Kodėl stringa A.Paleckio revoliucija?

Ernesto, arba Che, Guevara – marksistinės Kubos revoliucijos herojus, gydytojas, rašytojas, karys, diplomatas, revoliucijos metais vadintas Fidelio Castro smegenimis. Žurnalas „Time“ jį priskyrė šimtui įtakingiausių XX a. žmonių, o Alberto Kordos nuotrauką „El Guerillo Heroico“, kurioje vaizduojamas Che, paskelbė žymiausiu praėjusio amžiaus atvaizdu. Pastaroji, beje, plačiai naudojama ir popkultūroje. Prieštaringai vertinamas revoliucionierius yra ir vienas iš lietuviškojo Che varianto – Algirdo Paleckio – herojų, tačiau lietuviškajam Che sukelti revoliucijos ir pagaliau sugriauti „pinigo valdžios“ šalyje niekaip nepavyksta. Kodėl?

Tarp A. Paleckio ir legendinio Che Guevaros rastume keletą panašumų – abu kilę iš pasiturinčių šeimų, A. Paleckio turimi žurnalistikos ir politikos mokslų diplomai bei gebėjimas laisvai kalbėti penkiomis kalbomis tikrai nenusileidžia Che išsilavinimui, o tai, kad Kubos revoliucionierių ir lietuvišką jo variantą sieja radikalios kairuoliškos idėjos, mažų mažiausiai akivaizdu.

A. Paleckio revoliucijos pradžia irgi beveik klasikinė: 2008-aisiais pradėjęs garsiai rėkti apie trigalvio slibino kūrimą energetikos sektoriuje, tuometis Vilniaus vicemeras ir Socialdemokratų partijos Vilniaus skyriaus vadovas pradėjo kalbėti apie tai, kad kairieji virto dešiniaisiais, o partijos pirmininkas Gediminas Kirkilas vergauja stambiajam kapitalui. A. Paleckio balsas į dangų nenuėjo – slibinas buvo sukurtas, tačiau aštrūs pasakyti žodžiai lėmė jo pašalinimą iš partijos ir nušalinimą nuo Vilniaus vicemero pareigų. 

Neilgai trukus gimė A. Paleckio vadovaujama partija „Frontas“. 2009-aisiais ji buvo sujungta su Lietuvos socialistų partija ir tapo „Socialistiniu liaudies frontu“ (SLF). Revoliucingame atsišaukime partija tikina, kad stambiojo kapitalo turėtojų marionete tapęs ministras pirmininkas Andrius Kubilius begėdiškai išnaudoja Lietuvos žmonės, todėl reikalaujama valstybės reguliuojamų komunalinių paslaugų kainų, nedelsiant panaikinti vargingiau gyvenančiųjų skolas, nacionalizuoti stambųjį kapitalą, įmonių antpelnį skirti švietimo ir sveikatos reikmėms. Kad šie tikslai būtų pasiekti, kaip teigiama atsišaukime, būtina nedelsiant vienytis ir rengtis visuotiniam nacionaliniam streikui. Viva la revolución! Tegyvuoja revoliucija! Tik štai masės neskuba sekti paskui beveik tipinį revoliucijos vadą, o kapitalizmo diktatui niekaip neateina galas.

Žiniasklaida kliudo revoliucijai?

A. Paleckis 2009-aisiais publikuotame savo straipsnyje „Revoliucijos Lietuvoje nebus, nes sistemą saugo žiniasklaida“ teigia, kad vienintelis būdas veikti neparlamentinėms partijoms – protestuoti gatvėse. Tačiau nei krizės, nei protestai neprišauks revoliucijos, nes sistemą budriai saugo žiniasklaida, be kurios, pasak A. Paleckio, Lietuvos politinė sistema neturėtų išlikimo svertų. Žurnalo VALSTYBĖ redakcija, kaip žiniasklaidos atstovė, mano, kad priežastis, niekaip neleidžianti įsiplieksti SLF revoliucijai, kur kas proziškesnė – tiesiog revoliucijos vadas labai selektyviai renkasi priešus.

Dar 2008-aisiais portale balsas.lt paskelbtame straipsnyje „Kam Lietuvoje gyventi gera?“ A. Paleckis beveik eilės tvarka paskelbė priešus: „VP Market“, „valstybininkų“ klanas, europarlamentaras Leonidas Donskis, portalo lrytas.lt vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka... Remiantis vėlesnėmis politiko kalbomis, šį sąrašą dar vertėtų pratęsti – įtraukti Seimo nario Kęstučio Masiulio ir ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus pavardes. Intelektualai, politikai, stambūs verslininkai – jei ne paties Marxo, tai bent jau Lenino vertas sąrašas išbuožinti. Bet ar nekeista, kad europarlamentaro, turtingiausio Lietuvos politiko, be to, sprendžiant iš jį kviečiančių televizijos laidų skaičiaus, ir aktyvaus visuomenės veikėjo Viktoro Uspaskicho priešų sąraše nėra? Nėra ir daugybės kitų turtingų ir įtakingų politikų bei verslininkų. Galbūt piliečiai nepasitiki revoliucionieriumi, nes mato, kad galvos bus kertamos tik kai kuriems priešams?

