Tačiau specialistai abejoja, ar popieriuje tvarkingai atrodantis scenarijus realybėje nevirs sumaištimi. Šiandien retas kuris lauks, kol koks nors klerkas jam nurodys, kur važiuoti. Tiesiog sės į automobilį ir vyks ten, kur, jo manymu, jam geriausia.
Kiekviena seniūnija turi planus, kur bus iškeliami jos gyventojai
Kaip DELFI pasakojo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (PAGD) Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriaus viršininkas Giedrius Graičiūnas, pagal egzistuojančius evakuacijos planus, susidarius ekstremaliai situacijai, savivaldybėje pirmiausiai sušaukiama savivaldybės ekstremalių situacijų komisija ir operacijų centras. Jei nusprendžiama gyventojus evakuoti, savivaldybėse pradeda veikti evakavimo komisijos. Evakuojant iš vienos vietos į kitą toje pačioje savivaldybėje, sprendimus priima savivaldybė, jei gyventojai evakuojami į kitą savivaldybę – PAGD.
„Kalbant apie patį evakuacijos procesą, kaip jis atrodytų iš tikrųjų, tai labai sudėtingas procesas, kadangi susiduriama su masine gyventojų panika. Didžioji dalis gyventojų iš užterštos teritorijos trauktųsi savo transportu, todėl chaoso neišventume. Sumaišties nepavyko išvengti nė vienai valstybei. Pavyzdžiui, kai dėl potvynio Naujajame Orleane evakavosi gyventojai, su visais vaikais automobilių eilėse jie laukė kelias paras. Labai daug kas priklauso nuo gyventojų informavimo, kaip elgtis, dar prieš nelaimę. Tai įmanoma, nes nuolat vyksta aplinkos monitoringas – tiek radiacijos, tiek cheminės taršos. Tačiau sprendimas evakuoti priimamas tik tada, kai, tarkime, radiacijos fonas padidėja iki pavojingo sveikatai“, - aiškino pašnekovas.
Evakavimo planai taip pat numato žmonių surinkimo punktus savivaldybėse. Tai patalpos, skirtos žmonėms, kurie savo transportu išvykti negali. Jie išvežami savivaldybės arba įmonių, su kuriomis savivaldybė sudariusi sutartį, transportu į numatytą teritoriją, pavyzdžiui, kitą savivaldybę, kurioje juos priima taip pat veikianti evakavimo komisija, parengusi punktus jiems laikinai apsistoti, paprastai mokyklos, sporto salių pastatus.
„Paprastai šiam tikslui tokie pastatai ir numatomi – ir Japonijoje juose apgyvendinti žmonės, nes tokius pastatus galima pritaikyti kolektyvinei apsaugai. Taip, sutrinka kasdieninė veikla, mokymo procesas, tiekimo sistema, bet gyventojams svarbiausia, kad jais būtų pasirūpinta. Juose žmonės galėtų pralaukti tam tikrą laiko tarpą, pavyzdžiui, kol atvažiuos jų pasiimti giminės. Daliai žmonių ten gali tekti pralaukti visą nelaimės laikotarpį. Šiuose punktuose žmonės aprūpinami maistu, geriamu vandeniu, medikamentais, drabužiais. Tokiems atvejams savivaldybė sudariusi sutartis su įmonėmis, kurios turi tokių atsargų. Vėliau įmonių patirti nuostoliai būtų kompensuojami“, - teigė PAGD atstovas.
Žmonių srautų valdymas prasideda nuo pačio smulkiausio savivaldybės lygmens – seniūnijos. Visos jos turi pasitvirtinusios savo gyventojų maršrutus evakuacijos atveju, kurioje vietoje jie turėtų atsidurti. Tuo tarpu valdyti srautus kelyje – jau operacijų centro, į kurį įeina įvairios viešąją tvarką užtikrinančios tarnybos, funkcija. Taip pat jis atsakingas už tarpinius evakavimo, vadinamuosius dozimetrinės kontrolės, punktus, kuriuose vykdoma taršos kontrolė, kad teršalai nepasklistų plačiau. Dėl to tam tikri keliai gali būti blokuojami, numatyti maršrutai, kuriais gyventojai turi vykti, kad jie vėl nepatektų į užterštą teritoriją.
„Svarbu valdyti srautus, kad žmonės nevažiuotų bet kur, nepasimestų, kas nors jiems neatsitiktų. Žinoma, prievartos šiuo atveju nepanaudosi – tiesiog būtų sustatomi ženklai. Prievartą naudoti galima tik ypatingos situacijos metu“, - sakė G. Graičiūnas.
Specialistas pabrėžė, kad ne visi gyventojai vyktų ten, kur jie turėtų atsidurti pagal planą, todėl neprognozuojamų kamščių keliuose neišvengtume.
Avarija neveikiančioje Ignalinos AE grėstų tik teritorijai 3 km spinduliu
„Planai egzistuoja, tik reikia juos atnaujinti, sutikrinti detales. Pavyzdžiui, gal savivaldybėje iš trijų autobusų liko vienas, arba pervežimo įmonė, su kuria sudaryta sutartis, bankrutavusi. Taigi negaliu sakyti, kad esame nepasiruošę. Galiausiai mes turime patirties – per kasmet vykstantį potvynį Pamaryje savivaldybė kartu su kitomis tarnybomis puikiai tvarkosi. Taip pat susitvarkėme su praūžusio škvalo padariniais. Elektros atstatymas gal ir užtruko, tačiau informacija buvo skelbiama, patruliai reguliavo eismą, nes keliai buvo užversti medžiais. Tarnybos visu pajėgumu dirbo penkias paras“, - tikino G. Graičiūnas.
