Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Bendrosios psichologijos katedros docentas Visvaldas Legkauskas pastebi, kad nereikia tikėti žmonėmis, sakančiais: „Tuomet stovėjau prie Televizijos bokšto, bet šiandien Lietuvos neginčiau taip, kaip tą 1991 metų sausio 13-ąją“. Jo teigimu, svarbiausias patriotinio jausmo šaltinis yra grėsmė, o bendras pavojus – pagrindinis suvienijantis veiksnys.
„Gal jie taip ir galvoja, bet viskas būtų ne taip. Nes kai pamatai konkrečius tankus po savo konkrečiu langu, tada šiek tiek kitaip perskaičiuoji: didelė ta tavo pensija ar maža, didelis tas tavo mokytojo atlyginimas ar nedidelis.
Dabar visi mokytojai verkia, kaip jiems atlyginimus sumažino ir kokie jie visi vargšai, bet pamatę tankus prisimintų, kokie jie buvo turtingi tarybiniais laikais, palygintų su tuo vargšiškumu dabar, pasižiūrėtų į skalbimo mašinas, indaploves ir mikrobangų krosneles, virtuvėje stovinčias, ir atgimtų patriotiniai jausmai.
Šiandien būtų lygiai taip pat, kaip buvo 1991 metais – visi stotų ginti, viskas būtų taip, kaip ir turi būti“, – dėstė pašnekovas.
Ekspertas pastebi, jog nesant išorinės grėsmės, patriotizmas labai greitai nyksta. Anot V. Legkausko, visi diktatoriai, norėdami išlaikyti savo valdžią, pabrėžia išorinę grėsmę, tikrą arba menamą, nes būtent tai sukelia patriotinį jausmą, kuris leidžia žmonėms priimti autoritarizmą ar diktatūrą.
„Taip yra pasiekiamas tas rezultatas, kurio nori diktatorius – kad jo nenuverstų, o tauta susitelktų už jo. Grėsmė suvienija, ji yra patriotinio jausmo pagrindinis šaltinis. Taip, čia yra nemalonus paradoksas, kad jeigu nori išlaikyti aukštą patriotizmą, nuolat reikia su kuo nors kariauti arba, mažų mažiausiai, pyktis ir rietis.
Todėl pastoviai girdime: „Rusijos meška mūsų tyko“. Tarybiniais laikais sakydavo: „Priešas nesnaudžia – pionieriau, būk pasiryžęs. Nepriklausomai nuo vėliavos spalvų, mechanizmas visada yra tas pats“, – kalbėjo V. Legkauskas.
Patriotizmo jausmą stipresnis grupėje
VDU docentas pabrėžia, kad yra esminis skirtumas tarp to, kada žmogus susiduria su grėsme vienas, o kada grėsmė kyla būriui žmonių.
Pašnekovo žodžiais, viena, kada žmogus vienas pats sėdi rūsyje ir klausosi „Amerikos balso“, kas kita – kai regi kitų akis, jaučia šalia gyvą žmogų, kartu traukia himną ar kokią kitą patriotinę dainą.
„Žmogus pirmiausia vertina grėsmę pagal tai, ar jis ją gali nugalėti ir jeigu gali, tai tada jis eina kovoti. Bet vieno žmogaus galimybės dažniausiai tokiu atveju gana ribotos, todėl jis grėsmės labiau yra linkęs vengti ir, iš esmės, bėgti.
Kai žmogus yra būryje artimų žmonių ir kai kyla pavojus tai grupei – tai gali būti šeima kaip grupė, tai gali būti visa tėvynė kaip grupė, gali būti tauta kaip grupė – tokiu atveju žmogus supranta, kad pabėgti, iš esmės, nėra kur. Dėl to, kad be grupės tu ilgai sėkmingai ir efektyviai egzistuoti negali. Todėl tokiu atveju žmogus dažniausiai stoja gintis ir tai lemia dvi pagrindinės priežastys.
Vienas, pasąmoninis supratimas, kad pabėgti negali, nes ten, kur tu pabėgsi, vis tiek tau gerai nebus. Antras dalykas, kai tu esi grupėj – surėmę pečius mes jaučiamės stipresni, jaučiame, kad jeigu mes visi sustosime, tai galbūt mes tuos tankus sustabdysime“, – pastebi psichologas.
„Kritiniais atvejais lietuviai aktyvūs“
Vilniaus universiteto istorikas Bernardas Gailius pastebi, kad lietuviai visais laikais kritinių situacijų metu pasižymėjo kaip gana aktyvūs kovotojai, o ne pasyvūs stebėtojai, linkę taikytis su esama situacija.
„Tiek, kiek Lietuva yra demokratiška, žmonių aktyvumas kritiniais atvejais – gana pastebimas. Tarkime, tai ir Partizanų karas, ir Nepriklausomybės kovos 1918–1921 metais“, – kalbėjo istorikas.
Nors, pašnekovo nuomone, 1991 metų sausio įvykių metu žmonės žinojo, kad juose dalyvauti pavojinga ir „kad ne pasivaikščioti einama“, vis dėlto sunku pasakyti, kaip esant panašioms aplinkybėms Lietuvos žmonės elgtųsi šiandien.
„Apskritai tas pakilimas po sovietmečio buvo pakankamas netikėtumas – neišskiriant Sausio 13-osios, bet kalbant apie visą Sąjūdį ir Atgimimą, kad buvo atkurta valstybė po tokios priespaudos, po tokių manipuliacijų visuomene. Mane, kaip istoriką, tas stebina labiau negu vieno vakaro žmonių susibūrimas“, – prisipažino B. Gailius.
