BNS: Kokios diskusijos Karaliaučiuje ir federaliniame lygyje vyksta dėl tilto per Nemuną statybos? Rusija, ir Lietuva buvo suinteresuotos tokio tilto statyba, tačiau būta techninių nesutarimų. Kaip pavyksta juos spręsti?
N.Cukanovas: Tai pakankamai ilga istorija, jį trunka jau daug metų. Bet kiekviena istorija turi pabaigą ir šiuo atveju sprendimas yra labai geras. Šį klausimą mums kelis kartus uždavė užsienio reikalų ministras, jį aptarėme su prezidente, vidaus reikalų ministru. Birželio mėnesį bus pasirašyta sutartis dėl tilto statybos. Visi nesutarimai išspręsti, finansiniai klausimai taip pat išspręsti. Dalis tilto bus pastatyta už Europos Sąjungos pinigus, buvo nurodyta apie 10 mln. eurų suma. Todėl manau, kad abipusiu sutarimu šis klausimas birželį bus uždarytas.
BNS: Kokios bus Rusijos investicijos?
N.Cukanovas: Šis tiltas iš esmės bus finansuojamas Rusijos lėšomis, jį stato Rusija. Bet euroregiono rėmuose Lietuva gavo galimybę pasinaudoti ES finansavimu. Tačiau pagrindines išlaidas prisiims Rusija. Aš dabar nepasirengęs įvardyti šios sumos, nes dokumentacija yra pasenusi, ją reikia atnaujinti. Žinau viena - šio tilto reikia tiek Rusijai, tiek Lietuvai. Nes tas tiltas, kuris egzistuoja yra istorinis palikimas - labai gražus Luizos tiltas.
Tiltas, kurį pastatysime, svarbus ekonominiams santykiams. Jis bus kiek tolėliau, už kelių kilometrų nuo senojo tilto. Į patį projektą aš labai nesigilinau, nes tai ne mano kompetencija. Pagrindinė tilto dalis bus pastatyta už Rusijos pinigus, o dalį, kuri bus Lietuvos pusėje, ten yra nepatogumų, užliejamos pievos, turės pastatyti Lietuva. Kiek suprantu, už ES pinigus.
BNS: Lietuva įvykdė savo įsipareigojimus dėl kelionių vidaus vandenimis. Vienintelis dalykas, kuris trukdo keliautojams iš Lietuvos laisvai plaukioti Kuršių mariomis, yra reikiamos infrastruktūros trūkumas Rusijos pusėje. Kaip tai bus sprendžiama?
N.Cukanovas: Pagal dvišalius susitarimus šiandien niekas netrukdo keliauti su abiejų šalių vėliavomis, nematau jokių kliūčių. Ten yra ne infrastruktūros, o pasienio posto statybos klausimas. Šis klausimas sprendžiamas, jis bus išspręstas šiais metais. Na, galbūt kitų metų pradžioje.
BNS: Ar gali nutikti taip, kad, pavyzdžiui, po 10 metų stačiatikių bažnyčia vėl norės Kristijono Donelaičio muziejų paversti savo nuosavybe?
N.Cukanovas: Mums, rusams, K.Donelaitis nėra paprasčiausias lietuvių filosofas, poetas ir pastorius. Mums tai jūsų kultūros dalis, kurią mes labai gerai pažįstame. K.Donelaičio muziejus seniai yra pas mus, o Lietuvoje, kiek suprantu, K.Donelaičio muziejaus nėra. Muziejus yra išlaikomas iš srities biudžeto. Turime du paminklus K.Donelaičiui. Vienas - tai bažnyčia ir namas, kuriame jis gyveno, o kitas - tai paminklas Gusevo mieste ir skveras, sovietmečiu pastatytas Lietuvos ir Kaliningrado jaunimo.
Pas mus reguliariai vyksta su K.Donelaičiu susiję kultūros renginiai. Mes tarėmės, kad išlaikysime jį kartu. Deja, šiandien visos šios išlaidos tenka Rusijai. Padarėme pastarųjų penkerių metų analizę - muziejų lanko labai mažai žmonių, o lietuviai sudaro mažiau nei 1 proc. lankytojų. Tikiuosi, kad artimiausiu metu situacija pasikeis, ir žmonės, kuriems rūpi K.Donelaičio likimas, dažniau lankys šį muziejų, pamatys, kokios būklės jis yra.
