Santykis tarp miesto ir kaimo gyventojų nesikeičia 10 metų
Registro centro Adresų registro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje įregistruotos 21 383 kaimiškos vietovės, iš jų – 19 375 kaimai ir 1727 viensėdžiai. Anot Adresų registro departamento vadovo Kipro Mensevičiaus, kaimų skaičius išlieka stabilus jau daug metų. Nuo 2009 m. liepos 1 d. išregistruotas tik vienas kaimas Vilniaus rajone.
„Nemanau, kad kaimai nyks, nes tam nėra pagrindo, nebent, keičiantis teisės aktams, keisis teritorijų ribos ar statusas. Tuomet viena kita vietovė gali būti pervadinta. Pavyzdžiui, neseniai Valkininkų geležinkelio stotis buvo pervadinta į Naujųjų Valkininkų kaimą. Visiškai išnyks kaimų pavadinimai tik tais atvejais, jeigu iki jų prasiplės miestas. Kaime gyventojų gali ir nelikti, bet lieka žemės sklypai, kitaip tariant, nekilnojamas turtas. Juk neišsiveši savo 3 ha į Vilnių“, - svarstė pašnekovas.
Statistikos departamento 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, mažiausia dalis kaimo gyventojų buvo 1991 m. (32,5 proc.). Nuo 1992 m. miesto gyventojų skaičius ėmė mažėti, o kaimo – didėti. 2001 m., lyginant su 1989 m. duomenimis, mieste gyventojų buvo sumažėję 155
tūkstančiais, kaime – 36 tūkstančiais. Tai įvyko dėl gyventojų migracijos krypčių pasikeitimo. Pagrindinė migracijos kryptis „iš kaimo į miestą“ ėmė keistis: padidėjo miesto gyventojų emigracija į užsienio šalis, o kai kurie gyventojai ėmė keltis į kaimus. Tačiau miesto ir kaimo gyventojų lyginamasis svoris išliko beveik nepakitęs: 2001 m. 66,9 proc. lietuvių gyveno miestuose ir 33,1 proc. – kaimuose.
2010 m. duomenimis, mieste gyveno 67 proc. Lietuvos gyventojų, kaime – 33 proc. Nors gyventojų per 10 metų Lietuvoje sumažėjo keliais šimtais tūkstančių, santykis tarp kaimo ir miesto išliko nepakitęs.
Per 3 tūkst. kaimų Lietuvoje egzistuoja tik popieriuose
Tiesa, skaičiai atspindi ir kitą kaimo veidą. Iš visų kaimų 2001 m. net 3363 neturėjo nė vieno gyventojo, 4577 – nuo 1 iki 5 gyventojų. Kaip DELFI teigė Panevėžio rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Lunskis, dėl populiarėjančių priemiesčių, į kuriuos keliasi miestiečiai, bendras gyventojų skaičius rajone didėja, tačiau demografiniai rodikliai neigiami, o atokesnėse teritorijose viskas vyksta tik viena kryptimi – vietiniai gyventojai išmiršta arba išvažiuoja.
„Mūsų rajone socialiai remtinų žmonių – 30 proc. Nemokamą maitinimą iš 4 tūkst. moksleivių gauna daugiau nei pusė vaikų. Socialinės išmokos, lyginant su 2008-2009 m., padidėjo 4 mln. Lt nuo pirminio plano, kuris buvo patvirtintas praėjusių metų pradžioje. Nedarbo lygis per trejus metus padidėjo nuo 8 iki 18 proc. Ir tikrai negalima visko „nurašyti“ krizei“, - vardijo pašnekovas.
Anot šio rajono Vadoklių seniūno Antano Pociaus, jo teritorijoje šiuo metu kaimai nenyksta – daugiausiai jų išnyko dar sovietmečiu, kai vyko melioravimo darbai. Žmonės būdavo tiesiog iškeldinami į kitas žemes.
„Tačiau padėtis liūdna. Kur dar yra senųjų gyventojų, kaimas yra, bet yra kaimų, kur gyvena vienas ar du gyventojai. Prieš keletą dešimtmečių juose gyveno bent kelios dešimtys. Kadangi mirtingumas mūsų seniūnijoje tris kartus lenkia gimstamumą, o gyventojų amžiaus vidurkis – 55 metai, perspektyvoje po 20 metų nebus kam vadovauti seniūnijoje. Gal šiek tiek ežeras pagelbės, gal kas nusipirks sodybą tuščiame kaimelyje, nors kol kas tokių tendencijų nėra“, - sakė seniūnas.
Jo teigimu, per pastarąjį dešimtmetį jauni žmonės į seniūniją neatsikėlė, o mokykloje belikę 150 vaikų. Užsiimti gamyba, esant dabartinei mokesčių sistemai, verslininkams čia esą neapsimoka, kai jie gali gamyklą pasistatyti didmiestyje. Žemės ūkyje, kuris vis labiau mechanizuojamas, darbo rankų reikia vis mažiau, o visą gyvenimą prie žemės dirbę žmonės užsiimti verslu neturi įgūdžių. Dalis žmonių kasdien važinėja dirbti į miestą ir jau svarsto apie išsikėlimą. Kita vertus, vietiniai gyventojai, anot A. Pociaus, prisirišę prie savo namų. „Savas namas žmonėms čia brangenybė. Aš pats esu prisirišęs – savo namo palikti neketinu“, - teigė jis.
Miestiečiai bėga į priemiestinius kaimus
Tuo tarpu seniūnijos, įsikūrusios didžiųjų miestų prieigose, klesti. Anot Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorės Liucinos Kotlovskos, prasidėjus žemės grąžinimo procesui į Vilniaus rajoną labai daug žmonių atsikėlė žemes. Šis rajonas tapo traukos vieta, dėl ko nukentėjo vietiniai gyventojai.
