Tai Eltai tvirtinęs Vilniaus universiteto dėstytojas, žinomas LRT visuomeninių laidų vedėjas Rytis Juozapavičius pripažino nematąs valdančiosios daugumos ir opozicijos Seime pastangų keisti susiklosčiusią padėtį.
"Stambios kompanijos papirkinėja biurokratus tuzinais. Padėtis yra baisi. Mano įspūdis apie korupciją Lietuvoje šiandien yra daug slogesnis nei anksčiau", - teigė siūlymą dirbti prieš korupciją kovojančioje organizacijoje "Transparency International" ("Tarptautinis skaidrumas") neseniai gavęs žurnalistas.
Anot jo, pasaulio patirtis rodo, kad korupcija yra bene sunkiausiai įrodomas nusikaltimas.
"Nelabai tikiu, kad mūsų šalyje pareigūnai, kurie dažniausiai yra bailūs ir klausantys politikų, ištirtų kurią nors korupcijos bylą iki galo ir įrodytų, jog kažkas ėmė pinigus", - tvirtino R. Juozapavičius.
ELTA: Artėja dveji rinkimai, per LRT rodomos rinkimams skirtos laidos. Jūs - vienas iš tokių laidų vedėjų. Kaip vertinate mūsų politikų retorinius gebėjimus - kalbos sklandumą ir turiningumą, idėjų pateikimą, argumentavimą?
R. JUOZAPAVIČIUS: Politikai, kurie ilgesnį laiką - penkerius metus arba dar ilgiau yra politikoje, išsiugdė neblogus sugebėjimus kalbėti nesustodami, intonuoti, išlaikyti globėjišką susirūpinusio žmogaus toną. Jie tai daro puikiai.
Taip pat jie moka susijaudinti, kai, pavyzdžiui, atranda, jog šalyje yra siaubinga netvarka, dėl kurios žmonės skundžiasi. Išgirdę žmonių skundus, pamatę žaizdas ar negyvus kūnus, jie piktinasi. Susidaro įspūdis, kad jie neblogai vaidina.
Noriu pabrėžti: jie vaidina. Tačiau jeigu jie nėra ateiviai iš kosmoso, tai tos žmonių problemos, kurias pamatę jie "stebisi" ir "baisisi", jiems turėtų būti neblogai žinomos.
Mažiau prityrę politikai turi silpnybę - juos galima suerzinti, išmušti iš pusiausvyros. Kai jiems pateiki nemalonų klausimą, jie įniršta, pradeda pulti laidos vedėją.
Vyresni politikai turi "storesnę odą". Česlovas Juršėnas, Andrius Kubilius, Artūras Paulauskas, Eugenijus Gentvilas - tai tie, kuriuos per pokalbį laidoje "pagauti" meluojančius arba neišmanančius šansų būtų nedaug. Gali juos "pagauti", kai skiri jiems daug laiko, aiškiniesi, esi gerai pasirengęs ir turi argumentų. Tačiau pokalbių laidos juk dažniausiai slysta paviršiumi.
Mažiau prityrę politikai yra labiau linkę nusišnekėti. Vis dėlto jie taip pat žino, kad, einant į televiziją, svarbiausia - gerai atrodyti. Psichologų tyrimai rodo, kad žmonės tik 7 procentus dėmesio skiria kalbai - tam, kas pasakoma. Televizijoje atsiranda puiki terpė gerai atrodyti - jeigu vilki gražia suknele, gražiai šypsaisi, daug žadi. Tai suteikia milžiniškus reitingus.
Matome tai kad ir per Viktoro Uspaskicho pasirodymus. Jis žada nedaug mąstydamas, ar galės įvykdyti pažadus, bet žmonėms tai patinka. Jiems atrodo, kad jis žavus, šaunus.
Kita svarbi Jūsų klausimo dalis - dėl turiningumo. Iš esmės kaip tik turinys labiausiai gąsdina. Žmonės, gerai įvaldę formos dalykus, demonstruoja savo atlikimą. Jie kalba su rūpesčio, gailesčio ir užuojautos intonacijomis, rauko kaktas. Turinio atžvilgiu visi žada, abstrakčiai piktinasi, bet tas jų piktinimasis dažniausiai yra atitrūkęs nuo tikrovės.
