Išvyko paskubomis
Lemtingomis sausio dienomis staiga atsidūrėte Lenkijoje. Kas jus ten išsiuntė?
Sausio 11 dieną, penktadienį, Vyriausybėje tarėmės, ką daryti. Ministrai priėmė sprendimą, kad man reikėtų vykti į Varšuvą. Nuėjau pas Aukščiausiosios Tarybos pirmininką Vytautą Landsbergį, jis taip pat patvirtino, kad man geriausia būtų išvykti, ir raštu suteikė asmeninius įgaliojimus.
Kokią jūsų išvykimo užduotį suformulavo Vyriausybė?
Nebuvo nei kokios nors komandiruotės, nei oficialaus sprendimo. Sėdėjome ir svarstėme: ateina grėsmė, ką daro sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, ką – krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius ir t. t. „O ką tau veikti? – klausia manęs. – Tau geriau išvykti. Gal tu ten daugiau galėsi padėti.“ Iškart A.Butkevičiui buvo pavesta organizuoti mano permetimą. Viskas.
Gavęs patvirtinimą iš valstybės vadovo, išvykau. Mane lydėjo du vyrukai iš A.Butkevičiaus komandos – Liudas ir Valdas.
Su diplomatiniu pasu
Sovietų kariškiai buvo užblokavę plentą iš Vilniaus į Lenkijos pasienį. Kaip jums pavyko kirsti sieną?
Iš pradžių nuvykome į Kauną. Ten mano palydovai pakeitė automobilį. Aš turėjau valandą laiko atsisveikinti su žmona. Iš pradžių galvojome vykti per Lazdijus, bet išvažiavus į greitkelį sutikome taksistus. Jie pasakė matę tankus ir šarvuočius. Tada suimprovizavome, kad važiuojame į Baltarusiją, ir patraukėme Druskininkų link.
Ir dabar akyse stovi, kaip mes naktį vykstame. Sniegelis. Iš tų vyrukų vairavo tik vienas. Jis pavargo ir norėjo nusnūsti. Sakau: „Duok man pavairuoti.“ Važiavome sena paplerusia „Niva“. Neskubėdamas važiavau tam tikrą atstumą.
Kaip kirtote tuometinę Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sieną?
Paryčiais atvykome į Brestą. Turėjau žalią sovietinį diplomatinį pasą, tad nusipirkau bilietą, sėdau į traukinį, kariškiai atidavė pagarbą ir išvykau. Sausio 12 dieną apie 15 valandą jau buvau Varšuvoje.
Nuėjau tiesiai į Lenkijos Seimą, prisistačiau ir paprašiau man suteikti telefono ryšį. Prižiūrėtoja man davė telefoną, paskambinau V.Landsbergiui, pasakiau, kad jau esu Varšuvoje.
Gavo kambarį ir telefoną
Kaip jus sutiko draugai lenkai?
Man davė kambarį lenkų Seimo narių viešbutyje, telefono liniją su V.Landsbergiu. Praktiškai ryšys su Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kabinetu nebuvo nutrūkęs visą naktį iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją. Ant popieriaus užsirašinėjau, kas vyko, kad yra žuvusiųjų, kad sužeistus veža į ligonines. Ragelyje girdėjau, kaip šaudo.
Maždaug trečią valandą nakties nuėjau į netoliese esančią JAV ambasadą. Prie geležinių vartų stovėjusiam jūrų pėstininkui sakau: „Blogai darosi, Gorbačiovas žudo Vilniuje žmones. Noriu susitikti su ambasadoriumi.“ Kariškis atsakė, kad ambasadorius miega, dabar susitikti nėra galimybės. Nusiplovė amerikiečiai.
Bet pirmadienį JAV ambasadorius mane priėmė, padėjo ant stalo prezidento Džordžo Bušo pareiškimą.
Lenkai spaudos konferenciją surengė jau sekmadienį. Jie labai šiltai priėmė, užjautė.
Ar Jūs tik informavote Lenkijos visuomenę, ar kreipėtės ir į užsienio šalių vyriausybes?
Sekmadienį susitikau su tuomečiu Lenkijos užsienio reikalų ministru, Lenkijos Seimo nariais, kalbėjau per televiziją. Antradienį jau išskridau į Londoną.
Aiškino, kas vyksta
Ką veikėte ten?
Susitikinėjau ir aiškinau, kas vyksta. Nežinau, iš dalies apsimesdami ar kaip, bet prisižiūrėję Aleksandro Nevzorovo filmų Europos pareigūnai tikėjo jo versija. „Jūs ten patys save šaudote“, – dėsto jie man telefonu. Sakau, ateikite, aš jums paaiškinsiu, kas vyksta. Europos Sąjungos komisaras atėjo į viešbutį, valandą jam aiškinau.
Labai puikiai dirbo ir daug padėjo Britanijos lietuvis Romas Kinka. Londone vyko labai intensyvus darbas. Nuo ryto iki vakaro – spauda, televizija, radijas, spaudos konferencijos. Paskui atskridau į Briuselį. Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) ir Europos demokratų frakcijoje parodžiau man atsiųstą vaizdo kasetę apie žudynes Vilniuje.
Dabar manau, jeigu sovietų valdžia būtų tuomet susidorojusi su Lietuvos žmonių rinkta valdžia, Vakarai būtų tai prariję. Tokia buvo ten varoma propaganda.
Aš per dvi savaites susitikau maždaug su dešimčia užsienio reikalų ministrų: lenkų , britų, vokiečių, olandų, belgų ir kitų.
