Skaitytojams Lietuvoje šis didžiausio žmonijos istorijoje karo tyrinėtojas jau pažįstamas. Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje istorikas pristatė savo knygos “Birželio 22-oji: katastrofos anatomija” vertimą į lietuvių kalbą. O minėtoje konferencijoje jis skaitė pranešimą “Demokratijos iššūkis totalitarizmui: nuo perestrojkos iki SSRS žlugimo. Atsitiktinumas, apsisprendimas ar neišvengiamybė?”

Leidykla “Briedis” jau rengia spaudai naują M. Solonino knygą: “Mozgoimenije – suklastota didžiojo karo istorija” “Po keturių sudėtingų monografijų M.Soloninas nusprendė parašyti paprastą ir aiškią knygą, atskleidžiančią karines - istorines falsifikacijas. Šios knygos įžangoje tyrinėtojas rašo: “Taip liūdnai mąstant ir kilo idėja parašyti lengvą ir linksmą knygą, kuri padėtų skaitytojui susipažinti ir nusijuokus atsikratyti dažniausiai pasitaikančių ir labiausiai įsimintinų “smegenų plovimo” pavyzdžių” (taip rašoma šios ir dar vienos to paties autoriaus knygos (“Birželio 25-oji. Kvailystė ar agresija?”) reklaminiame lankstinuke, platintame knygų mugės metu).

Susipažinus su Marku Soloninu konferencijos metu, man, kaip žurnalistui, norėjosi gauti jo atsakymus į gana “keistus” klausimus, kurie kyla kiekvienam mąstančiam žmogui, susidūrus su istorija…be archyvų.

-Pokario metais Sovietų Sąjungoje buvo išleisti kalnai karinių memuarų apie Antrąjį pasaulinį karą. Nors dauguma tų knygų - prisiminimų autorių jas rašė, ne gerokai pasėdėję archyvuose, o remdamiesi vieninteliu argumentu - “aš prisimenu”. Jūsų nuomone, kokią istorinę vertę turi štai tokia memuaristika?

- Aš manau, kad labai didelę. Visų pirma, kiekvienas prisiminimas - tai taip pat dokumentas. Šis “dokumentas” ne visada teisingai (o kartais - ir atvirai melagingai) aprašo buvusius įvykius ir kartu - leidžia mums geriau suprasti autoriaus asmenybę. Taip, mano nuomone, melagingi G.K.Žukovo ar L.M.Kaganovičiaus memuarai yra labai vertingas istorinis šaltinis: jo dėka mes ir sužinome, kokie žmonės, kokio išsilavinimo ir moralės, su kokiu akiračiu vadovavo štai tokiai milžiniškai šaliai.

Antra, Rusijoje pokarinį laikotarpį reikia labai aiškiai dalinti į du periodus: iki 1991 metų ir po jų. Žlugus SSSR, paleidus TSKP, panaikinus ideologinę cenzūrą dienos šviesą išvydo visai kitokie memuarai. Kur pavaizduotas jau visai “kitoks karas”.Taip, generolai bei maršalai iki 1991 metų neišgyveno, tačiau likimas buvo gailestingas nemažam skaičiui leitenantų ar net eilinių. Ir po tiek metų jie pagaliau prabilo. Be abejo, jokia “kareiviška tiesa” niekada nepakeis mokslinių tyrimų. Tačiau ir iš tokių atskirų prisiminimų jau galima dėlioti tą Antrojo pasaulinio karo mozaiką.

- Konferencijoje, savo paskaitos metu Jūs paminėjote vieną ypatingą archyvą - SSRS Generalinio štabo operatyvinio skyriaus (o tai - šio pagrindinio šalies karinio štabo “smegenys”) archyvą, kuriame, per pastaruosius 60 metų buvo užėję (ir tik užėję) keli asmenys. Šie ypatingo susidomėjimo verti dokumentai iki šiol vis dar neprieinami jokiems istorikams - nei saviems, nei tuo labiau - užsienio. Tačiau juk be minėto archyvo yra ir kitų mažai dar atveriančių savo fondus “istorinių aruodų”: Gynybos ministerijos, Vyriausiosios vadavietės (vadinamosios “Stavkos”), Ministrų tarybos. O kur dar NKVD ar KGB to metų archyviniai dokumentai…

- Noriu patikslinti kai kurių žodžių prasmę. Antraip mes nesuprasime vienas kito, o skaitytojai - mano atsakymų.

Štai į Centrinį Gynybos ministerijos archyvą Podolske (miestas - palydovas prie Maskvos) gali užeiti kiekvienas, turinti Rusijos Federacijos pasą. Užsienio šalių piliečiai - kiek aš žinau - taipogi be didesnių problemų ten patenka. Gana nesunku patekti ir į Ministrų tarybos, TSKP, Gynybos komiteto bei kitus archyvus.

Tačiau problema slypi štai kur: pvz., nėra prasmės operatyvininkams vykdyti kratą pas įtariamąjį, jei šis pats ir nurodinėja jiems: “čia ieškoti jūs galite, o va ten ir ten - jau ne”. Sutikite, esant tokioms sąlygoms, kratą net neverta pradėti vykdyti. Taigi: kas iš to, jei aš, įėjęs į Centrinį Gynybos ministerijos archyvą, galėsiu prieiti net iki 95 proc. informacijos? Informacija apie tai, kiek tą ar kitą mėnesį nurašyta milijonų autų ar kerzinių batų, manęs nei per plauką nepriartins prie man rūpimų klausimų: o ką gi planavo Stalinas 1939 - 1941 metais?