Jie sugeba piktintis esama padėtimi, sakyti, esą visi politikai meluoja, o partijos esančios blogos. Taip yra sakęs Artūras Paulauskas. Partijos lyderis sako, kad jis nusivylė partijomis. Jomis sako esąs nusivylęs ir V. Uspaskichas.
Tai kodėl jie nepateikia faktų apie blogybes, apie politinę korupciją? Mes žinome iš kalbų - nors niekas to neįrodė, - kad politinė korupcija yra didžiausia piktžaizdė, kad prieš rinkimus partijos gauna iš verslininkų, interesų grupių pinigų. Po to jos dalina tuos pinigus reklamos, viešųjų ryšių agentūroms, kurios sugalvoja, kaip tuos pinigus "forminti".
Susidaro įspūdis, kad nei valdančioji dauguma - socialdemokratai su socialliberalais, - nei jų vadinamieji oponentai nėra suinteresuoti tą tvarką keisti. Jei politikas yra nusivylęs ir pasipiktinęs partijomis, politiniu gyvenimu, tai gali atsistoti ir pasakyti, kaip daroma anoniminių alkoholikų susirinkimuose: "Taip, esu blogasis politikas, vienas tų, kurių jūs nemėgstate. Taip, mano silpnybė yra apgaudinėti, pirkti galią už pinigus. Bet aš prisipažįstu, kad tai dariau".
Tegul visi pasako, kaip, pavyzdžiui, grąžino rinkimų skolas. Bet jie to nepadarys, nes galvoja: "Tai tik politikos elito ir žurnalistų domėjimosi sritis. Paprasti žmonės to nesupras. Jiems reikia ką nors žadėti, jiems svarbiausia - pinigai, išmokos, socialinė gerovė". Politikai mano, kad nuoširdumas nepadės laimėti rinkimų.
ELTA: Apie korupciją politikai noriai kalba. Buvo Romualdo Ozolo "kompromituojantis" lagaminas, būta ir atstatydinto Rolando Pakso aplinkos pažadų išaiškinti korumpuotus "sąmokslininkus" ir "perversmininkus". Kur rezultatai?
R. JUOZAPAVIČIUS: Taip, pažadų būta. Ir mes geranoriškai laukėme, kada tas "lagaminas" bus pravertas. R. Ozolo "lagaminas", Gintaro Šurkaus "dosjė". Mes laukėme, kada jie atskleis visą tą korupcinį sąmokslą. Jie sakydavo: "Ateis laikas. Mes turime sukaupę medžiagos".
Prezidento R. Pakso aplinkos žmonės žadėjo pateikti medžiagą apie tai, koks yra korumpuotas A. Paulauskas, kaip jis gavo keliasdešimt milijonų už naftos bendrovėms naudingą įstatymo projektą. Mes nekantraudami laukėme to "kompromato", bet nesulaukėme.
Apskritai politikai, mano akimis, vengia kaltinti vieni kitus korupcija. Pateiksiu vieną pavyzdį, neminėdamas pavardės.
Pokalbių laidoje kalbėjomės apie garsų politiką, svarstydami hipotetinę galimybę, kad jis yra korumpuotas. Laidoje dalyvavusi kitos partijos atstovė po laidos pripažino turinti daug įrodymų, kad politikui dėl korupcijos kelti įtarimai yra tiesa, tačiau ji jokiu būdu negalinti prisidėti prie visuomenės poreikio išsiaiškinti tiesą, nes jos partija ir jo partija kartu veikė prieš trečią partiją.
Jei žinai apie politinę korupciją ir nebandai drąsiai apie tai šnekėti, vadinasi - slepi nusikaltimą. Kad ir kaip politikai spjaudytųsi dėl fakto, kad partijos yra nepopuliarios, visų niekinamos, kol jie nepradės tarpusavyje aiškintis, tol ta padėtis bus naudinga tik populistams.
Populistai šį faktą išnaudoja. Juos pačius galima apkaltinti korupcija, tačiau būtent jie kaltina korupcija visą sistemą. Ir laimi rinkimus. Tai absurdas.
ELTA: Žmonės dažnai klausia: kas ta korupcija? Jie girdi žodį, kurį kairieji taiko dešiniesiems, kalbėdami, pavyzdžiui, apie "Mažeikių naftą", o dešinieji - kairiesiems, prisimindami EBSW skandalą. Tačiau visos kalbos apie korupciją paprastai lieka tik kalbomis.