Jis buvo, yra ir bus. Klausimas buvo ne dėl K.Donelaičio muziejaus perdavimo. Beje, jis įrengtas už Kaliningrado lėšas, o remontuojant bažnyčią prisidėjo vokiečių fondai.
Pagal mūsų įstatymus, mes turėjome daug kultūros paminklų perduoti rusų stačiatikių bažnyčiai. Jei būtume perdavę pastatą, o perdavėme daug pastatų, muziejus vis tiek ten būtų likęs visam laikui. Mes pasirašėme susitarimą su bažnyčia dėl kitų objektų. Jame parašyta, kad ta įstaiga, kuri yra tame pastate, ten liks, kol pati egzistuos.
K.Donelaičio atveju, būtų buvusi tokia pati situacija. Matyt, Lietuvoje vykęs rinkimų ciklas kėlė emocijas, o situaciją kaitino žiniasklaida.
Aš kaip buvęs miesto, kuriame yra paminklas K.Donelaičiui, meras K.Donelaitį myliu ne mažiau nei Lietuvos gyventojai.
K.Donelaičio muziejus tebėra, jis veikia, mes jį toliau finansuojame iš srities biudžeto. Šiandien įstatymas leidžia perduoti tokius pastatus toms konfesijoms, kurios juos statė. O šią bažnyčią statė liuteronai, ir teoriškai jie gali kreiptis į mus prašydami perduoti jiems šią įstaigą. Buvo preliminarus kreipimasis, tačiau raštu nėra kreiptasi.
Tačiau nepaisant to, kas įsigytų šį pastatą, K.Donelaitis ten liks. Šį sprendimą priėmiau aš, kaip gubernatorius, kol kas jo statusas toks pat kaip anksčiau. Užsienio reikalų ministro prašiau, šį klausimą aptarėme ir su prezidente - jei Lietuva nori ir turi galimybių dalyvauti finansuojant šį muziejų, mes būtume labai dėkingi.
BNS: Kalbant apie istorinius klausimus - girdėjau, kad yra iniciatyva kai kurioms vietoms, miestams Karaliaučiuje grąžinti istorinius pavadinimus. Gal jūs ką nors žinote apie tai?
N.Cukanovas: Aš nieko negirdėjau apie tokią iniciatyvą. Kaliningrado sritis - Rusijos trofėjus, kuris buvo iškovotas Antrojo pasaulinio karo metu, o tie pavadinimai, kuriuos Rusija suteikė miestams, buvo apgalvotas ir pasvertas sprendimas.
Šiandien kartos, kurios gimė šiuose miestuose, jaučiasi ne Karaliaučiaus, o Kaliningrado gyventojais, ne Tilžės, o Sovetsko gyventojais. Tai parašyta jų pasuose ir širdyse. Aš negirdėjau ir į mane, kaip gubernatorių, niekas nesikreipė dėl vienų ar kitų pavadinimų pakeitimo.
Ir tai tikriausiai yra teisinga, nors jei bus tokie prašymai, juos bus galima peržiūrėti.
Istorija juda kaip spiralė, ir miestas, kuriame mes dabar esame, kažkada turėjo kitus vardus. Bet juk nėra noro grąžinti pavadinimą, kurį kažkada turėjo šis puikus miestas Vilnius. Ir žmonės tokių iniciatyvų neturi, nors čia gyvena skirtingi žmonės - ir baltarusiai, ir rusai, ir lietuviai, ir lenkai.
Kaliningrado sritis - įvairių kultūrų ir tautų susikirtimas, todėl čia atvažiuoja gyventojai iš visos posovietinės erdvės. Mažai tikėtina, kad kuris nors iš jų norėtų, kad ši sritis būtų kaip nors pervadinta. Mes vertiname ten esantį istorinį palikimą, vertiname (Imanuelio) Kanto dvasią - tai ne tušti žodžiai, architektūrą, kuri ten yra, mes stengiamės išlaikyti ją geros būklės, tačiau tai vis dėlto Kaliningrado sritis.
