Mums reikia sveiko humoro

Etnologas išskiria du Užgavėnių aspektus. Žmonės, kurie domisi tradicijomis, siekia jų išlaikymo, tokias šventes suvokia kaip tautinės tapatybės dalyką. Juolab kad tai viena smagiausių metų švenčių. Mat joje nėra žiūrovų – visi tampa dalyviais: žmogus turi ir kaukę pasigaminti, ir personažą suvaidinti, ir šmaikštų dialogą sugalvoti.

„Erdvės kūrybai tiek, kad ši šventė gali būti ir šiuolaikinė. Pavyzdžiui, nenustebčiau, jei mieste pasirodytų politikų kaukės. Tiesa, prieš keletą metų, berods, Šiauliuose kažkas pabandė tokį dalyką, bet vos ne teismų susilaukė. Tai rodo, kad lietuvių tauta praranda humoro jausmą. Kaime žmonės mokėdavo vieni iš kitų pasijuokti. To sveiko humoro tikrai mums reikia. Žmogus, kuris nesijuokia, nežaidžia, netenka labai didelės dalies savo žmogiškos esmės. Šios šventės prasmė – per žaidimą ir humorą įveikti negeroves, kurios kaupiasi visuomenėje, pašiepti, kas yra blogai, išsikrauti ir atsipalaiduoti.

Šiandien šalia tradicinių kaukių tikrai galėtų atsirasti tokios, kurios mums kalbėtų apie tai, kas mums rūpi šiandien. Būtent todėl galėtų atsirasti politikų, kitų visuomenės veikėjų ar dar kokios nors kaukės, personažų dialoguose galėtų skambėti šiuolaikiniai anekdotai. Tai galėtų tapti visuomenės nuomonės išraiška. Papročius reikia drąsiau moderninti ir atnaujinti. Kai šventė įgauna naujo turinio, modernėja, ji nepraranda aktualumo. Aš, pavyzdžiui, būčiau visai laimingas, jei mūsų studentai parodijuotų ir mus, profesorius. Visai smagu pasižiūrėti į save iš šalies, kitų akimis. To mūsų visuomenėje labai trūksta, į visas gyvenimo aplinkybes žiūrime pernelyg niūriai“, - įsitikinęs pašnekovas.

Šventės ištakos – akmens amžiuje

Pirmykščiais akmens amžiaus laikais Užgavėnės, kaip ir dabar, buvo susijusios su pirmaisiais pavasario požymiais, kai žmogus pradeda džiaugtis, kad baigiasi sunkmetis, greitai parskris paukščiai, prasidės visi pavasario džiaugsmai. Buvo manoma, kad žiemos metu kartu su derliumi žmonių sodybose glaudžiasi protėvių dvasios, o pavasarį jos vėl turi išeiti į laukus, kad būtų geras derlius. Todėl pasirodžius pirmiesiems pavasario požymiams būdavo su protėviais, įgavusiais personifikuotas kaukių išraiškas, atsisveikinama, paskutinį kartą su jomis pasivaišinama ir pasilinksminama.

Libertas Klimka
„Šioje šventėje labai daug agrarinės magijos, kai žmogaus veiksmai nukreipti į tai, kad jo darbas pasiteisintų – duotų gerus rezultatus, kitaip tariant, gerą derlių. Tam pasitelkiamos protėvių dvasios. Vėliau ši šventė įgavo įvairių kitokių atspalvių, tačiau senosios religijos atspindžiai išlikę iki šių dienų. Mes turime išlaikę unikalius šios šventės bruožus, kurių jau neturi kitos tautos – žvėrių kaukes. Tai genčių simboliai, atkeliavę iš tų laikų, kai žmonės dar tapatino save su gamta, o žvėris laikė savo protėviais. Vėliau šie žvėrys tapo miestų ar giminių herbais“, - pasakojo L. Klimka.

Erotinio elgesio elementai priminė apie būtinybę kurti šeimą

Šiuo metu būtinas Užgavėnių atributas – Morės deginimas – anksčiau buvo žinomas tik Žemaitijoje. Ji turėjo skirtingus vardus – Kotrė, Katrė, Magdė, Senė ir pan. Tai žiemos dvasia, kuri nebūtinai deginama – ji gali būti skandinama, išvaroma iš kaimo. Jos analogas Aukštaitijoje – Gavėnas, kuris būdavo vežiojamas po visą kaimą rogutėmis, o po to nustumiamas nuo kalniuko arba įkišamas į eketę.

„Morė personifikuoja žiemos atšiaurumą. Tai pikta būtybė, nors šiuo metu ją daro pernelyg seksualią. Tradiciškai jos seksualumas nebuvo pabrėžiamas. Nors visose agrarinėse šventėse yra erotinio elgesio bruožų – taip žemė provokuojama derlumui, tačiau ši sritis buvo paliečiama kitaip. Pavyzdžiui, ateina gervė ar gandras ir pažnaibo merginas, kurioms laikas tekėti, arba aprėdo ką nors senberniu, atveda pas merginas ir prašo išsirinkti, o šios atsikalbinėja.

Taip humoro forma pašiepiama tai, kas netoleruotina kaimo bendruomenėje kaip nukrypimas nuo normos – senbernystė ir senmergystė. Lygiai tokia pati žydelių paskirtis, kurie esą nori pirkti jau „prinokusias“ merginas. Vidurio Lietuvoje gervės vaikščiodavo po sodybas, kuriose yra netekėjusių merginų, numesdavo plunksną ir kviesdavo skristi kartu. Gervė, ko gera, mūsų senojoje religijoje buvo meilės dievaitės įvaizdis“, - aiškino etnologas.

Tuo tarpu per Užgavėnes kepami blynai su magija neturi nieko bendra. Šis patiekalas – tai šeimininkės išsigelbėjimas, kai užklupdavo nežinia kelinti persirengėliai. „Būdavo, kad šeimininkė nebeturi kuo pavaišinti, o pavaišinti reikia. Tada kepa blynus. Žemaitijoje tradicinis Užgavėnių patiekalas yra šiupinys su kiaulės uodega. Tai vėlgi simbolis – baigiasi „mėsėdas“ ir prasidės gavėnia. Būdavo ir tokių valgių, kurie prilygtų aukštosios virtuvės gaminiams – pavyzdžiui, kimšti žąsų kakleliai, taip pat šaltiena. Suprantama, visiems tokio maisto neužtekdavo, todėl tekdavo skubiai maišyti blynus“, - teigė L. Klimka.

Po pasaulį paplito kaip religinė šventė

Šiandien Užgavėnės daugelyje pasaulio šalių švenčiamos kaip krikščioniška, bažnytinė šventė. Per Užgavėnes leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, o jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų – Kristaus prisikėlimo. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, gedėti iki Kristaus prisikėlimo šventės.

Visgi naujoji tradicija, anot etnologo, visur susilieja su vietiniais papročiais. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalas gali būti siejamas su indėnų kultūros reliktais, Venecijos karnavalas – viduramžių šventė. Tačiau su Lietuvoje išlikusiomis archaiškomis tradicijomis gali lygintis nebent Bulgarija, kur per Užgavėnes vadinamieji„kukeriai“ triukšmu baido iš kaimo negeroves. Tai lyg senovės kariai – su varpeliais, su skambalais, atbaidantys piktąsias dvasias.

Užgavėnės Lietuvos liaudies buities muziejaus Rumšiškėse: