Lietuvis: kantrus ir azartiškas, bet agresyvus ir ieškantis kaltų

Nors vyrauja nuostata, kad esame tikri lėtapėdžiai ir visiškai neazartiška tauta, azarto reikalaujantys žaidimai Lietuvoje populiarėja. Vis dėlto DELFI kalbinti pašnekovai sutinka, kad lietuviams niekada nereikės sukti galvos, kur dėti milijoną, nes žvirblis rankoje mums geriau už briedį girioje. Pralaimėti taip pat dar teks išmokti. Europiečiai ir net rusai, pralošus jų mylimai komandai, alaus bokalus kilnoja už būsimas pergales, o lietuviai kartėlį lieja ieškodami kaltųjų. Tiesa, esame labai kantri tauta, todėl ir mūsų agresija – pasyvi. Ir, kaip sako specialistai, ačiū Dievui.

Azartą galima palyginti su meile

Anot sporto komentatoriaus ir intelektualių žaidimų „Proto mūšis“ vedėjo Roberto Petrausko, pagal azartą lietuviai nelabai kuo skiriasi nuo kitų tautų. Nuostata, kad kad šiauriečiai yra šalti žmonės, esąs stereotipas.

„Manau, kad azartas ir noras nugalėti žmonėse yra užkoduotas. Kitas klausimas – kokiu lygmeniu. „Proto mūšiuose“ galima matyti komandų, kurios žaidžia su didžiuliu užsidegimu, bet nepamiršta, kad tai yra žaidimas. Ir yra komandų, kurios taip įsijaučia, tarsi tai būtų pasaulio čempionatas, nuo kurio viskas priklauso, mirties ir gyvybės klausimas. Tokiais atvejai aš primenu, kad tai tik žaidimas, tačiau jei mes iš šios kombinacijos visiškai išimtume azartą ir paliktume tik žingeidumą, norą sužinoti ką nors nauja, nebūtų tos puikios auros, kuri susikuria šių žaidimų metu“, - tikino pašnekovas.

Jo manymu, sporte dažniausiai taip pat laimi tie, kurie labai nori pergalės ir šiam tikslui atiduoda visą savo energiją.

„Galima teigti, kad olimpiadoje svarbu dalyvauti, o ne laimėti, tačiau visi didieji sportininkai suvažiuoja nugalėti. O tai padaryti padeda azartas. Kur yra riba, kad didelis noras laimėti netaptų kliūtimi? Šio aukso vidurio žmonės ieško visą gyvenimą visame kame ir paprastai tai nepavyksta. Kai aš mažas žaisdavau su mama šaškėmis, negalėdavau pralaimėti. Tai nutikdavo retai, bet tai būdavo pasaulio pabaiga, aš pykdavau, verkdavau. Su metais į viską žmogus žiūri ramiau ir paprasčiau. Pralaimėjimas jau nėra praraja, po kurios – viskas“, - įsitikinęs pašnekovas.

Paklaustas, kodėl po mūsų mėgstamų komandų pralaimėjimo, mes pasiruošę savo didvyrius su žeme sulyginti, R. Petrauskas azartą palygino su meile, o pyktį po pralaimėjimo – su pavydu. Kitaip tariant, jei myli, tai ir pyksti. Tarkime, jei seniokas grįžta namo paryčiais, 30 metų su juo gyvenanti žmona pernelyg nepriekaištauja. Tačiau jeigu pora ką tik susituokusi, bus visiškai kitokia scena.

„Tie, kurie nėra nešiojami ant rankų, nėra kalami ir prie kryžiaus. Jei žmogus olimpiadoje laimi 50-tą vietą, niekas daugiau iš jo ir nesitiki. Bet, tarkime, krepšinis pas mus populiarus, todėl tie 12 mūsų krepšininkų nešiojami ant rankų. Žmonės iš jų tikisi maksimumo, nors yra natūralu, kad jie negali visada nugalėti. Tiesa, yra ir pesimistų, kurie niekada nesitiki pergalės, tačiau nežinau, ar jie tikrai taip jaučiasi, ar nori apsidrausti nuo nevilties“, - sakė pašnekovas.

Nemokame pralaimėti, nes būtina rasti kaltus

Psichologijos ir psichoterapijos centro ,,In Vito“ klinikinis psichologas Andrius Kaluginas lietuvių įprotį lūkesčių nepateisinusius sportininkus kalti prie kryžiaus tiesiogiai sieja su mūsų polinkiu į pesimizmą.

„Man teko iš arti matyti, kaip elgiasi Rusijos ir Airijos futbolo sirgaliai. Po rungtynių jie bet kuriuo atveju geria alų, tik pergalės atveju – už pergalę, pralaimėjimo atveju – už būsimą pergalę. Jie niekada nepriekaištauja savo sportininkams. Lietuvis po pralaimėjimo taip pat geria alų, tačiau begerdamas ieško kaltųjų. Tai pasyvios agresijos apraiška. Ir ačiū Dievui, kad agresija retai prasiveržia aktyviąja savo forma“, - tikino pašnekovas.

Psichologas, piešdamas etninį lietuvio portretą, pirmiausiai kalba apie žmogų, kuris yra be galo kantrus. Aistra atsiranda tik tuomet, kai situacija pasiekia tam tikrą ribą, tačiau ir tuomet aistringumas nėra impulsyvus, kaip, tarkime, Kaukazo tautose, Ispanijoje, Lotynų Amerikoje. Lietuvis emocijas daugiau linkęs laikyti savyje, bet jeigu jau pratrūks, tuomet eis į gatves, liaudiškai tariant, „snukių daužyti“, vartos alkoholį ir pan.