Svarstydamas, kaip žmonės reaguotų, jei dabar susidurtume su panašia situacija, kokia buvo Sausio 13-osios įvykių metu, pašnekovas prisiminė filosofo Carlo Schmitto mintis.
„Man įsiminė filosofo Carlo Schmitto mintis, kuri mano nuomone yra labai teisinga: „Iššūkiai žmonėms niekada nesikartoja“. Todėl negaliu įsivaizduoti, kas būtų, jeigu būtų. Iššūkis gali atsirasti visai kitoje vietoje ir visai kitoks. Gyvenimas yra nuotykis – niekada nežinai, kas laukia. Tuo jis ir įdomus“, – kalbėjo Vilniaus universiteto istorikas.
Lietuvoje aukštinami kankiniai
TSPMI docentė, politologė Ainė Ramonaitė pažymi, kad nemažai žmonių 1991 metų sausio įvykių metu išgyveno laimingiausią savo gyvenimo etapą.
„Bendra atmosfera tuo metu buvo visai kita, tačiau manau, kad susiklosčius panašiom aplinkybėm dabar situacija tikrai būtų panaši“, – pastebi pašnekovė.
Politologė pastebi, kad Lietuvoje gajus kankinio kultas, nors patys šalies piliečiai, 1991 metų sausio įvykių dalyviai, pašnekovės nuomone, su tuo greičiausiai nenorėtų sutikti.
„Vienas amerikietis autorius išvedė netgi tokią teoriją, kad Lietuvoje yra kultūriškai vertinamas pasiaukojimo ir kankinio vaidmuo. Kankinys, kuris žūsta dėl kažkokio tikslo, šiuo atveju – dėl tėvynės, Lietuvoje labai vertinamas ir gerbiamas.
Autorius išvedė tokią mintį, kad Sausio 13-ąją, einami ar prie Televizijos bokšto, ar prie Seimo, žmonės, viena vertus, suvokė, kad yra tam tikra visiškai reali grėsmė prarasti gyvybę, bet kita vertus, ji ne tokia didelė. Jie nėjo tiesiai į ugnį, ne tiek daug žmonių žuvo, nebuvo taip, kad visi žinojo, jog negrįš gyvi. Vis dėlto dauguma manė, kad liks gyvi. Žmonės išgyveno ypatingas emocijas. Jautėsi tarsi ir istorijos dalyviais, herojais“, – pasakojo A. Ramonaitė.
M. A. Pavilionienė: žmonės vienytųsi
Filologė, profesorė, habilituota daktarė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja Marija Aušrinė Pavilionienė mano, kad pasikartojus 1991 metų situacijai, lietuviai vėl taptų vieningi kaip anuomet. Pasak visuomenininkės, kada iškyla rimti pavojai, žmonės atmeta kasdienius rūpesčius ir suvokia tėvynės, gimtos žemės, nepriklausomybės prasmę.
„Aišku, dabar Lietuvą skaldo tie socialiniai rūpesčiai, kadangi Vyriausybė neduoda tautai tos gerovės, kurios tauta tikėjosi, bet aš manau, kad atsiradus rimtam pavojui, žmonės tikrai vienytųsi.
Tėvynė, nepriklausomybė, valstybės išsaugojimas, savo kultūros išsaugojimas – šitie dalykai žmogui yra patys svarbiausi, nes nuo jų priklauso asmenybės laisvė. Jeigu bus valstybės laisvė, bus ir asmenybės laisvė. Atsiradus priespaudai, okupacijai visi šitie laimėjimai būtų prarasti“, – svarstė pašnekovė.
LMP prezidentas: šiandien būtų daugiau skeptikų
Lietuvos moksleivių parlamento (LMP) prezidentas Simonas Stankus pastebi, kad dabar patriotinius jaunuolių jausmus sužadinti ne taip lengva.
„Patriotiškumas galbūt nebe taip afišuojamas, nebe taip matomas, kaip anksčiau, bet, manau, kad meilė Lietuvai niekur nedingo, tiesiog ją išausti iš jaunimo yra šiek tiek sunkiau, negu taip buvo galima padaryti prieš 10–15 metų.
Manau, kad jaunimo mąstymui didelę įtaką turi tai, kas vyksta aplinkui, o aplinkui vyksta nuolatiniai kivirčai, nuolatiniai ginčai tarp įvairių žmonių, tarp įvairių žmonių grupių ir Lietuva yra nuolat vaizduojama kaip valstybė, neturinti perspektyvų, valstybė, kurioje tikrai sunku gyventi ir kaip yra būtina emigruoti, ir kaip yra smagu emigruoti.
Deja, tai sako žmonės, turėdami savo tikslus ir gana autoritetingi žmonės, kurie dar gana naivų, nesusiformavusį jaunimo mąstymą iškreipia ir skatina juos išvykti“, – dėstė pašnekovas.
S. Stankus mano, kad jeigu dabar pasikartotų Sausio 13-osios įvykiai, jaunimas vėl vienytųsi ir eitų ginti savo šalies, tačiau būtų daugiau negatyvių požiūrių į tai.
„Tam tikros jaunimo grupės, tam tikri asmenys garsiai abejotų ir reikštų nepasitenkinimą dabartine Lietuva ir skatintų neiti, bet bendros tendencijos, manau, būtų tokios, kad jaunimas eitų ir gintų savo šalį, tiesiog būtų daugiau tokių žmonių, kurie ne taip ryžtingai, kaip 1991-aisiais, rodytų norą tą daryti“, – kalbėjo S. Stankus.