Šiandien prieš tankus beginklių žmonių neprireiktų

Prieš 20 metų Lietuva lemiamą mūšį dėl nepriklausomybės atrėmė piliečių rankomis. Beginklė, pilietinė gynyba - tokia tuomet buvo apgalvota kovos strategija. Jei šiandien prieš Lietuvą būtų panaudota agresija, kautumėmės visai kitaip.

Gynybos ekspertai sako, kad kelti klausimą, kas būtų, jei pasikartotų prieš dvidešimt metų buvusi situacija, yra sudėtinga, nes aplinkybės - kardinaliai pasikeitusios. Pasak kariuomenės vado generolo majoro Arvydo Pociaus, esminis skirtumas – Lietuva nebe viena, o priklauso NATO, 2 mln. karių ir moderniausią ginkluotę turinčiai didžiausiai jėgai pasaulyje.

Maskva nebegalėtų pavadinti „vidiniu konfliktu“

„Kai įvyko 1991-ųjų Sausio įvykiai, Maskva suprato Lietuvą kaip savo teritorijos dalį, o ne kaip atskirą subjektą. Maskvos manymu, tai buvo kažkoks vidinis konfliktas. Dabar, po dvidešimties metų, situacija kardinaliai pasikeitė. Karinės jėgos panaudojimas yra tarptautinė agresija, kurią reguliuoja Jungtinių Tautų chartija, Lietuva yra tarptautinių organizacijų narė. Net ir Maskvos požiūriu dabar tai būtų ne vidinės tvarkos įvedimas, o karas“, - DELFI sakė politologas, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Vaidotas Urbelis. 

Per dvidešimtmetį daug kas pasikeitė ir Lietuvos kariniame pasirengime. Per 1991-ųjų Sausio įvykius Lietuvos ginkluotas pasipriešinimas buvo beveik neįmanomas, nes kariuomenės nebuvo. „Galimybių spektras buvo daug mažesnis, nes pradinės savanorių grupės buvo mažos ir silpnai ginkluotos. Juos būtų tiesiog iššaudę. Tai, ką turime dabar ir prieš dvidešimt metų – nepalyginami dalykai“, - pastebėjo jis.

Piliečių mobilizacija – kraštutinė priemonė 

Taline esančiame Tarptautiniame gynybos studijų centre dirbantis buvęs Krašto apsaugos ministerijos Gynybos politikos ir planavimo departamento direktoriaus pavaduotojas Tomas Jermalavičius svarstė, kad karo prievolininkų mobilizacijos, kai kariauti šaukiami visi tarnybai tinkami vyrai, galbūt ir neprireiktų, gali pakakti ir reguliariųjų pajėgų arba dalinės mobilizacijos. 

Tuo tarpu kariuomenės vadas A. Pocius neįsivaizduoja valstybės gynybos be mobilizacijos (ir žmonių, ir technikos, ir resursų, ir kt.): „Jei reiks, bus mobilizuoti visi tinkami karo prievolininkai. Gali būti šaukiami ir netarnavusieji kariuomenėje prievolininkai“. Paprieštaravus, kad netarnavusius žmones, prieš siunčiant į mūšį, reiktų apmokyti, o prasidėjus karui tam gali nelikti laiko, kariuomenės vadas atsakė: „Karas neprasideda netikėtai. Yra simptomai. Ruoštis reikia iš anksto, nelaukiant, kol prasidės krizė“.

T. Jermalavičius dar labiau abejojo, ar prireiktų civilių, neginkluotų piliečių budėjimo prie svarbiausių objektų, kaip kad buvo prieš dvidešimtmetį: „Labai pasistengus, tokį scenarijų gal ir galima įsivaizduoti, bet jo tikimybė vargu ar didelė. Šalis, skirtingai nei prieš 20 metų, nesusidurtų su krize, kai turimos tik improvizuotos priemonės. Daug kas, ką esame sukūrę per tuos 20 metų, gali būti ir būtų panaudota kritiškai svarbios transporto, komunikacijų, energetikos ir kitokios infrastruktūros apsaugai krizės atveju.

Klausimas, ar valstybė yra pasirengusi efektyviai išnaudoti tuos turimus pajėgumus, ar turi reikiamus planus, ar nuolat vykdo krizių valdymo pratybas, kuriose bendradarbiaujama su visuomeninėmis organizacijomis ir privačiu sektoriumi. Dar didesnis klausimas, ar visuomenės nariai supranta savo vaidmenį nacionalinio saugumo krizės atveju ir yra pasirengę bei nori dalyvauti su ta krize susitvarkant“.

Trūksta ginkluotės

T. Jermalavičius sakė, kad Lietuva neturi pakankamai prieštankinių ir priešlėktuvinių ginklų. Pavyzdžiui, neturime nei vidutinio, nei ilgo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemų. Tačiau jis pabrėžė, kad kaip Aljansas – visko turime per akis.

Kariuomenės vadas A. Pocius, saistomas valstybės paslapčių, negalėjo kalbėti nei apie gynybos taktiką, nei apie ginkluotę. Apie buvusio krašto apsaugos ministro socialdemokrato Juozo Oleko įsakymu už 220 mln. litų nupirktus išminavimo laivus (neoficialiuose pokalbiuose kariškai šį pirkinį vadina katastrofa – tokie laivai priešo gali būti nuskandinti pirmosiomis užpuolimo minutėmis) A. Pocius samprotauti nenorėjo: „Tai įvykęs faktas“. Paklaustas, kiek už tuos milijonus buvo galima nupirkti moderniausių priešlėktuvinių ir prieštankinių ginklų (pavyzdžiui, „Stinger“, „Javelin“), kariuomenės vadas, ilgokai patylėjęs, atsakė: „Daug“.

Šiauliuose dislokuota NATO oro policijos misija nėra krizei ar karui pritaikyta misija, todėl joje dalyvaujantys kontingentai neturi nei reikiamos ginkluotės ir logistikos, nei mandato veikti karinės gynybos operacijoje. „Tačiau, Aljansui priėmus sprendimą aktyvuoti Vašingtono sutarties kolektyvinės gynybos straipsnį, neabejoju, kad Aljanso pajėgų vadovybė rastų, kaip ir kam panaudoti ir šį nedidelį kontingentą“, - sakė T. Jermalavičius.

NATO neateiti negalėtų

A. Pocius, paklaustas, kiek laiko mūsų kariuomenė pajėgi išlaikyti bent dalį teritorijos, laukiant, kol atvyks sąjungininkų pajėgos, atsakė lakoniškai: „Apie gynybinius planus kalbėti negaliu. Valstybė būtų ginama“.

Tuo tarp gynybos ekspertas T. Jermalavičius svarstymus, kiek laiko Lietuva be NATO pagalbos sugebėtų atsilaikyti prieš priešą, vadina būrimu iš kavos tirščių ir siūlo neabejoti, ar Aljansas laiku stotų į pagalbą. „Reikia patiems mažiau abejoti – savimi ir savo sąjungininkais “, - teigė T. Jermalavičius.

Gynybos ekspertas aiškino, kad NATO negalėtų nuspręsti nesikišti į konfliktą, net jei Lietuvos teritorija būtų okupuota akimirksniu: „Neveikimo atveju, Aljansas de facto nustotų egzistuoti kaip, beje, tikriausiai ir Europos Sąjunga, kurios dabartinėje juridinėje bazėje yra įtvirtintas solidarumo principas. Vargu, ar būtų leista tokiam scenarijui tapti realybe.“

Kariuomenės vadas pabrėžė, kad žmonės, manantys, jog NATO mus apgins, o patiems nereiks nieko daryti, yra labai naivūs: „Euforija, kuri buvo apėmusi Lietuvai įstojus į NATO, buvo populistinė – žmonės manė, kad dabar jau viskas – mus apgins. Bet mes privalome įnešti savo indėlį. Turime užtikrinti Aljanso pajėgų priėmimą. O lėktuvai skraido labai greitai - oro gynyba gali atsirasti labai greitai“.

Spaudžia kitais būdais

Gynybos ekspertas T. Jermalavičius ir politologas V. Urbelis pabrėžė, kad šiandien gynybą, tiek grėsmes, tiek agresijos priemones reikia matyti plačiau. 

„Atrodo, kad karinės jėgos naudojimas reiškia karą. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje karinė jėga naudojama kaip politinio spaudimo priemonė. Visai nebūtina užpulti kitą valstybę, kaip kad pasielgė Rusija su Gruzija. Jėgą galima demonstruoti karinėmis pratybomis, žvalgybos operacijomis ir kt. Galima siekti pakeisti politinę santvarką, įtakoti ekonomiką. Jėgos panaudojimo spektras yra labai platus – ne vien tik karas. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui Rusija, turi plačias galimybes tuo pasinaudoti, - sakė politologas. - Kitos valstybės, įskaitant Rusiją, kuri aiškiai deklaruoja, kad nori atstatyti savo įtaką postsovietinėje erdvėje, žiūri, kuriose vietose Lietuva yra silpniausia. Kalbant apie Lietuvos saugumą ir gynybos išlaidas, akivaizdu, kad jiems atrodo, jog tai gali būti viena iš silpnųjų Lietuvos pusių.“ 

Todėl, pasak T. Jermalavičiaus, svarbu prisidėti prie Aljanso taikomos agresorių atgrasinimo taktikos: „Ir mums reikia daryti namų darbus: remti sąjungininkus, kai jie papuola į bėdą, sugebėti atkreipti sąjungininkų dėmesį į savo situaciją, gebėti veikti kartu su jais, stiprinti savo nacionalinio saugumo pagrindus ir palaikyti gerus santykius su kaimynais.“ 

Prieš dvidešimtmetį pasitelkė piliečius ir televiziją 

Prisimenant 1991-ųjų Sausio įvykius, akivaizdu, kad situacija buvo visai kitokia. Tuomet Lietuva nebuvo pasiruošusi karui, nebūtų galėjusi apsiginti nuo sovietų pajėgų, tad teko ieškoti kitokios išeities. Tuomet Krašto apsaugos departamentui vadovavęs Audrius Butkevičius vienoje spaudos konferencijoje priminė, kad tuo metu Lietuvoje vyko apgalvotas neginkluotas pasipriešinimas.

„Lietuva turėjo savo gynybinę strategiją, nebuvome pasyvūs. Mes naudojome gynybos būdą, kuris vienintelis buvo efektyvus ir davė rezultatą ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulinėje istorijoje. Pilietinė gynyba, panaudojant civilius asmenis, - A.Butkevičius pasakojo, kad rėmėsi garsaus JAV politologo Gene‘o Sharpo neginkluotos kovos teorija.-Klaida manyti, kad tai buvo savaiminis procesas, o visas darbas tebuvo sukviesti žmones. Minia buvo valdoma, pats valdymas rėmėsi konkrečia socialine pilietinės gynybos teorija.“ Pasak jo, anksčiau vykęs Baltijos kelias, mitingai padėjo treniruoti žmones. Buvo pakankamas kiekis žmonių, pasiruošusių veikti taip, kaip reikalavo strategija.

Strategijoje buvo numatyti objektai, kuriuos turėjo ginti visuomenė, savo darbą turėjo atlikti ir profesionalai. Vienas iš svarbiausių objektų – televizijos bokštas. Į jį buvo pasiųsti neginkluoti Rokiškio užkardos pasieniečiai. „Pats tikrinau kišenes prieš siunčiant į TV bokštą, nes bijojau, kad kas nors iš nerimo ir įtampos pasiims ką nors šaunančio ar duriančio. Mes buvome numatę, kad galime būti apkaltinti provokaciniais veiksmais, todėl siekėme išvengti net ir pačios menkiausios galimybės“, - pasakojo A.Butkevičius. 

Pasieniečiams buvo suformuoti uždaviniai, kuriuos jie įvykdė, – priversti sovietų kariškius jėga veržtis į bokštą, kad televizijos kameromis būtų užfiksuota, jog sovietai naudoja jėgą. Antras uždavinys – po įsiveržimo turėjo būti išblokuota priešgaisrinė įrangą – inertinės dujos, nusileisdamos iš bokšto viršaus į apačią turėjo sutrikdyti TV bokšto veiklą. 

Kitas dalykas – parlamento gynyba. Parlamento rūmus ketinta ginti ir ginklu, jei to būtų prireikę. Buvo priimtas Valstybės gynimo tarybos sprendimas, kad jei SSRS kariškiai bandys užimti parlamentą, bus pasipriešinta ginklu bent simboliškai. „1940 m. Lietuvos kariuomenei nesiginant, buvo sudarytos prielaidos teigti, kad įvyko ramus inkorporavimas į SSRS sudėtį. Manėme, kad privalome pademonstruoti, kad valstybė ginasi, turi savo pajėgas. Toje vietoje mes būtume simbolinius šūvius iššovę ir taip, kad jie būtų maksimaliai matomi. Iš esmės tai buvo mūšis TV kadre, laimėtas televizijos kameromis“, - pasakojo A. Butkevičius. 