Įtarimai „saviems“
Kokia buvo jų reakcija į pateiktą informaciją?
Jie informaciją išklausydavo. Kai britams papasakojau, kas darosi, jie sako: važiuok pas vokiečius. Matyt buvo toks susitarimas, vokiečiai tuomet vedė dialogą su sovietais dėl Vokietijos susivienijimo. Mane priėmė Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dytrichas Genšeris. Jis mums buvo labai draugiškas, bet uždavė klausimą: „Ar jūs tikrai norite visiškos nepriklausomybės?“
Sakau: „Gerbiamas ministre, tai ne norų reikalas. Buvo laisvi rinkimai. Mus tauta išrinko su tokia programa. Paskelbėme nepriklausomybę. Prašau gerbti mūsų demokratinio parlamento sprendimus.“
Užduotas klausimas rodo, kad kažkas jiems tokių abejonių buvo sukėlęs. Ar ten dar ir kiti lankėsi pas jį, aš nežinau. Kas galėjo sukelti abejonių, kad mes galime eiti kompromiso keliu?
Gal juos tiesiog veikė rusų propaganda?
Na, rusų propagandą vokiečiai puikiai moka filtruoti. Gal ir iš mūsų kas nors buvo apsilankęs...
Šiurpios mintys
Sausią 13-ąją Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl egzilinės vyriausybės sudarymo, jeigu teisėta valdžia Lietuvoje nebegalės eiti pareigų. Kada sužinojote apie jums suteiktus įgaliojimus skirti vyriausybės narius užsienyje?
Kai ką girdėjau jau tą naktį. Tačiau dokumentus su įgaliojimais man į Varšuvą atvežė Estijos liaudies fronto lyderis Markas Tarmakas. Faktas tapo viešas. Bet kariuomenė jau atsitraukė nuo parlamento, buvo tam tikras atoslūgis. Man buvo visiškai aišku, kad nėra ką svarstyti šiuo klausimu.
Kita vertus, viešųjų ryšių požiūriu šis sprendimas buvo labai parankus. Beveik kiekvienoje spaudos konferencijoje manęs klausė apie tai: „Kur tu kursi tą vyriausybę – Varšuvoje, Londone ar Paryžiuje?“
Galbūt ne tomis dienomis, o vėliau kildavo minčių: o jeigu būtų tekusi tokia misija? Ačiū Dievui, kad taip neatsitiko. Tačiau ką būtumėte daręs?
Taip nesvarsčiau nei tada, nei vėliau. Buvo kitų minčių. Tos lemtingos nakties išvakarėse buvau priverstas išvykti. Atsidūriau Varšuvoje. Girdžiu telefonu bendražygius sakant, kad Vilniuje žūsta žmonės. Tai reali sovietų agresija.
Ir nežinote, kuo baigsis...
Nežinau. Tuo metu, prisimenu, toks jausmas persmelkė: „Nežinau, kada grįšiu į Lietuvą ir ar iš viso grįšiu.“ Tokiais momentais pajunti emigrantų dalią. Aš ne prie Seimo, sovietų tankai tiesiogiai negrasina. Mano kitas likimas, ir jį staiga pajauti... Šeima – Lietuvoje. Gal niekada su ja nebepasimatysiu. Toks jausmas buvo tą naktį. O toliau viską užgožė užgriuvę darbai.
Padėjo lietuviai
Kada grįžote į Lietuvą?
V.Landsbergis ilgai neleido grįžti. Aš vis skambindavai, bet leidimo negaudavau. Kaip prisimenate, vasario mėnesį Lietuvoje vyko referendumas, tad vėl turėjau progą paaiškinti mūsų poziciją. Grįžau, rodos, tik kovo mėnesį.
Kas jus finansavo toje kelionėje? Juk išvykote paskubomis, ko gero, nepasirūpinęs net pasiimti tinkamų drabužių?
Taip, išvykau tik su rankine. Rėmė lietuvių bendruomenė Britanijoje, Kanadoje. Jie skaičiavo pinigus, man lėšomis tikrai neteko rūpintis. Bilietus parūpindavo Romas Kinka. Man reikėjo tik vieną kitą dolerį turėti dienpinigiams. Londone gyventi mane priėmė Lietuvių namuose, Briuselyje – Krikščionių demokratų internacionalas, Adolfo Venskaus rūpesčiu buvo išnuomotas butas. Padėjo draugai lietuviai ir vakariečiai.
Visokeriopai pagelbėjo lietuviai išeiviai bet kurioje šalyje – Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitur. Tik jų lėšomis galėjau atlikti savo pareigas. Iš kitų tautų, ko gero, labiausiai mūsų skausmą suprato kaimynai. Lenkijoje jaučiau be galo didelę paprastų žmonių, žurnalistų, politikų simpatiją. Tai buvo mūsų dviejų tautų draugystės aukso amžius.
Suteikė įgaliojimus kurti Vyriausybę
Sausio 13-ąją Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl egzilinės vyriausybės sudarymo. Jame sakoma: „Jeigu Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba dėl smurto arba prievartos nebegalės eiti savo pareigų, turi būti sudaryta Lietuvos Respublikos Vyriausybė emigracijoje. Jos įgaliojimai prasideda nuo to momento, kai AT negali susirinkti ir laisvai priimti sprendimų. Nuo to paties momento netenka įgaliojimų 1991 m. sausio 11 d. paskirta Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės emigracijoje vadovu taps užsienio reikalų ministras A.Saudargas. Jam suteikta teisė skirti Vyriausybės emigracijoje narius ir Lietuvos Respublikos diplomatinius atstovus.“