R. JUOZAPAVIČIUS: Žodis "korupcija" - vienas tų, kuriais pastaruoju metu dažnai piktnaudžiaujama. Tai žodis, į kurį įdedama mažai turinio. Korupcija yra piktnaudžiavimas viešąja tarnyba siekiant asmeninės naudos.
Įrodyti korupciją, kai Seimas priima įstatymą, kuris naudingas vienai ar kitai bendrovei, yra gana sudėtingas dalykas. "Tarptautinio skaidrumo" atstovė Lietuvoje turėjo idėją - paimti visus teisės aktus nuo 1990 metų ir, pasamdžius kompetentingą teisininkų kontorą, ištirti garsiausius korupciniais vadintus teisės aktus bei nustatyti, buvo korupcija ar ne. Tam sumanymui nebuvo surasta donoro: niekas nenorėjo tirti.
Dažnai įstatymo rengėjai yra žmonės, kurie tiki, kad daro gera. Prisiminkime žemės grobstymo skandalą. Po daugybės laidų apie žemgrobius man skambino žmogus, kuris teigė buvęs tarp tų, kurie kūrė teisinę žemės perkėlimo nuostatą. Atsitiko taip, kad ta nuostata pateko į korupciškai mąstančių žmonių nagus.
Taigi pirminė įstatymo rengėjų intencija gali būti visai ne korumpuota, bet gudrus žmogus, patekęs į reikiamas aplinkybes, gali sugalvoti, kaip tuo įstatymu pasinaudoti. Nuo to neapsisaugosi.
Dabar - dėl "Mažeikių naftos". Kaip įrodyti, kad politinė partija, šiuo atveju - konservatoriai, gavo pinigų iš "Williams International" ir juos pasidalino? Vyksta bylos tyrimas, gal tyrėjai tai išsiaiškins.
Tačiau aš iš anksto skeptiškai žiūriu į tokius atvejus. Pasaulio patirtis rodo, kad korupcija yra bene sunkiausiai įrodomas nusikaltimas. Didžiojoje Britanijoje per metus, mano žiniomis, būna tik dvi sėkmingos korupcijos bylos. Nelabai tikiu, kad mūsų šalyje pareigūnai, kurie dažniausiai yra bailūs ir klausantys politikų, ištirtų kurią nors korupcijos bylą iki galo ir įrodytų, jog kažkas paėmė pinigus.
Susidaro įspūdis, jog politinės korupcijos mastai Lietuvoje yra tokie dideli, kad su ja kovojančios institucijos apskritai negali liesti korumpuotų asmenų, susijusių su galios partijomis. Tiesiog tų institucijų atstovai bijo.
Pavyzdžiui, Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT) juk galima išvaikyti. Pasakyti, kad ji "nepasiteisino", kad policija gali sėkmingai perimti visas STT funkcijas. Visi STT agentai tokiu atveju būtų atleidžiami iš darbo. Tokia hipotetinė galimybė vienu metu buvo svarstoma net Seime. Kaip jaustis bylų tyrėjams, esant tokiai politinei atmosferai? Kaip jaustis agentui, kai jis, atsivertęs bylą ir pamatęs, kad joje yra keli garsūs įtariamieji, su siaubu suvokia, jog visa jo įstaiga gali būti išvaikyta?
ELTA: Lietuvos politinis gyvenimas vertinamas prieštaringai. Vieni mato pažangą, džiaugiasi dėl ES ir NATO. Kiti atkreipia dėmesį į korupciją, pilietiškumo stoką, partijų bei politikų nebrandumą ir populizmą. Kokią pažangą ir kokias ydas matote Jūs - žurnalisto akimis?
R. JUOZAPAVIČIUS: Tikrai didelė pažanga, kad įstojome į NATO ir ES. Nebereikia eikvoti energijos ginčams apie esamą arba nesamą Rusijos pavojų. Nebereikia ginčytis, ar atimti pinigus iš armijos ir atiduoti pensininkams.
ELTA: Naujasis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Bronius Bradauskas lyg ir norėtų dėl to ginčytis...
R. JUOZAPAVIČIUS: Tai jau kažkokia rudimentinė diskusijos liekana. Valstybės saugumo idėjos jau negali nuneigti. Gali sakyti, kad yra didesnis pavojus žūti nuo bandito rankos Savanorių prospekte - "Krasnuchoje", nei nuo rusų paleistos raketos. Pirmą svarbų valstybės saugumo tikslą jau pasiekėme.
