formaliai Lenkijoje tautinėms mažumoms tokia galimybė yra užtikrinama.
Šiuo atveju ekspertai pataria kur kas labiau dirbti su nacionalistiškai nusiteikusiais Lietuvos parlamentarais, nes Lenkijos pavyzdys atskleidžia, kad net leidus asmens dokumentuose pavardes rašyti su savos kalbos diakritiniais ženklais, tokių atvejų yra nedaug, mat tai sukelia praktinių nepatogumų – pavyzdžiui, sudėtinga atsidaryti sąskaita banke.
Topografiniai ženklai gyvenvietėse bei gatvių lentelės, anot apžvalgos autorių, taip pat yra tas klausimas, kuriame būtų galima nusileisti. Pasak mokslininkų, viena vertus, Valstybinės kalbos įstatymas draudžia dvigubas lenteles, kita vertus, šios draudimo nepaisoma. Todėl arba reiktų sustiprinti šio teisės aktų priežiūrą, arba jį pakeisti – pirmuoju atveju tai esą pablogintų santykius su Lenkija, juolab, kad Lenkijoje tautinių mažumų gyvenamose vietovėse gatves ir vietovardžius rašyti dvigubai yra leistina, nors reikalavimai gana griežti.
Tuo tarpu žemės grąžinimą bei „PKN Orlen“ pretenzijas dokumento autoriai vadina iš esmės techninėmis ir ekonominėmis.
Lenkų integracija per dvidešimt metų nepavyko
Kalbėdami apie Pietryčių Lietuvos problemas, Lietuvos ir Lenkijos santykių apžvalgos autoriai vis tik reziumuoja, kad per dvidešimt metų Lietuvos lenkai nebuvo sėkmingai integruoti į Lietuvos visuomenę, todėl šiuo metu bet kokių veiksmų būtina imtis išsklaidant abejones, kad Lietuvos lenkus norima asimiliuoti.
„Ryžtingai išsprendus lietuvių kalbos mokymo klausimus ir švietimo reformą, būtina liberalizuoti pavardžių rašybą ir padaryti reveransą lenkiškam lietuviškosios kultūros dėmeniui, išsklaidant abejones, kad vienintelis valstybės politikos tikslas yra tik sulietuvinti, „atversti“ į lietuvybę lenkų diasporą Vilniaus krašte“, - rašoma apžvalgoje.
Problemų tinkamam bendravimui su Lietuvos lenkų mažuma kelia ir politinės konkurencijos Vilnijos krašte nebuvimas, dėl šios priežasties būtų naudinga, jeigu šiame krašte susikurtų kokia nors kita lenkų organizacija, net nebūtinai politinė partija, kuri sudarytų atsvarą Lietuvos lenkų rinkimų akcijai.
Analitikai net svarsto, kad tokia organizacija netgi galėtų būti labiau lojali Lenkijai nei Lietuvai, svarbu, kad tik sudarytų konkurenciją V. Tomaševskio partijai ir pakeistų politinę inerciją.
Maža to, mokslininkai pabrėžia ir kiek prastesnes socialines ir ekonomines sąlygas lenkų gyvenamose teritorijose nei apskritai Vilniaus apskrityje. Pavyzdžiui, Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių rajonuose nedarbo lygis palyginus su visa Vilniaus apskritimi yra aukštesnis bent 3-5 proc., tiesioginės užsienio investicijos vienam gyventojui Šalčininkuose 200 kartų mažesnės nei apskritai šalyje, be to, šiame rajone prasta kelių infrastruktūra.