Kaip kilo idėja suburti Vasario 16-osios klubą? Kuo jis prasmingas?
Idėja suburti Vasario 16-osios klubą kilo buvusiai Signatarų namų direktorei Jūratei Černiauskienei. Ji per visokius renginius susirado daugelį signatarų giminių. J.Černiauskienė siekė, kad būtų tikri Signatarų namai su įdomia ekspozicija, o ne bet kam išnuomotas pastatas, kuriame pasirašytas Vasario 16-osios aktas. Rinko dar gyvus prisiminimus apie Vasario 16-osios signatarus, rado įdomių nuotraukų, kurias šeimos išsaugojo. Taip suburtiems signatarų giminaičiams ir patiems smagu bendrauti. Klube yra apie keliasdešimt aktyvių žmonių.
Nesu prisidėjęs prie visų jų renginių, aš tik garbės pirmininkas. Gera idėja buvo rinkti medžiagą apie signatarus, kad istorija būtų tinkamai atspindėta. Valstybės atkūrimo laikotarpis juk buvo apleista tema mūsų istorijoje, sovietmečiu sąmoningai nutylėta ir iškreipta. Vytautą Didįjį tauta žinojo, dar Joną Basanavičių, Vaižgantą, Motiejų Valančių. Tarpukario politikos vingiai, preliudijos mažai kam žinomos. Kai jau švęsdavome Vasario 16-ąją, Prezidentas ar kiti valdžios atstovai padėdavo gėlių ant Jono Basanavičiaus kapo, ir tuo šventė baigdavosi. Bet ne vienas J.Basanavičius pasirašė Vasario 16-osios aktą. Klubo iniciatyva sužinoti kuo daugiau įsisuko visoje Lietuvoje. Dabar jau pažymėtos visų signatarų tėviškės, atmintinos vietos.
Gal sovietų laikais tėvai nuo jūsų slėpė tiesą, kad J.Šernas buvo Lietuvos valstybės kūrėjas? Kada pradėjote didžiuotis garbinga savo gimine?
Didžiavimasis reikalingas, kad žmogus turėtų savigarbą, atmintį. Bet kartais jis ir pavojingas. Supriešina tą asmenį, tą grupę, kuria reikia didžiuotis, su kitais, kurie lyg ir neturi ryškiai matomų nuopelnų. Manau, visi turi didžiuotis savo gimine. Lygiai taip pat kaip aš savo giminėmis didžiuojuosi. Iš tėvo pusės yra garbingų žmonių, ir iš motinos. Reikia stengtis juos pažinti, ieškoti šaknų. Sovietmečiu mes nebuvome pratinti tą daryti, o tai labai svarbu: gerbti protėvius, suprasti jų darbus. Kuo geriau išmoksime, žinosime, kas buvo, kodėl, kokiomis aplinkybėmis, tuo aiškiau suprasime ir save.
Jūsų giminaičiai buvo lietuvybės puoselėtojai. Dabar madingi svarstymai: gal ne tautinę valstybę reikėjo kurti, gal geriau buvo likti su Lenkija. Ką jūs galvojate girdėdamas tokias abejones Lietuvos valstybės projektu?
Manau, reikia suprasti anuometinę situaciją. Lietuva tarpukaryje buvo palyginti atsilikęs kraštas. Reikėjo turėti idėją, kuri burtų visus. Tegul ji buvo iš dalies padirbta, tegul perdėtai romantiška – idealizuoti kunigaikščiai ir visos praeities kovos. Bet ta romantika, lietuvių kalbos ir tautos garbinimas davė impulsą. Atkurta valstybė buvo su begale trūkumų, bet tai drąsus bandymas eiti į priekį. Dėl santykių su Lenkija labai gaila. Sovietų Sąjungos žvalgyba ir diplomatija sužaidė ta lietuvių ir lenkų priešinimo korta. Finansavo tautininkų partiją ir tuos asmenis, kurie rašydavo blogus tekstus apie Lenkiją.
Žaidžiant mūsų nacionaliniais jausmais buvo skatinamas susipriešinimas. Istorikai sako, kad tikrai galėjo būti koks nors kitoks Vilniaus krašto likimas. Jeigu iš abiejų šalių būtų buvę mažiau pykčio ir priešpriešos, daugiau suvokimo, bendros istorijos analizavimo, gal mūsų istorija būtų truputį kitokia. Dabar galime mokytis to paties. Mūsų valstybė atvira pasauliui, bet negalime tapti tik koks nors europinės politikos užkampis, vis dėlto turime būti nacionalinė valstybė. Patys turime kurti savo valstybės, mokslo, sveikatos apsaugos viziją. Jeigu mes savo gyvenimą rikiuotume vien pagal Londono standartus, būtų liūdna. Mes savo kelią nuėjome ir tvarkomės ne taip blogai, palyginti su Balkanų šalimis. Gaila, kad dažnai mūsų dėmesys nukreiptas tik į savo kišenę, trūksta bendrumo jausmo.