Antras tikslas, kalbant saugumo tema, yra apsisaugojimas nuo sukčių ir banditų - korumpuotų asmenų ir klanų. Stambios kompanijos papirkinėja biurokratus tuzinais. Padėtis yra baisi. Mano įspūdis apie korupciją Lietuvoje šiandien yra daug slogesnis nei anksčiau.
ELTA: Kaip jau minėjote, apie korupciją daug kalba populistai. V. Uspaskichas sako, kad Lietuvoje 14 metų klesti korupcija ir protekcionizmas. Kodėl žmonėms netikėti, kad jis yra "gelbėtojas"?
R. JUOZAPAVIČIUS: Tai, ką sako V. Uspaskichas, rodo jo gudrumą. Tačiau pats V. Uspaskichas atsiskleidžia kaip asmuo, kuriam korupcija nebūtinai gali būti priešas.
Konfucijus yra sakęs, kad jeigu žmogus nesąžiningas smulkiuose dalykuose, tai jis bus nesąžiningas ir dideliuose. Antai V. Uspaskichas reklamuojasi LNK televizijos pokalbių laidoje "Teismas". Girdėjau per "Žinių radijo" laidą, kaip A. Kubilius klausė V. Uspaskicho: "Kiek Jūs sumokėjote televizijai už šią laidą?" V. Uspaskichas atsako: "Nieko nesumokėjau". A. Kubilius klausia: "Kiek Darbo partija sumokėjo?" V. Uspaskichas atsako, kad Darbo partijai laida tai pat nieko nekainavo.
Tą patį vakarą per LNK televiziją vėl rodoma laida "Teismas", ir vėl dalyvauja V. Uspaskichas. Jis rodomas kaip gelbėtojas, kovojantis su korumpuotu klanu. Po laidos ekrane užsidega užrašas: "LNK rinkimų agitacija". Pati televizija pažymi, jog ką tik įvyko politinės reklamos aktas.
Taigi V. Uspaskichas skelbiasi kovojąs prieš korupciją, tačiau pats nenori būti skaidrus, peršviečiamas, aiškus, nepateikia nuoširdžių atsakymų į labai svarbius klausimus. Galime sakyti, kad visa jo "kova su korupcija" tėra demagogija.
ELTA: Tačiau V. Uspaskichas per prezidento rinkimus remia kandidatą Petrą Auštrevičių, kuris propaguoja skaidrumą ir pats tvirtina esąs skaidrus.
R. JUOZAPAVIČIUS: P. Auštrevičiaus intencija viską skaičiuoti ir deklaruoti yra gera. Tačiau reikėtų nuodugnaus tikrinimo, tyrimo. O kaip jį atlikti? Net Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas pripažįsta, kad neįmanoma atlikti monitoringo ir ištirti atvejų, kai žiniasklaidoje apie kandidatą už pinigus nerašoma ir nekalbama neigiamai. O tai - didelė politinės reklamos dalis.
Man teko girdėti P. Auštrevičių kalbantį "Žinių radijo" laidoje. Jis kalbėjo apie savo šeimą, vaikus. Kai kurios "Žinių radijo" laidos yra nemokamos, skirtos politikams, bet nežinau, ar už tą konkrečią laidą buvo sumokėta. Akivaizdu, kad jei politikas šneka apie vaikus, tai naudojasi palankia terpe. Hitleris taip pat mėgdavo glostyti vaikus.
Prieš rinkimus kažkur išnyksta žodžiai apie demokratiją. Skelbiamos apklausos, kurios leidžia suprasti, kuris kandidatas turi daugiausiai šansų laimėti. Jos tarsi byloja: "Neprarask savo balso, balsuok už laimintį kandidatą". Vykdomos manipuliacijos, o visuomenė net neturi instrumentų pažvelgti į rinkimų kovą pro didinamąjį stiklą.
Didžiausi pavojai demokratijai gresia prieš rinkimus. Pavyzdžiui, LRT, bijodama būti apkaltinta rinkimų agitacija, panaikino komentarus. Kaip be komentatorių žmonėms susivokti, kas vyksta?
ELTA: Per prezidentinį skandalą būta daug pykčio dėl menamo ar tikro žiniasklaidos neobjektyvumo. Ar ji tikrai buvo neobjektyvi ir ar ji apskritai gali būti objektyvi? Kas yra žiniasklaidos objektyvumas?