Dėl šios priežasties A. Paleckiui pateikiame papildytą sąrašą su turtingiausiais šalies politikais, kad Lietuvoje galėtų prasidėti tikros permainos. Pirmasis sąraše atsiduria Darbo partijos lyderis, europarlamentaras Viktoras Uspaskichas, kurio turtas, 2010-aisiais Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktos deklaracijos duomenimis, siekia daugiau nei 64 mln. litų. Antroje vietoje – jokiai partijai nepriklausantis Seimo narys Valdemaras Valkiūnas, kuris deklaravo daugiau nei 33 mln. litų vertės turtą. Trečioje vietoje – Socialdemokratų partijai priklausantis Bronius Bradauskas, deklaravęs daugiau nei 19 mln. litų vertės turto. Revoliucionieriui vertėtų apžvelgti ir savivaldybių narių turtą: pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs Vilniaus vicemeras Vidmantas Martinkonis 2010-aisiais deklaravo turto už 44 mln. litų, o Palangos tarybos narys Vaidas Šimaitis įvardijo turįs daugiau nei 132 mln. litų vertės turto. Nereikėtų lietuviškajam Che pamiršti ir Kauno miesto savivaldybės tarybos nario, verslininko Tautvydo Barščio bei Šakių rajono savivaldybės tarybos nario ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos viceprezidento Vytauto Bitino, deklaravusio daugiau nei 9 mln. litų vertės turtą. Galbūt A. Paleckį domintų ir turtingiausi Lietuvos verslininkai? Čia, žurnalo „Veidas“ kasmet sudaromo sąrašo duomenimis, jau ne pirmus metus karaliauja koncerno „Achemos“ grupės prezidentas Bronislovas Lubys, kurio turtas 2010-aisiais buvo vertinamas daugiau nei 1 mlrd. litų, antroje vietoje – „VP“ grupės akcininkas Nerijus Numavičius, trečioje –„MG Baltic“ savininkas Darius Mockus, o ketvirtoje – „Senukų“ akcininkas Augustinas Rakauskas.

Šiame kontekste vertėtų paminėti ir tai, kad A. Paleckio smerkiamas europarlamentaras L. Donskis deklaravo turto tik už 345 tūkst. litų. O paties A. Paleckio tėvas Justas Vincas Paleckis deklaravo daugiau nei 200 tūkst. litų vertės turto ir dar daugiau nei pusę milijono santaupų. O ką jau kalbėti apie šeimos narius! A. Paleckio selektyvumas lyg ir suprantamas – su savais juk nekovosi...

Aukos vaidmuo revoliucijos neišgelbės?

Pasak A. Paleckio, jam iškelta byla dėl pasakymo, kad sausio 13-ąją „saviškiai šaudė į savus“, ir su ja susietas informacijos apie SLF ir jos lyderį rinkimas – mėginimai susidoroti su partija. Tačiau lietuviškajam Che dėl to jaudintis nevertėtų – patvirtinus jam mestus kaltinimus, revoliucionierius gautų aukos vaidmenį savo rengiamame politiniame spektaklyje, o šis vaidmuo, kaip žinome, ir tarp kovotojų populiarus, ir lietuvių mėgstamas. Tik štai gaila būtų – pasodins žmogų, o, be saujelės prie Vytauto Landsbergio biuro piketuojančiųjų, paskui revoliucionierių sekančių masių nėra.

Jei kalbėsime visai rimtai, nepasitenkinimo Lietuvos visuomenėje daug. Galbūt net pakankamai daug, kad SLF atsišaukime minimas visuotinis nacionalinis streikas įvyktų, tačiau visuomenei reikia lyderių. Savų ir patikimų. Akivaizdu, kad ne žiniasklaida saugo sistemą ir net ne patys politikai. Tiesiog visuomenė nemato prasmės sekti paskui fiktyvius lyderius. Dienraščiui „Vilniaus diena“ sostinės savivaldybės tarybos pateikta informacija rodo, kad dauguma lėšų, kurias A. Paleckis, kaip savivaldybės tarybos narys, galėjo savo nuožiūra paskirstyti, atiteko prorusiškoms organizacijoms ir rusų kultūros renginiams finansuoti. Tai rodo, kad A. Paleckio revoliucinės idėjos labiau laikytinos importuotomis nei savomis. Selektyvus priešų pasirinkimas liaudies fronto kovoms verčia manyti, kad ir politiko patikimumu galima suabejoti. Galbūt darbininkų frontą buriančiam A. Paleckiui dar nevėlu papildyti priešų sąrašą ir tapti nacionalinės revoliucijos herojumi, tačiau kankina nuojauta, kad sąrašas nebus pildomas. Nes su savais juk nekovosi...