„Tai tarsi užkrečiamas pavyzdys, domino efektas arba virusas. Jeigu pažiūrėsime, kas organizuoja tas protesto akcijas, tipinis portretas beveik visur tas pats – tai jauni, pakankamai išsilavinę, bet nematantys savo gyvenimo perspektyvų asmenys. Tiek Tunise, tiek Egipte, tiek visur kitur svarbiausia organizuojanti jėga yra jaunimas, turintis išsilavinimą, bet neturintis nei finansinio stabilumo nei karjeros perspektyvų. Jų lūkesčių ir realių galimybių žirklės yra labai plačios“, - DELFI pasakojo E. Račius, tačiau pridūrė, jog kiekvienoje šalyje prie protestuotojų branduolio prisijungė skirtingos visuomenės grupės.
Kariuomenės apsisprendimas nulems režimo ateitį
E. Račius pabrėžia, kad demografiškai šios šalys labai skiriasi. Pavyzdžiui, Egiptas yra gausiausia arabų valstybė, tačiau Sinajaus pusiasalyje gyvena nomadai.
„Jei lyginsime su Tunisu, tai demografiškai tai visai kitokios visuomenės, bet visose tose visuomenėse yra tas sluoksnis, apie kurį kalbėjau, ir atitinkamai jaunimas yra labiausiai pokyčiais suinteresuotas sluoksnis. Tačiau Jemene ar Alžyre tie pokyčiai nebus tokie stiprūs, tose šalyse protestuotojai nepasieks tiek, kiek pasiekė tunisiečiai. Virusas gali plisti po regioną, bet pasekmės politiniam kūnui gali būti labai skirtingos – tas virusas gali veikti labai lokaliai, pavyzdžiui, neramumai gali kilti, bet režimas nebūtinai turi būti pakeistas“, - teigė mokslininkas.
Politologo teigimu, svarbiausias veiksnys militarizuotose visuomenėse režimo subyrėjimui arba išsilaikymui yra kariuomenės „grietinėlės“ ir eilinių karių apsisprendimas, kurią pusę paremti. Egipto atveju kariuomenės apsisprendimas turi lemiamą reikšmę, tačiau šis veiksnys svarbus ir kitos Artimųjų Rytų valstybėse.
Pasak jo, svarbu ir tai, kiek stipriai kariuomenė yra persipynusi su politiniu elitu. Pavyzdžiui, Tuniso atveju kariuomenė išdrįso priešintis politiniam režimui, Egipto atveju – situacija gali būti sudėtingesnė, nes pats Egipto prezidentas H. Mubarakas yra karinių oro pajėgų generolas.
„Generolai, atsisakę paremti H. Mubaraką, rizikuos prarasti visiškai viską. Čia irgi yra ne tiek ryžto neremti, kiek visi nori užsitikrinti, kiek įmanoma, geresnes galimybes ateičiai, pinigų plovimui ar išvežimui iš šalies. Matome, kad Musulmonų brolija ir Mohamedas ElBaradei ketina tartis su atskirais generolais“, - kalbėjo mokslininkas.
Nesitikėjo, kad įvyks kas nors svarbaus
Neseniai Egipte lankęsis ir su studentais bendravęs E. Račius pasakoja, kad šioje šalyje daugelis žmonių visiškai nesitikėjo, kad pirminiai pasipiktinimo ženklai gali išsilieti tokiu pykčiu. Pasak politologo, visi manė, kad protestas bus daugiau mažiau virtualus – visi piktinsis internete, galbūt ateis kažkiek žmonių į protestą.
„Iš tikrųjų žmonės buvo visiškai įsitikinę, kad nieko ypatingo nevyks. Aš kaip tik bendravau su jaunimu, kurie sakė: „Ai nieko ten nevyks, neverta eiti ir laiką gaišti“. Kiekvienas individualiai gal ir tikėjosi, bet tos aiškios lyderystės nebuvimas ar tos aiškios protesto organizacijos nebuvimas pradžioje lyg tai leido įsivaizduoti, kad nieko ir nebus, nes nėra jokios jėgos, kuri turėtų struktūrą, turėtų narius, kurie išeina į gatves. Atitinkamai didžioji dalis žmonių iš pradžių labiau buvo žiūrovai ir tik vėliau įsitraukė“, - svarstė E. Račius.
Jis taip pat pabrėžė, kad Egipte į pirminius protestus policija reagavo ypač santūriai, tad esą buvo praleista akimirka, kai visa tai galima sukontroliuoti minimaliomis pajėgomis.
„Policija laikėsi labai santūriai, neišvaikė tų pirminių demonstracijų. Pats mačiau gyvai, kaip policija tvardėsi, kai protestuotojai buvo labai prisiartinę ir pakankamai įžūliai šūkavo policininkams į veidus“, - pasakojo politlogas.
DELFI primena, kad protestai dėl augančių maisto kainų išvertė iš posto buvusį Tuniso prezidentą Zine El Abidine Beną, tačiau Egipte, pasak E. Račiaus, protestuotojai yra nepatenkinti brutualiais policijos veiksmais.