Ar neturėjote ambicijų būti Kovo 11-osios akto signataru?
Ne, neturėjau tokių minčių. Manau, kad kiekvienas turi būti ten, kur reikalingas, kur sugeba, kur veda pašaukimas. Lietuvai netrūksta parodomosios politikos, viršūnėse daug klaidų, bet yra ir iškilių asmenybių. Tačiau labai trūksta apačios – piliečių aktyvumo seniūnijose. Ar mes galime susitarti su kaimynu už tvoros dėl savo kaimo, miesto tvarkos, kad žmonės norėtų būti kartu, gerinti savo buitį ir būtį? Jei iniciatyvūs žmonės sudarytų tą kritinę masę, suaktyvėtų viskas, imtų kilti visos politikos lygis. Blogai, kad niekas nepasitiki niekuo. Pats galvoju, o kuo galiu pasitikėti. Nepasitikiu savo Vyriausybe, savo ministerijomis. Nebent savo muitine pasitikėčiau. Žinau, kaip ten viskas veikia, kokia struktūra, kokie darbo principai. Esant sunkiai situacijai Muitinės departamentu pasitikėčiau labiau negu sveikatos apsauga ar Kultūros ministerija.
Kitas jūsų senelio dėdė Adomas Šernas buvo evangelikų reformatų kunigas. Tai pratęsiate giminės tradicijas? Ar turėjo reikšmės ta baisi Medininkų tragedija, kad tapote kunigu?
Galbūt turėjo, tiesiai sunku atsakyti. Kiekvienas turime savo kelią, visokiausių siekių ir minčių. Žinoma, kad tas išgyvenimas po žudynių supurto, kitaip imi suvokti pasaulį. Bet daugelis žmonių po avarijų ar po analogiškų kaip mano sukrėtimų netampa kunigais. Galima ir kitokiais būdais išreikšti save ir tapti naudingu žmonėms. Žmonės po avarijų net savo firmas sukuria. Nesistengiau išlaikyti giminės tradicijos, bet kunigystė nebuvo man visiška naujovė, nesibaidžiau, kad taip gali būti. Mes turime laisvą pasirinkimą, bet ne patys savo gyvenimus planuojame. Aukščiau už mus suplanuoja.
Ar ateis toks laikas, kai bursis ir Kovo 11-osios akto signatarų giminės? Ar Kovo 11-osios reikšmė menkesnė?
Ne menkesnė. Kovo 11-osios signatarai turi savo klubą ir dabar. Organizuoja visokius renginius, su moksleiviais susitinka, kasmet važiuoja į J.Basanavičiaus tėviškę ąžuoliukų sodinti. Nežinau, ar po daugelio metų jų vaikaičiai rinksis. Iš esmės trūksta to bendro darbo dėl Lietuvos, susivienijusių grupelių, kokios nors klubinės veiklos. Kokios bus mados po dešimtmečių? Jei Lietuva patirs kokią didelę nelaimę, tai galbūt bus reikalingas toks klubas kaip mūsų, kad vėl rankiotų tai, kas buvo uždrausta. Jeigu viskas klostysis gražiai, gyvenimas eis tvarkingai, gal nereikės tokių signatarų giminių susibūrimų. Mes tą savo patriotizmą dažnai suvedame į tokią liūdną gaidą: kovos, kraujas, pasiaukojimas, kančios. Gali būti, kad ateityje bus visai kitoks patriotizmas: ramus, su pasitikėjimu savimi ir savo valstybe, be baimės ją prarasti.
Lietuviai puikiai atkuria valstybę, bet paskui jos nebrangina, nežiūri į ją kaip į visų bendrą
vertybę.
Mes neturime patirties, kaip tą valstybę ilgai ir ramiai kurti. Dauguma mūsų protėvių po žemės reformos įsteigė vienkiemius. Mes neturime visuomeniškumo, bendruomeniškumo jausmo. Miestelių patriotizmo neturime, rinkimų, atsakomybės patirties. Mūsų tokia istorija. Mūsų elitą kažkas visąlaik iškeldavo ir sunaikindavo. Rusijos imperija, vokiečiai, bolševikai. Mes visąlaik baiminamės, ar išliksime. Lenkų yra daug daugiau, jie tvirčiau remiasi savo valstybės struktūrine ir politine atmintimi, o mes kompleksuojame. Mūsų žvilgsnis nėra nei gilus, nei platus – akys aprėpia tik savo namą, savo mašiną, privatizuotus didelius niekučius. Kiekvienas tik apie save galvoja. Ką nors tokio, kas yra mūsų visų, sunku užčiuopti. Turi praeiti nemažai laiko, kad išmoktume ne tik savo namą aptverti, bet galvoti ir apie bendrus dalykus.