Visgi lietuviui, anot A. Kalugino, labiau būdingas ne aistringumas, azartas, o kantrumas ir atsargumas. Žinoma, yra pavyzdžių, kai žmogų žaidimas taip įtraukia, kad kazino jis gali pralošti visus savo pinigus. Tačiau šiuo atveju reikėtų kalbėti apie kitas problemas. Bet kuriuo atveju tai išimtis, o ne taisyklė, todėl lietuviams nereikės, kaip amerikiečiams, daugybės savipagalbos klubų, į kuriuos buriasi žmonės, laimėję per milijoną dolerių, nes su šia situacija nesusidoroja. Lietuviui vietoj milijono, kurio gali ir nebūti, mielesnis užtikrintas tūkstantis, nes jis žino, kaip šiuos pinigus išleisti.

Galbūt lietuviai nerizikuoja, nes bijo pralaimėti? Psichologo teigimu, lietuviai nemoka pralaimėti todėl, kad pralaimėję arba netgi likę antri visada ieško kaltų: kaltina arba savo konkurentą, arba save, kad jis nėra tobulas, arba aplinkybes. „Psichologiškai tai negeras dalykas: jei žmogus kaltina save, atsiranda kaltės jausmas, jei jis kaltina aplinkybes, perkelia atsakomybę nuo savęs, jei kaltina konkurentą, susidaro prielaidos pasyviai agresijai. Kiek teko bendrauti su kitų tautų atstovais, svetur žmonės dažniau nepraranda optimizmo pralaimėję, o lietuviai neretai dar ilgai graužiasi“, - svarstė pašnekovas.

DELFI kalbintas vieno lažybų punkto vadovas optimistiškesnis. Anot jo, lietuviai pagal azartą pasaulyje užima ne tokią ir prastą vietą.

„Sakyčiau, esame per vidurį ir tikrai nepriskirčiau lietuvių tipiniams šiauriečiams, kokie yra, pavyzdžiui, suomiai. Kita vertus, nesame ir perdėtai azartiški. Pavyzdžiui, azijiečiai gali išstatyti du gaidžius ir vos ne pasaulio čempionatą surengti. Lietuviai rizikuoja pamatuotai, ne kvailai. Aišku, kai žaidžia Lietuvos rinktinė ar „Žalgiris“, būna, kad žmonės iš tos meilės nekreipia dėmesio, ar tą dieną jų numylėtiniai favoritai ar autsaideriai. Kita vertus, paprastai, jei statoma didelė suma, aišku, kad žmogus viską matavo, analizavo, žino visą statistiką, komandos būseną tuo momentu“, - teigė pašnekovas.

Prieš keletą metų daryta apklausa, kurią atliko „Baltijos tyrimai“, parodė, kad azartiškais save laiko beveik ketvirtadalis lietuvių (23 proc.), visiškai neazartiškais - 32 proc. Didžioji dalis respondentų nurodė, kad norėdami išbandyti bet kokius azartinius žaidimus visų pirma rinktųsi skaitmenines loterijas (37 proc.), momentines nutrinamas loterijas (9 proc.), o visi kiti azartiniai žaidimai populiarumu joms nusileidžia mažiausiai 6 kartus.

Amerikietiška svajonė – tapti Nr. 1

Kita vertus, spaudimas būti pirmam – viso šiuolaikinio gyvenimo tendencija, kurios ištakos – Amerikoje.

„Anksčiau, norint labai įžeisti žmogų, reikėdavo jį išvadinti kvailiu, dabar užtenka pasakyti, kad jis nevykėlis. Visa reklama perša tik Nr. 1. Jei nesiskuti geriausia želė, nesi Nr. 1, tu nevykėlis. Jei galvos neplauni šampūnu Nr. 1 pasaulyje, tu esi nevykėlis. Jau kokių 10 metų per reklamą ir filmus kalama, kad visame kame turi būti lyderis. Tokioje terpėje subrendo šiuolaikinis jaunimas – nevykėliu būti nemadinga, nes merginos nemylės, kolegos negerbs, viršininkas išnaudos. Deja, ši nuostata sukelia didelę frustraciją. Juk ne visi mes esame lyderiai iš prigimties, pagaliau ir lyderių vietų nėra daug, bet visi dabar nori būti lyderiais“, - teigė A. Kaluginas.

Anot psichologo, Vakarų Europos gyventojai jau perkainoja šias vertybes. Dažnam prancūzui svarbiau išgerti taurę gero vyno, nueiti į gerą spektaklį ir tiesiog jaustis žmogumi – nesvarbu, lyderis jis ar „nevykėlis“. Anglijoje galima sutikti rimtą profesorių, dėvintį džinsus ir paprasčiausius marškinėlius, kitaip tariant, be jokių regalijų. Lietuviui reikia, kad jo socialinį statusą matytų visi aplinkiniai, todėl be kostiumo aukštas pareigas užimantis žmogus auditorijai nesirodys.

„Mums vis dar svarbus ne pasitenkinimas gyvenimu, darbu, bet rezultatas, nors tendencijos matyti jau geros. Kadaise mūsų kantrumas ir užsispyrimas mums padėjo išgyventi, tačiau mes kovojome iki šiol, nors jau galėtume paprasčiausiai gyventi“, - teigė psichologas.