R. JUOZAPAVIČIUS: Žiniasklaidos objektyvumas yra sąvoka, kuri klaidina žmones, besiginčijančius apie žiniasklaidos garbingumą. Objektyvaus nušvietimo negali būti. Mūsų vartojama kalba yra subjektyvi. Mes subjektyviai pasirenkame žodžius.
Tikslesnis žodis būtų ne "objektyvumas", o "garbingumas". Turi būti laikomasi kelių kriterijų. Iš jų svarbiausias - pliuralizmas. Tai įsiklausymas į kiekvieną nuomonę. Jei ši sąlyga įvykdyta, antras dalykas yra informacijos išdėstymas. Teisinga, tinkama ir nuoširdi informacija turi būti iškeliama į pirmą vietą.
R. Pakso skandalo atveju didesnė dalis žiniasklaidos kritikavo Prezidentą ir jo aplinką. Kartais būdavo nesiskaitoma su priemonėmis. Tos priemonės buvo ypač negarbingos, kai tyčiotasi iš R. Pakso gerbėjų.
Tačiau demokratinėje visuomenėje kritiškas žiniasklaidos požiūris į valdžią yra vienas iš reikalavimų, ypač jei žiniasklaidos atstovai suvokia, kad susidūrė su aukščiausio lygio korupcija. Kol kas R. Pakso skandalas panašus į korupcijos skandalą, į kurį žurnalistai negalėjo pliuralistiškai reaguoti.
Man atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida išlaikė pliuralizmo ir demokratijos egzaminą, nes vis dėlto per politinį skandalą joje būta įvairovės. Pagrindinės nacionalinės televizijos stotys buvo priešiškos R. Pakso atžvilgiu, bet kanalas TV4, "Respublikos" leidinių grupė, "Žinių radijas" buvo palankūs Prezidentui. Žmonės, kurie mato ir skaito visą žiniasklaidą, gavo įvairovę.
ELTA: Žurnalisto darbą dirbate jau kone 10 metų, tačiau rengiatės keisti darbo sritį. Ar nusivylėte žurnalistika? Ar Lietuvos žiniasklaida nuteikė pesimistiškai?
R. JUOZAPAVIČIUS: Man pasiūlė dirbti su korupcija kovojančioje "Tarptautinio skaidrumo" organizacijoje. Sutikau, nes noriu išmėginti save naujoje srityje. Nenoriu, kad ir mane, kaip politikus, peiktų dėl to, kad tik kalbu apie korupciją, o realiai mažai ką nuveikiau.
Žiniasklaidoje mane nuvylė viena: mes, žurnalistai, neturime profesinės bendruomenės. Matome kolegas, kurie užsiima korupcine praktika, kurie už pinigus kviečiasi į laidas pašnekovus ir padeda jiems "sublizgėti". Arba už pinigus parašo gerus arba blogus straipsnius. Arba už pinigus paima politinę bei kitokią reklamą, ryšių su visuomene produktą, ir pažeidžia įstatymą - nepažymi, kad tai yra reklama.
Stebėdamas tą pasipinigavimą, supranti, kad daugelis žurnalistų patys netiki viešumu. Jie patys netiki savo misija - tarpininkų, kurie turėtų padėti kuo didesniam žmonių ratui kuo racionaliau kalbėtis apie visiems priimtinus tikslus. Jie tiki tik savo interesais.
Maža to, Lietuvos žurnalistai labai nori daryti įtaką - kitaip nei Vakarų žurnalistai, kurie labiau nori informuoti. Lietuvos žurnalistai nori patys būti tokie svarbūs kaip politikai.
Kol neturime profesinės bendruomenės, kurioje galėtume šnekėtis apie tai, kas ima pinigus, kas neima, ar dėl to graužia sąžinė, ar negraužia, tol vadintis žurnalistu šioje šalyje negali labai išdidžiai. Šiuo atžvilgiu esu nusivylęs.
ELTA: Vedate visuomenines - politines diskusijų laidas. Kaip manote, ar tos laidos randa savo žiūrovą, klausytoją? Koks yra analitinės, politiniams klausimams nagrinėti skirtos laidos vaidmuo politinės kultūros tradicijų stokojančioje visuomenėje?