1940-aisais karių pasipriešinimą numalšino kolaborantas

Kalbant apie 1991-ųjų Sausį dažnai vedamos paralelės su 1940-ųjų okupacija.
Generolas majoras A. Pocius, kalbėdamas apie tautos ir valstybės valią gintis, prisiminė Suomiją, 1939 metais pasipriešinusią Sovietų Sąjungai: „Nors Suomija karą ir pralaimėjo – prarado dalį teritorijos, mokėjo kontribucijas, ji išliko kaip valstybė. O kitų trijų Baltijos valstybių istorija kitokia... Priešindamiesi suomiai neteko, jei neklystu, apie 16 tūkst. žmonių. O mes nesipriešindami žmonių praradome nepalyginamai daugiau“.

Kariuomenės vadas neatsakė į klausimą, kas būtų, jei pasikartotų 1940 metų situacija, kai prezidentas Antanas Smetona pakluso Valstybės gynybos tarybos daugumai, nubalsavusiai nesipriešinti sovietams ginklu. Nors pats balsavo už, kariuomenei įsakymo stoti į mūšį, nedavė.
Tiesa, 1940-iais Marijampolėje dislokuotas dalinys išžygiavo pasitikti priešo ir be prezidento įsakymo, tačiau karius sustabdė kariuomenės vadas generolas Vincas Vitkauskas (okupavus Lietuvą jau atvirai perėjęs į priešo pusę). 

A. Pocius, priminus tuos įvykius, sutiko, kad viskas galėjo būti kitaip, jei į kautynes būtų stojęs nors ir tas vienas dalinys: „Būtume atrodę kitaip ir pasaulio, ir tautos akyse“.

Manipuliacijos pakeitė rūbą 

Grįžtant į dabartinius laikus politologas V. Urbelis atkreipia dėmesį, kad nors visuomenės vaidmuo karinės agresijos atveju dabar būtų kitoks, svarbu nepamiršti, kad valstybė ir žmonės yra patys atsakingi už savo likimą: „Jei Lietuva nebus pasiruošusi, nebus tam skiriamas dėmesys, NATO irgi kažko nepadarys. Svarbiausias mūsų pačių pasiruošimas. Karinis pasiruošimas yra tik viena iš sudedamųjų dalių, o viskas veikia kompleksu. Veikla gali būti vykdoma įvairiais būdais – tiek rusiškos televizijos propagavimas, kultūrinių, tautinių mažumų organizacijų bandymai manipuliuoti ir kt.“

Manipuliavimas informacija yra pakitęs, įgavęs legalias formas. Kai prieš 20 metų buvo užimtas televizijos bokštas, televizija, okupanto demagogija nebuvo paveiki, nes buvo aišku, kad tai primesta. „Tuomet buvo labai aiški takoskyra tarp gėrio ir blogo. Buvo aišku, kad tai, kas transliuojama – melas ir propaganda nukreipta prieš mus.

Dabar propaganda paslepiama, įvelkant ją į gražesnį rūbą. Filmai, kultūros laidos, televizijos šou, kur bandoma sumenkinti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis. Jau nekalbant apie tarybines dešreles, kurios skatina tam tikrus teigiamus ar neigiamus prisiminimus. Veikiama daug protingiau. Pagrindinis faktorius – pačių žmonių suvokimas, išprusimas, sugebėjimas atskirti neigiamą propagandą ir manipuliavimą nuo subjektyvios realybės. Gali manipuliuot nemanipuliavęs, jei žmonės sugebės tai atpažinti, tai neturės poveikio“, - sakė V. Urbelis.

Sausio 13-osios įvykiai 1991 m. prie Televizijos bokšto. Virgilijaus Usinavičiaus nuotr.

Garso dokumentas: 1991 m. sausio 13 d. užgrobto radijo pranešimas apie įvedamą komendanto valandą

Po Sausio 13-tos V.Landsbergį su užsieniu jungė moterys iš rūsio

Nepapasakota istorija: kas vyko slaptame bunkeryje 1991 m. sausį?