“Mes sėdėjome kaip tiek ties tuo sparnu. Kai variklis sustojo, pasidarė kažkaip keistai tylu. Parodėm Einiui ir Giedriui: žiūrėkit, kas atsitiko. Paskui pro šalį ėjo stiuardesė ir jai parodėm. Ji pasakė kažką panašaus į “būna ir taip” ir nuėjo pas lakūnus. O netrukus už sustojusio propelerio užkliuvo netoliese sėdėjusios moters akys. “O, žiūrėkit, variklis neveikia”, - aiktelėjo ji ir, išgirdusi, kad mes jau senokai matome, susiėmė už galvos”, - vaizdžiai pasakojo K.Poplavskaja.
Pasak irkluotojos, nuo to momento, kai sustojo tas nelemtas lėktuvas iki nusileidimo Vilniaus oro uoste, praėjo 35 min. “Tai buvo labai ilgas pusvalandis, - sakė K. Poplavskaja. – Iš pradžių mes dar juokavom: nieko sau nuotykis. Paskui į keleivius kreipėsi lėktuvo vadas: atseit atsiprašome dėl šiokių tokių nesklandumų, variklį teko išjungti dėl techninių priežasčių, bet jūs nesijaudinkit, mes puikiausiai pasieksime Vilnių ir su vienu varikliu. Bet kai stiuardesė pradėjo mokyti kaip atidaryti avarines duris, visi nutilome ir kiekvienas likome su savo mintimis. Pavyzdžiui, aš tada labai aiškiai supratau, kad palyginti su tuo, kas gali atsitikti, gyvenimas susideda iš smulkmenų, nors mes dėl jų kartais net labai nervinamės. O kai lėktuvo ratai palietė žemę, visi spontaniškai pradėjom ploti”.