BNS: Kokia jūsų, kaip gubernatoriaus, nuomonė apie galimybę sukurti bevizį režimą tarp Lietuvos pasienio teritorijos ir Kaliningrado srities? Lietuva ir Rusija ilgai kalbėjosi tik apie pasienio zonas, kodėl pozicija pasikeitė?
N.Cukanovas: Pirmiausia norėčiau padėkoti Lietuvai už tai, kad ji iš principo iškėlė tokią iniciatyvą. Tokia iniciatyva buvo iškelta gana seniai ir mes ją palaikėme. Bet istorija nestovi vietoje. Europos Sąjunga keičiasi, ir požiūris keičiasi.
Mes suprantame, kad sienos neturi atskirti žmonių. Mes suprantame, kad negalime sau leisti prabangos išskirti žmones dėl tokio susitarimo. Dalis mūsų teritorijos turi sieną su Lenkija , dalis - su Lietuva, o pusė mūsų žmonių gyvena Kaliningrade ir Svetlogorske. Jie neturėtų galimybės be vizos važiuoti nei į Lietuvą, nei į Lenkiją. Dėl to gali kilti socialinė įtampa, todėl manome, kad tokio susitarimo neužtenka.
Tuo labiau, kad šiandien ėmėmės naujo susitarimo su Lenkija. Lenkija sutiko įtraukti visą Kaliningrado sritį ir (atveriamą) savo teritoriją sulyginti su Kaliningrado srities. Tikiuosi, kad Lietuva taip pat žengs pirmyn. Šiandien prezidentė sakė, kad jūs pasirengę nebe 30 kilometrų zonai, o visai Kaliningrado sričiai taikyti tokį susitarimą, kuris galbūt bus pasirašytas.
Tačiau Lietuvos nuomone, jos teritorija turi likti 30 kilometrų zonos ribose. Tai jūsų pozicija, mes neturime teisės jos svarstyti. Bet atsitraukus nuo politikos ir kalbant apie ekonomiką - iš esmės turistai, kurie atvažiuoja iš Kaliningrado srities, lankosi miestuose, nepatenkančiuose į 30 kilometrų zoną. Tai Druskininkai, Palanga, Klaipėda, Vilnius, Kaunas. Taigi, taikant tokius apribojimus, neatsižvelgiame į ekonomiką.
BNS: Tačiau kai kurie Lietuvos ekonomistai svarsto, kad toks susitarimas su Rusija ir analogiškai su Baltarusija mums gali būti visiškai nenaudingas dėl akcizinių produktų kainų skirtumo.
N.Cukanovas: Suprantu apie, ką kalbate. Iš tikrųjų šiandien pasienyje yra eilės. Iš tikrųjų žmonės verčiasi pasienio prekyba. Banaliai, jie tiesiog įveža degtinę, cigaretes ir tuo bando išlaikyti savo šeimas.
Mes atlikome analizę, kas stovi prie sienos. Maždaug 80 proc. žmonių, kurie užsiima pasienio prekyba, yra Lietuvos gyventojai. Tai yra tiesa, bet kol skirsis kainos, tol žmonės tuo versis. Akcizai nėra Kaliningrado srities valdžios kompetencijos klausimas, tai valstybinio reguliavimo klausimas, valstybė mano, kad kainos ir akcizai yra normalūs.
Kaip šiandien pasakė mūsų ambasadorius, galbūt yra prasminga jums sumažinti akcizus ir problemos nebus. Bet tai ne mano kompetencijos klausimas.
BNS: Ar buvote atominės elektrinės statybos aikštelėje, kaip ten einasi reikalai, kas yra padaryta iki šiol?
N.Cukanovas: Kad nefantazuotume, mes jus ten pakviesime, jei norite. Visiems Lietuvos žurnalistams jau tai pasakėme. Mes suorganizuosime išvyką į tą aikštelę, ir jūs vietoje pažiūrėsite, kaip vyksta statyba.
Beje, mūsų ambasada siūlo tokią kelionę visiems jūsų šalyje esantiems konsulams.