Deja, nors mano šalyje yra priimti įstatymai ir apie valstybės paslaptį, ir apie archyvus, visi šie įstatymai įžūliai ir be jokių ceremonijų yra pažeidinėjami. Ir valdininkai prieš mus, istorikus, net nebando kuo nors teisintis. Priešingai -archyvų saugotojai į mus, istorikus žiūri vos ne kaip į užsienio žvalgybų atsiųstus emisarus; o savo pagrindinę funkciją archyvarai įsivaizduoja tik vieną - kad kuo mažiau žmonių patektų į jų valdas.

-Iš kur ta tokia tiesiog totali archyvarų (ir tų, kas stovi už jų) baimė prieš istorikus? Gal paaaiškės, kad ir Stalinas ruošėsi agresyviems veiksmams prieš Hitlerį? Arba paaiškės, kad SSSR kariavo kaip vergovinė imperija - be jokio gailesčio milijonus karių - vergų siuntė į garantuotą mirtį?

-Aš nevartočiau žodžio “baimė”. Palikime iracionalumą poetams. Tai, apie ką mes kalbame, yra logikos sferos objektai. Kartoju, čia viskas labai aišku ir - logiška. Dabartinei Rusijos valdžiai, jos valdančiajam elitui (kurį gana taikliai kai kas pavadino “Specialiųjų tarnybų darbuotojų korporacija”) karas dar nesibaigė. Ir jie iki šiol kariauja (laimei, su šūviais ir krauju - kol kas tik Kaukaze). O “kare - kaip kare”. Beje, o su kuo kariauja dabartiniai Rusijos valdytojai? Su jų nekenčiamais “Vakarais”, su lygiai taip pat nekenčiama Amerika, su laisvės idėjomis bei žmogaus teisėmis, kurias tie “Vakarai” ir reprezentuoja. Dar kovoja su savąją visuomene, kuri buvo apiplėšta ir sutrypta per 90- ųjų “Didžiąją kriminalinę revoliuciją”.

O kare bet kokia apgaulė yra vadinama “karine gudrybe” ir yra visokeriopai skatinama. Ir pagrindinis punktas šios grandiozinės apgaulės yra mitas apie Didžiąją Stalino Epochą - kai tie mūsų nekenčiami Vakarai mūsų bijojo. O todėl - ir “gerbė” (jau tokia ši, Kremliaus ideologiją išpažįstančių žmonių logika).

Todėl pas mus - vadovaujantis tokia pat iškreipta logika - ateitis yra sukeista vietomis su praeitimi. Todėl Rusijoje “šviesusis idealas” yra nukreiptas ne į ateitį (kaip visose normaliose valstybėse), o - į praeitį. O žiūrint į ateitį Rusijos visuomenei peršama nuostata: tai kažkas neaiškaus, problematiško ir rizikingo. Užtat taip “gera” atsigręžti į tą “šlovingą praeitį”… O juk sugebėjimas kritiškai vertinti ir praeitį apskritai, ir joje padarytas klaidas - tai prabanga, kurią sau gali leisti tik brandi visuomenė.

Tad štai tokia saviapgaule ir remiasi visa dabartinio režimo ideologinė konstrukcija. JIE nenori rizikuoti (valdžia, gerove, milijardais), todėl tie žmonės padarys viską, kad kuo vėliau minėtas mitas būtų sulygintas su ta informacija, kuri slypi archyvuose.

-Tačiau juk laikas nuo laiko vis pasirodo kai kurie anksčiau neskelbti istoriniai dokumentai. Kas sprendžia - ką publikuoti, o ko - ne?

-Aš nesiruošiu spėlioti “Kremliaus koridorių paslapčių”. Juk aš tais koridoriais nevaikštau. Manau, kad mano įvardintos valdančiosios Korporacijos pirmieji asmenys tikrai tokiais “niekais” neužsiima. Yra jų pavaldiniai, pavaldinių pavaldiniai, yra milžiniškas biurokratinis aparatas, kuris tik ir gaudo: o kur gi šiandien pučia “vėjas”? Tai, matyt, ir lemia, kad vienas ar kitas dokumentas “tarsi netyčia” ir išvysta dienos šviesą.

-Kada gi pagaliau atsivers visi su Antruoju pasauliniu karu susiję archyvai? Kai Korporacija bus nustumta nuo valdžios? Ar kai išmirs visi to baisiojo karo dalyviai Rusijoje?

-Be abejo, dar gyvi likę veteranai turi ką papasakoti istorikams. Kita vertus, aš patarčiau jokiu būdu nepasiduoti tarsi natūraliai tėkmei. Sistema ir vadinasi sistema, nes rūpinasi savo išlikimu - net ir išėjus iš rikiuotės kai kuriems jos elementams.

Atkreipkite dėmesį kad ir į Rusijos istorikų bendruomenę: 70 - mečiai senoliai, “patikrinti partijos ideologinio fronto kariai” vis dar vadovauja beveik visoms mokslinio tyrimo įstaigoms. Jiems į pakaušius atkakliai alsuoja jų auklėtiniai - 60 - 50 -mečiai profesoriai. Tai jie, vakarykščiai mokslinio komunizmo dėstytojai, labai mikliai virto sociologais ar politologais. Ar kas nuo to pasikeitė jų smegeninėse - didelis klausimas. Taigi: be totalios liustracijos išvalyti šias Rusijos istoriografijos “Augėjo arklides” neįmanoma iš principo.