Pašnekovas nesiėmė spręsti, kur reikėtų evakuotis, jei atsitiktų tokia nelaimė, kuri uždengtų visą Lietuvą. Tačiau jei iki mūsų tiesiog atpūstų radioaktyvų debesį, visiškai nesvarbu, iš kurios pusės jis atplauktų – veiksmai būtų standartiniai: gyventojų perspėjimas, patarimai, jodo profilaktika, jeigu reikia, ir, blogiausiu atveju, evakavimas. „Kaip matome, dauguma japonų 50 km spinduliu nuo elektrinės likę namuose, tiesiog jie sandariai užsidarę langus ir, atsižvelgdami į rekomendacijas, neišeina į lauką, kad radioaktyvios dalelės nepatektų į kvėpavimo takus“, - aiškino PAGD atstovas.
Specialisto teigimu, jei šiuo metu avarija įvyktų elektros jau negaminančioje Ignalinos AE, ji paliestų tik teritoriją, besidriekiančią 3 km spinduliu. Gyventojų joje nėra. Jei visgi nutiktų taip, kad radiacijos fonas padidėtų didesnėje teritorijoje, savivaldybė pradėtų veikti pagal numatytus planus. Pirmiausiai būtų informuoti gyventojai, kaip jiems elgtis, ar reikia gerti medikamentus. „Kad nebūtų tokio ažiotažo, kaip dabar, kai žmonės pradėjo jodo tabletes pirkti. Ką jie daro? Fonas juk nepadidėjęs. Jie save žudo. Tiesa, panika – ne tik lietuvių bruožas. Net suomiai išpirko visus jodo preparatus. Mes dar palyginti ramūs, atsijojame informaciją“, - svarstė pašnekovas.
Anot jo, elektrinės darbuotojai turi labai aiškias instrukcijas, kaip jie turėtų likviduoti radiologinio incidento pasekmes, ką turėtų daryti, kad radiacija nepasklistų. Buvo surengtos pratybos, kurios patikrino, ar planas veikia.
„Japonijoje iš pradžių avariją likvidavo taip pat tik elektrinės darbuotojai. Nuo jų veiksmų suderinamumo labai priklausė, kad radiacija neišplistų iki nekontroliuojamų pasekmių. Tai projektinės avarijos, kurios prognozuojamos. O kaip atrodys dar nepastatytos elektrinės, sunku pasakyti. Manau, ir mūsų kaimynės atsižvelgs į pasaulinių tarnybų rekomendacijas sugriežtinti saugumo reikalavimus“, - sakė G. Graičiūnas.
Paklaustas, ar užteks atsakingiems tarnautojams valios vykdyti savo pareigas, specialistas pabrėžė, kad tai vertybinis klausimas. Anot jo, pasaulio pavyzdžiai rodo, kad žmonės tokiais atvejais visgi turi atsakomybės jausmą. „Japonai elgėsi atsakingai. Černobylio AE avarijos metu specialistai taip pat pasiliko dirbti toje zonoje. Kai Kinijoje visą miestą nušlavė žemės drebėjimas, žmonės, žinodami, kad jų artimieji galbūt guli po griuvėsiais, padėjo kitiems žmonėms, dirbo organizacinį darbą“, - teigė jis.
O jei už evakavimą atsakingas seniūnas evakuosis pirmas?
Pasak Vilniaus savivaldybės Civilinės saugos skyriaus vedėjo Danieliaus Bučinsko, popieriuose sudėlioti planai realiai gali visaip suveikti, kadangi labai pasikeitęs žmonių gyvenimo būdas ir mentalitetas – jis jaučiasi labiau savarankiškas.
„Šiandien žmogus sės į automobilį ir vyks į, jo manymu, palankią vietą. Vargu, ar jis eis į savivaldybę ir klaus, kur jam važiuoti. Pagaliau daugelis turi giminių visoje Lietuvoje. Anksčiau manėme, kad galima žmones evakuoti tokiu komunistiniu principu, tačiau šiandien numatyti jų elgesį sunku.
Žmogus nelauks, kol ant jo galvos užkris radioaktyvus lietus, o įsimes į automobilį palapinę ir išvažiuos. Jei šalta, Lietuvoje pilna viešbučių, kaimo sodybų, kempingų. Nemanau, kad šiais laikais žmonės prapuls. O gal jie vyks tiesiai į oro uostą ir pirmu galimu reisu išskris apskritai iš Lietuvos. Juk jūs taip pat priimtumėte sau naudingą sprendimą, bet nelauktumėte kokio klerko nurodymo, kur jums važiuoti“, - svarstė pašnekovas.
Pagaliau ar galima visas viltis dėti į seniūną, kuris gali pats evakuotis? Todėl D. Bučinskas atsargiai vertina teritorinio planavimo principo sėkmę, jei žmogus, kuris paskirtas organizavimui užtikrinti, gali pirmas palikti teritoriją.
„Taip pat nežinau, kaip praktiškai reikėtų evakuoti Santariškių ligoninės kompleksą, jei turėtume, tarkime, tik kelias valandas. Realiai būtų tam tikra sumaištis. Tarkime, operuojami penki sunkūs ligoniai. Ką daryti – nutraukti operaciją, priimti kitokį sprendimą? Visiems sraigtasparnių neužteks. Kaip transportuoti ligonius iš reanimacijos palatų? Arba pabandykite visus Vyriausybės klerkus evakuoti per valandą. Pavyktų?“ - vardijo specialistas teorijos įgyvendinimo sunkumus.