R. JUOZAPAVIČIUS: Pokalbių laidos išsigimsta. Išsigimimo kryptys yra dvi. Viena - tai susidėti su politikais ir būti vienam iš jų. Kalbėti tokia pat nuobodžia veido išraiška, kalbėti jų žargonu, gyventi jų gyvenimą ir žinoti, kad niekada nieko neišsiaiškinsi, nes esi neatsiejama politinio elito dalis ir negali būti kritiškas jų atžvilgiu. Jei įžeisi kokį nors poną Svarbųjį, jis nebeateis į tavo laidą, nebus šou.
Kita kryptis - kviesti populistus radikalus, kurie klykia, vos tik įjungiamas mikrofonas, ir laidoje girdėti tik iracionalus triukšmas.
Taigi yra du kraštutinumai: "klubas" ir "tribūna". Tos laidos, kuriose vyrauja klyksmas, iškovoja geresnius reitingus. Kodėl populiari laida "Teismas"? Todėl, kad žmonės supjudomi.
Galima bandyti pjudyti ir politikus. Jie mielai pjudosi - vaidindami arba nuoširdžiai, ir žmonės žiūri tą muilo operą. O kaip kitaip pateikti politiką, kad ji būtų įdomi žmonėms? Arba stengtis pabrėžti konfliktą, arba būti savotišku politikų "draugu". Abu keliai - abejotini.
ELTA: Žurnalistams, net ir dirbantiems visuomeniniam transliuotojui, iškyla reitingų ir atsakomybės santykio problema. Vaikantis reitingų kartais nepaisoma atsakomybės auditorijai, jos lavinimui ir ugdymui. Ar Jūs su ta dilema susidūrėte? Kaip, Jūsų nuomone, ji turėtų būti sprendžiama?
R. JUOZAPAVIČIUS: Mano įspūdis apie LRT valdymą yra toks, kad ši kompanija ištikta tokios pat savimonės krizės kaip ir dauguma visuomeninių transliuotojų Europoje.
Visuomeniniai transliuotojai mato, kad pralaimi reitingų karą komercinėms televizijoms. Tai mato ir valdžia, kuri skiria finansavimą. Galvojama, jog reikia kažką daryti, kad visuomeninio transliuotojo programos būtų labiau žiūrimos.
Tačiau klystama iš esmės, jei nusprendžiama, jog galima kelti reitingus bet kokia kaina. Kai tik kaina tampa nebesvarbi, visuomeninis transliuotojas tampa toks pat kaip komercinė televizija.
Taip apgaunama sistema, bet sukurtas kaip alternatyva komercinėms televizijoms visuomeninis transliuotojas praranda savo tapatybę.
Kaip padaryti, kad programos būtų ir naudingos, ir populiarios? Rasti atsakymą į šį klausimą - sunkus uždavinys.
Kai kurie politikai nelabai supranta, kam reikalinga LRT, ir yra pasirengę ją parduoti. Ta mintis yra vienas didžiausių pavojų demokratijai. Tie, kurie norėtų pasakyti kažką svarbaus, panaikinus visuomeninį transliuotoją nebeturėtų tokios galimybės. Juk lengviausia kalbėti tiems, kurie pasako komerciškai patrauklų dalyką - kalba ką nors nešvankaus, nusirengia, kažką sumuša arba pasakoja, kaip atostogavo.
Pagrindines LRT funkcijas galima susieti su penkiais rankų pirštais. Nykštys, kuris svarbus daiktams paimti, tai - informacinės ir analitinės laidos. Rodomasis pirštas - švietimo programos, ir ne tik apie delfinus, bet ir apie pilietinę visuomenę. Didysis pirštas - kontrkultūros ženklas - atitiktų kultūros programas. Bevardis pirštas - programos mažumoms, nes mažumos yra bevardės, kol mes jų negirdime ir nepažįstame. Mažasis pirštas - programos vaikams.
Visos šios funkcijos komercininkams yra nuostolingos. Valstybė arba visuomenė turi jas finansuoti. Negalima paprasčiausiai kritikuoti LRT administracijų. Tai bendras visuomenės reikalas. Tačiau Lietuvos pilietinė visuomenė, regis, arba masiškai emigravo iš šalies, arba dirba nuo aušros iki sutemų. Jos aktyvumo nematyti, o kol jo nebus, tol minėtos problemos liks nesprendžiamos.