„Mes norėtume, kad Vilniaus rajonas būtų sostinės žalieji plaučiai, kad jis nebūtų urbanizuotas, bet priemiestiniai kaimai neišvengiamai pasikeitė – jie virto miesteliais. Labiau nutolusios teritorijos niekuo nesiskiria nuo visos Lietuvos. Labai daug žmonių iš kaimų išvyksta, tačiau gyventojų iš esmės nei daugėja, nei mažėja. Taip yra todėl, kad žmonės keliasi į priemiesčius.
Kita vertus, autentiški kaimai taip pat išliko, o į juos po truputį grįžta jaunimas. Jiems patogu – mes esame apie 50 km spinduliu nuo sostinės, todėl daug kas nemato problemos kasdien vykti į darbą mieste. Taigi kaimas modernėja, nors vis dar yra ir tradicinių ūkių, kuriuose žmonės užsiima žemdirbyste, augina gyvulius“, - pasakojo savivaldybės atstovė.
Tauragės rajono kaimiškosios seniūnijos vadovė Danguolė Jatautienė taip pat patvirtino, kad jos teritorijoje gyventojų skaičius kasmet pasipildo bent 200. Mat ši seniūnija netoli Tauragės. „Vis dėlto ir mes senėjame – mirčių yra šiek tiek daugiau nei gimimų. Pastaruoju metu po studijų pas tėvus grįžta studentai. Jie neranda darbo nei mieste, nei pas mus, todėl ateina pas mus pašalpų. Iš viso socialiai remtinų – ketvirtadalis seniūnijos gyventojų“, - dėstė pašnekovė.
Tiesa, optimizmo seniūnė nepraranda. Mat iš miesto į priemiestinius kaimus atsikelia vidutinio amžiaus darbingi žmonės. Paprastai jie dirba mieste, turi pastovų pragyvenimo šaltinį, o vaikus vežioja į mokyklą. Jaunos šeimos labai pamėgusios sodus, kadangi pragyvenimas čia pigesnis. Jie įsigyja nedidelį sodo namelį, žmona augina vaikučius, o vyras dirba.
„Sodai pilni gyventojų ir retenybė, kad sklypelyje savo reikmėms jie neaugintų daržovių. Ekologinės idėjos mūsų krašte populiarios – štai ir pas mus darbe pusė darbuotojų patys kepa duoną. Kita vertus, iš kaimiškųjų seniūnijų mes, ko gera, atrodome geriausiai, kadangi esame netoli miesto. Atokiau gyvenantys žmonės, kurie iš esmės gali pragyventi tik iš žemės ūkio, verčiasi prasčiau“, - pasakojo D. Jatautienė.
Profesionaliai žemės ūkiu užsiima vos 5-10 proc. seniūnijos gyventojų. Ne vienas pasinaudojo ir ES parama dėl pasitraukimo iš ūkinės veiklos. Tačiau seniūnė tiki šio krašto žmonių darbštumu. Mat nuo seno jie gyveno geruose ūkiuose, vėliau – geruose kolūkiuose, todėl išmoko gyventi ūkiškai.
„Žmonės visokių verslų prigalvoja – kas duoną kepa, kas sūrį gamina, kas žilvičius ar braškes augina. Žinau nemažai šeimų, kurios dirba ir valstybiniame darbe, ir dar iš ūkio pragyvena. Tikrai nedejuoja, o planuoja per atostogas keliones, vaikus į mokslus leidžia. Ateityje kaime turėtų suklestėti smulkusis verslas. Nenorėtume skambėti vien kaip kontrabandos rajonas“, - sakė pašnekovė.
Ežeringus rajonus gelbėja turizmas
Molėtų rajono Suginčių seniūnas Jonas Pusvaškis taip pat pastebėjo, kad gyventojų struktūra jo seniūnijoje keičiasi, tačiau kitaip nei priemiesčiuose.
„Mažėja vaikų, o kaime lieka gyventi senjorai. Baigę mokyklas jaunuoliai išvyksta į miestus ir nebegrįžta, nes darbo vietų pas mus labai ne daug. Žemės nėra derlingos, todėl ūkininkai negyvena pernelyg gerai, dauguma užsidirba tik iš turizmo. Stiprių ūkininkų seniūnijoje vos 2-3. Didžioji dalis gyventojų važinėja į darbus Molėtuose arba Utenoje.
Stebima ir kita tendencija – sodybas perka ir keliasi čia gyventi miestiečiai, tačiau paprastai tai vyresnio amžiaus žmonės. Greičiausiai jie palieka butus vaikams ir tuo pačiu sudaro sąlygas vaikams ir anūkams atvažiuoti į kaimą. Nepaisant tokios atvirkštinės migracijos, gyventojų skaičius vis tiek mažėja. Per metus pas mus miršta apie 30 žmonių, gimsta iki 10“, - teigė pašnekovas.
Vis dėlto seniūnas nė neabejoja, kad ši teritorija dėl turizmui tinkamų gamtinių sąlygų gyvuos. „Jei atsilaisvina sodyba, tuščia ilgai ji nebūna. Jau pastebime, kad po krizės rinka atsigauna, vėl žmonės domisi mūsų kraštu. Pavyzdžiui, koks uteniškis nusiperka sodybą 20 km nuo miesto ir važinėja į darbą. Aš tai vertinu teigiamai – žmogus sutvarko aplinką ir dar duoda darbo vietiniams – žolę nupjauti, kitus ūkio darbus atlikti, statybose“, - svarstė seniūnas.
Anot pašnekovo, apie 40 proc. tokių „naujokų“ tampa nuolatiniais gyventojais, likę čia gyvena tik šiltuoju metų laiku arba vasaroja.