Siekdama, kad gyvoji tarmių tradicija ir jos puoselėjimas Lietuvoje būtų suvokiama vertybe, nacionalinės tapatybės išraiška ir pilietiškumo įrodymas, Etninės kultūros globos taryba nutarė šią problemą pateikti aukščiausiu valstybiniu lygmeniu.
Šiai idėjai pritarė Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, taip pat įvairios mokslo institucijos bei visuomeninės organizacijos (Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas, Šiaulių universitetas, Rytų aukštaičių sambūris ir kt.), delegavusios savo atstovus į Tarybos sudarytą ekspertų grupę tarmių populiarinimo ir gyvosios tradicijos išsaugojimo klausimams spręsti.
Ekspertų grupė priėjo prie išvados, kad viena iš svarbiausių priemonių siekiant sutelkti visuomenės dėmesį į tarmių gyvosios tradicijos problemas būtų tam tikrų metų paskelbimas Tarmių metais.
Pasak Etninės kultūros globos tarybos pirmininkės Dalios Urbanavičienės, „tarmė tiems, kurie kalba tarmiškai, yra pirmoji ir tikroji gimtoji kalba. Tarmėse slypi vietinio tapatumo, vietinės kultūros ir mentaliteto išraiška. Lietuva gali pasigirti ypač turtingu tarmių palikimu, nes nė vienoje kitoje Europos valstybėje tokioje mažoje teritorijoje nėra tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, kurios tarpusavyje skiriasi kur kas labiau negu daugumos didesniųjų kraštų kalbos. Tuo tarpu gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, nes vyrauja neigiama visuomenės nuostata tarmių atžvilgiu, o valstybė dar per mažai dėmesio skiria šiai padėčiai gerinti“.
Šiuo metu visoje Europoje kyla susidomėjimas tarmėmis. Europos Sąjunga skatina išlaikyti vietines kalbas. Tarmės yra viena iš valstybės saugotinų nematerialaus kultūros paveldo rūšių, todėl toks apsisprendimas taptų ryškiu poslinkiu, įgyvendinant UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kurią mūsų valstybė ratifikavo 2006 metais.